Ne vien ka­ro va­dai ir dik­ta­to­riai el­gia­si su ki­tais taip, lyg šie ne­bū­tų žmo­nės. Kaip ga­li­me pa­ža­bo­ti vi­suo­se mu­my­se tū­nan­tį po­lin­kį že­min­ti?

Hitleris taip elgėsi, vadindamas Vokietijos žydus virusais, parazitais ir žiurkėmis. Ruandoje, hutų ekstremistai darė tai tutsiams, vadindami juos tarakonais prieš išžudydami pusę milijono kruviname 1994 m. genocide. Dehumanizavimas ilgai laikytas ypatingų žiaurumo aktų šaukliu, bet jis neraminančiai paplitęs, kaip pasakytų bet kas, sekantis žinias. Paimkime tik du naujausius, plačiai nuskambėjusius pavyzdžius, kai pirmoji juodaodė ministrų kabineto narė, Cécile Kyenge, buvusio senatoriaus buvo palyginta su orangutanu, ir kai Prancūzijoje Nacionalinio fronto kandidatas juodaodę teisingumo ministrę Christiane'ą Taubira'ą prilygino beždžionei.

Kieno nors žmogiškumo neigimas yra vienas iš labiausiai žeminančių įžeidimų, kuriuos žmogus gali suteikti kitam ir daugelis mūsų manytų negalintys taip elgtis. Bet praėjusiame dešimtmetyje psichologai ėmė suvokti, kad tendencija kitus laikyti mažiau žmonėmis, nei save pačius, yra visuotinė. Tokia išankstinio nusistatymo forma tinka ne tik kalbant apie etnines grupes; ji gali prasiplėsti iki bet ko, su kuo nesusitapatiname, nuo priešingos lyties atstovų ir žmonių su negalia, iki socialinių, lytinių ir religinių mažumų. „Panašu, lyg galvose turėtume mažą žmogiškumo matuoklį, iškart įsijungiantį, vos išvystame kitą asmenį,“ sako Jeroen Vaes iš Padua universiteto Italijoje.

Kaip propaganda dehumanizavo priešus: „Propaganda su nežmogiška įtaka“

Dėl suvokimo, kad dehumanizavimas yra natūralus, žinoma, jis nepasidaro nė kiek pakenčiamesnis. Bet supratimas, kodėl tai darome, yra pirmasis prevencinis žingsnis. Dar turėsime nemažai nuveikti. Tačiau naujausi tyrimai suteikia viltį, parodydami, kad nors tokie išankstiniai nusistatymai ir prietarai lengvai sukeliami, taip pat lengvai jie gali būti ir pažaboti.

Taigi, ką žinome? Pirmiausia, kai kurie žmonės labiau linkę į dehumanizuojantį elgesį, nei kiti. Individai su narcisizmo bruožais ypač linkę į tai, kaip ir turintys stiprų savo paties aukštesnės pozicijos socialinėje ar profesinėje hierarchijoje jausmą. Įdomu, kad gydytojai, dehumanizuojantys savo pacientus, gali pasiekti geresnių klinikinių rezultatų, kadangi labiau tikėtina, kad jie paskirs galbūt skausmingą, bet efektyvų gydymą. Nors daugelis dehumanizavimo atvejų nėra tokie triukšmingi, kaip Kyenge ir Taubira atakos, netgi pasąmoningi prietarai gali paveikti mūsų mąstyseną ir elgesį su kitais. Eksperimentai atskleidžia, kad ką nors dehumanizuodami, neigiame, kad jie turi tokius bruožus, kaip gebėjimas būti racionaliais arkreipiančiais dėmesį į kitų gerovę. Esame labiau linkę pateisinti prieš juos nukreiptą policijos žiaurumą. Taip pat mažiau tikėtina, kad jiems padėsime ar atleisime, ir labiau tikėtina kad iš jų tyčiosimės ir gąsdinsime.

Kodėl mes dehumanizuojame, nėra visiškai aišku, bet priežastys, atrodo, glūdi tendencijoje vertinti grupės, kuriai priklausome patys, narius, kaip labiau žmogiškus, nei kitų grupių. Vaesas, vienas iš šia tema pasirodysiančios knygos redaktorių, pažymi, kad tai išryškėja kai kurių etninių grupių suteikiamuose varduose. Pavyzdžiui, „Rom“, apibūdinimas, naudojamas rumunų Rytų Europoje, reiškia „žmogus“, kaip ir „Ainu“ to paties pavadinimo šiaurinės Japonijos populiacijoje. Tautybė yra tik vienas iš daugelio savęs priskyrimo socialinei grupei būdų. Kiekvienas taip pat esame nariai įvairiausių grupių, didelių ir mažų, besiremiančių viskuo, nuo religijos, politikos ir lyties iki darbo, sporto ir draugysčių. Iš tiesų, žmogiška tendencija skirstyti pasaulį į „mus“ ir „juos“ ir tuo remiantis diskriminuoti nepriklausančius „mums“, yra tokia stipri, kad vargu ar bereikia tai priminti (žr. „Atsitiktinės narystės“).

Vaizdus eksperimentas, kuris greitai bus paskelbtas, atskleidžia, kad, nepriklausančių mūsų grupei asmenų veiduose, tiesiogine to žodžio prasme, matome mažiau žmoniškumo. Jay'us Van Bavelas ir jo komanda Niujorko universitete parodė žmonėms kompiuteriu generuotų atvaizdų serijas, kuriuose lėlės Barbės veidas palaipsniui keičiasi į žmogaus. Jei veidas būdavo apibūdinamas kaip žmogaus iš jų grupės – studentas iš jų universiteto – jie greičiau pranešdavo regintys žmogaus veidą, nei tada, kai manė jog žiūri į kažką iš kito universiteto. Tuo tarpu jų smegenų skenavimas parodė atitinkamą „proto teorijos“ smegenų tinklo, atsakingo už galvojimą apie kitų protus, išaugusį aktyvumą (Journal of Experimental Social Psychology, spausdinamas).

