Č.Iškauskas. 1938-ųjų Metų žmogus – A.Hitleris...  (0)

„Vienintelė pamoka, kurios žmonės gali pasimokyti iš istorijos, yra ta, kad jie iš istorijos nepasimoko nieko“, - rašė airių dramaturgas Bernardas Shaw, vienu metu pritaręs kai kurių rasinių grupių „humaniškam“ naikinimui, raginęs šalių parlamentus greitų ir gerų sprendimų mokytis iš Josifo Stalino, bet po karo Adolfą Hitlerį vadinęs „pamišusiu mesiju“. Tačiau jo pastaba labai taikli ir šiandien.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Tad dar kartą grįžkime į 1938-uosius, kai Europa jau braškėjo per visas siūles. A.Hitleriui tai buvo ypatingo pakilimo metai: 1939-ųjų sausio 2 d. Amerikos žurnalas „Time“ fiurerį išrinko Metų žmogumi, kartu paskelbęs išsamų redakcinį straipsnį „Metų žmogus 1938: Adolfas Hitleris“. Tai buvo gana kritiškas to meto amerikiečių leidinio požiūris į nacių diktatorių. Bet ir praėjus savaitei po A.Hitlerio mirties tas pats žurnalas paskelbė, kad fiureris įtrauktas į 15-kos labiausiai istorijoje pasižymėjusių asmenybių sąrašą.

Sunku patikėti, kad respektabilus žurnalas, kuris Metų žmogų renka nuo 1927 m. (gi 1943 m. juo tapo J.Stalinas, 1994 m. tokiu žmogumi paskelbė Joną Paulių II, 2007 m. – Vladimirą Putiną, 2010-aisiais vos 26-rių sulaukusį „Facebook“ įkūrėją Marką Zuckerbergą...), neįvertintų šios prieškario asmenybės ryškumo. Beje, tame istoriniame straipsnyje ne kartą minima ir Lietuva, kaip satelitinė nacių Vokietijos valstybė. Akivaizdu, kad nacių lyderiui tokią šlovę pelnė ne kas kita, o istorinė Miuncheno konferencija, vykusi 1938 m. rugsėjo 29-30 d.

Kaip rašėme „Atgimime“ pernai vasarį, Bavarijos sostinės Miuncheno pavadinimas kilęs nuo nekalto „munich“ – „vienuolis“, nes čia VIII a. buvo pastatytas Teherno vienuolynas, kuris XII a. buvo apjuostas siena, ir tik 1507 m. miestas tapo Bavarijos centru. Taip Miunchenas prarado vienuoliško atsiskyrėlio miesto bruožą ir naujaisiais amžiais į Europos gyvenimą išsiveržė su baisia imperine ir nacistine jėga.

Garsusis Miuncheno sąmokslas tapo didžiuliu diplomatiniu nacistų laimėjimu, pažadinusiu A.Hitlerio kaip užkariautojo apetitą. 1938 m. rugsėjo pabaigoje Miunchene vykusioje konferencijoje tuometiniai Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos premjerai Arthuras Neville’is Chamberlainas bei Edouardas Daladier’as su Vokietijos ir Italijos vyriausybių vadovais A. Hitleriu bei Benito Mussolini pasirašė susitarimą atiduoti reichui Čekoslovakijos Sudetų kraštą, kuriame tuomet iš visų 14 mln. gyventojų gyveno apie 3,3 mln. etninių vokiečių. Prieš tai ši Penktoji kolona reikalavo apginti vietos vokiečius nuo valdžios represijų, ir tam A. Hitleris prie Čekoslovakijos sienos buvo sutelkęs 300 tūkst. kariuomenę. Jis atmetė kompromisinį Prahos pasiūlymą suteikti Sudetams autonomiją.

Praha pagalbos kreipėsi į Maskvą, tačiau SSRS, nors ir sudariusi 1935 m. su Čekoslovakija savitarpio pagalbos sutartį, jau bijojo dėl kažkokių ten Sudetų veltis į konfliktą su Berlynu. Gegužės 30 d. A. Hitleris slaptame savo generolų pasitarime Juterboge atvirai pareiškė: „Mano siekis – artimiausiu metu sunaikinti Čekoslovakiją, vykdant karinius veiksmus“. Jis netgi paskelbė, kad operacija „Grun“ („Žaluma“) įvyks ne vėliau kaip spalio 1 d. Teritorinės pretenzijos tuomet skambėjo ir dėl Vengrijos bei Lenkijos. Tiek Londonas, tiek Paryžius, tiek Maskva buvo atsargūs ir bejėgiai.

Prieš tai, 1938 08 12, A.Hitleris prisijungė Austriją, pateikęs jos vyriausybei ultimatumą dėl ten gyvenusių 7 mln. vokiečių. Pagal Berlyne paruoštą „Europos lingvistinį žemėlapį“ III Reichą turėjo sudaryti ne mažiau 90 mln. žmonių. Tuo metu Europoje gyveno 88 mln. vokiečių, 13 mln. iš jų – už Reicho ribų. Vakarai tikėjo A.Hitlerio pažadais, kad „visa, ką jis daro, yra nukreipta prieš Rusiją, o jei jie tokie kvaili, tai jis būsiąs priverstas susitarti su rusais“. Paskutinę savo frazę, išsakytą tų metų rugpjūčio 11 d. Tautų Sąjungos generaliniam Sekretoriui D.Burkhartui, Vakarai tarsi praleido pro ausis: „Tada smogsiu Vakarams ir juos sutriuškinsiu...“

Leisdamas dūmų uždangą, A.Hitleris toliau veidmainiavo: jis reikalavo, kad būtų patenkintos Vengrijos ir Lenkijos teritorinės pretenzijos Čekoslovakijai – Lenkijai atiduota Tešyno sritis, o Vengrijai – dalis Slovakijos ir Ukrainos Užkarpatės.

Vakarai tylėjo arba mėgino puse lūpų perspėti apie artėjantį Europos pasidalijimo metą. Informuodamas savo vyriausybę, kaip jį priėmė Anglijos premjeras N.Chamberlainas ir apie jo atsargų požiūrį į Berlyno žingsnius, Čekoslovakijos pasiuntinys Anglijoje pasipiktinęs rašė: „Tiesiog nelaimė, kad tas kvailas menkysta yra Anglijos premjeras, bet aš tikiu, kad jis juo bus neilgai“.

Rankų išsukinėjimas ir atvira agresija A.Hitleriui padėjo reikiamai pasirengti Miuncheno konferencijai, kurioje buvo patenkinti visi Berlyno reikalavimai. Vadinamosios derybos baigėsi rugsėjo 30-osios 2 val. nakties. Reicho užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas, kuris po metų fiurerio pavedimu parengs kitą ne mažiau istorinį nuosprendį Rytų Europos tautoms, piktdžiugiškai pareiškė: „Chamberlainas šiandien pasirašė mirties nuosprendį britų imperijai ir paliko mums teisę parinkti datą to nuosprendžio vykdymui“. Gi Paryžius ir Londonas savo atstovus konferencijoje sutiko ovacijomis: jie kartu su nacių vadovu esą Europai užtikrino ilgalaikę taiką. Tiesa, ji tęsėsi vos 11 mėnesių...

Tada Amerika geopolitine prasme buvo nutolusi nuo Europos daugiau negu dabar. Kaip rašė „Time“, prezidentas Franklinas Rooseveltas buvo užsiėmęs oponentų gretų valymu, kad šie nepatektų į Kongresą, bet vis tiek prarado jame daugumą. Baltieji rūmai didžiavosi 1938 m. su Londonu sudaryta Draugystės ir bendradarbiavimo sutartimi ir ruošėsi Limoje pasirašyti dviejų Amerikos kontinentų suartėjimo bei solidarumo planą, kuris, tiesą sakant, nebe neramios padėties Europoje įtakos, tų pačių metų gale žlugo. Dar Ameriką labiau domino įvykiai Azijoje, Japonijos ir Kinijos santykiai.

Tuo metu „Fašinternas“ („Time“ šį terminą vartojo kaip analogiją Kominternui) su A.Hitleriu priešakyje grobė vis naujas įtakos teritorijas – Daniją, Norvegiją, Balkanų šalis, Nyderlandus, Liuksemburgą, Lietuvą. Žurnalas rašė, kad fašizmas atvirai kišosi į Ispanijos reikalus, sukėlė neramumus Brazilijoje, slapta padėjo revoliuciniams judėjimams Rumunijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje (nežinia ką leidinys vadino „revoliuciniais“, nes ir A.Hitlerį bei J.Staliną titulavo „revoliuciniais diktatoriais“).

Taigi, per penkerius Metų žmogaus veiklos metus Vokietija ne tik pagausėjo 10 mln. etninių vokiečių, bet ir išaugo iki vienos didžiausių karinių valstybių pasaulyje. Žeminanti Reichą Versalio sutartis nukeliavo į istorijos šiukšlyną. Kone visa Europa, neišskiriant nei stalininės Sovietų Sąjungos, nei Berlynui pataikavusios Lietuvos, plojo fiureriui. 1133 žemyno gatvių ir aikščių buvo pavadintos fiurerio vardu. Vien Vokietijoje jis išplatino 900 tūkst. kalėjime rašytos savo knygos „Mein Kampf“ („Mano kova“) egzempliorių. Vienintelė netektis – vis blogėjantis regėjimas: jam teko užsidėti akinius.

Bet prasta rega imperatoriui nesutrukdė chrominiais auliniais traiškyti Europą.

Pamokos? Kokios pamokos? Bernardas Shaw buvo naivus rašeiva...

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Česlovas Iškauskas
(8)
(1)
(4)

Komentarai (0)