„Kitų asmenų protinių gabumų vertinimas yra žmogiško socialinio suvokimo pagrindas,“ sako Van Bavelas. „Mūsų tyrimas rodo, kad grupės narystė – kas yra su mumis ir kas prieš mus – vaidina pagrindinį vaidmenį, formuojant suvokimą apie aplinkinių žmonių proto būsenas.“ Van Bavelas daro išvadą, kad mūsų socialinis identitetas smarkiai veikia tai, kaip vertiname kitus, taip pat ir kiek žmogiškumo jiems priskiriame. Jis mano, kad šie vertinimai vyksta sparčiai, galbūt netgi per pirmąją pusę sekundės po kieno nors pamatymo.

Šokiruoja, kiek mažai reikėjo, kad Van Bavelo savanoriams pasireikštų dehumanizavimo tendencijos, bet yra ir kita pusė. Kitame eksperimente jo komanda paskirdavo savanorius į mažas grupeles, kurios buvo parinktos atsitiktinai, išskyrus vieną aspektą – kiekvienoje grupėje buvo ir juodaodžių ir baltaodžių. Dalyviai ne tik savo grupės narius vertino pozityviau, nei jai nepriklausančius, nepriklausomai nuo odos spalvos, bet taipogi geriau atsiminė savo grupės narių veidus, nepaisant to, kad matė juos vos keletą sekundžių (Personality and Social Psychology Bulletin, vol 38, p 1566). Tai stebina, žinant, kad paprastai žmonės kitų etninių grupių atstovų, nei jie patys, veidus įsimena blogiau – buvo manoma, kad šis efektas paaiškina aukštą tarpetninių apsipažinimų lygį policijos atpažinimuose. „Šis efektas išgaruoja, vos žmonės tampa tos pačios grupės nariais,“ sako Van Bavelas.

Prietarų sumažinimas

Faktas, kad taip lengvai susisiejame su bet kokia grupe, yra gera naujiena norintiems sumažinti prietarus, nes jei socialinės grupės kinta, tas pats vyksta ir su dehumanizavimo tendencija. Išties,Van Bavelas ir kolegos išsiaiškino, kad paprasčiausias tiriamųjų informavimas apie atsitiktinį priskyrimą ne tai grupei, priverčia juos pakeisti nusistatymą. Kiti tyrėjai taip pat išsiaiškino, kad bendravimo tarp grupių skatinimas padeda susilpninti dehumanizavimo tendencijas, kaip ir nurodymas, jog skirtingų grupių nariai gali priklausyti bendrai platesnei grupei – pavyzdžiui airiai amerikiečiai ir afroamerikiečiai dainuoja tą patį himną. „Gana greitai galima atsikratyti daugelio etninių prietarų, jei žmonės pajaučia, kad turi bendrą grupės identitetą,“ sako Van Bavelas.

Tačiau, kaip rodo pernai publikuotas darbas, yra pavojus, kad pabrėžiant naujas grupes, gali išryškėti ir naujos socialinės ribos. Adamas Waytzas iš Šiaurės vakarų universiteto Evanstone, Illinoise, ir Nicholasas Epley'is iš Čikagos universiteto pranešė, kad žmonių skatinimas suvokti esant didesnio socialinio tinklo dalimi, padidino jų polinkį dehumanizuoti nepriklausančius tam tinklui – mažino polinkį priskirti jiems žmogiškų proto savybes ir didino polinkį rekomenduoti griežtesnes bausmes už nepaklusnumą (Journal of Experimental Social Psychology, vol 48, p 70). Waytzas mano, kad socialinių medijų augimas gali paskatinti šį efektą. Nors dar nėra įrodymų, jog tai vyksta dabar, jis spėja, kad gąsdinimų ar patyčių anoniminis skelbimas nepažįstamųjų Facebook puslapiuose gali būti pirmas postūmis.

Bet yra ir kita pusė. Paradoksalu, bet dalyvaudami tokiame socialiniame šalinime, patys pasijaučiame dehumanizuoti. Brocko Bastiano grupė Queenslando universitete St Lucia'oje, Australijoje, paprašė studentų pagalvoti apie laiką, kai jie ką nors socialiai atskyrė. Jie turėjo įvertinti savo pačių poelgį moraliniu požiūriu, ir įvertinti save pagal sąrašą, kuriame išvardinti tokie bruožai, kaipatvirumas naujoms idėjoms, racionalumas ir savitvarda. Studentai priskyrė sau mažiau žmogiškumo, jei pasielgė nemoraliai kito žmogaus atžvilgiu. Taip pat jie buvo labiau linkę elgtis socialiai, savanoriškai dalyvaudami kitame moksliniame tyrime (Personality and Social Psychology Bulletin, vol 39, p 156).

Vaesas mano, kad žmones motyvuoja siekis atgauti žmogiškumą, kurį prarado, elgdamiesi nemoraliai. Iš esmės jie būtent tai ir daro, dalyvaudami tiesos ir susivienijimo komisijose(Truth And Reconciliation Commission – TARC, sako jis, ir tai paaiškina, kodėl šis procesas buvo sėkmingas PAR ir kitur. „Idėja yra priversti vykdytojus prisiminti savo veiksmus ir suvokti jų amoralumą,“ paaiškina jis.

Niekas nesiūlo suburti TARC kaskart kam nors politiką pavadinus gyvūnu. Bet visuomenė gali pasistengti sulaužyti barjerus tarp priešiškų grupių, išryškindama bendrus siekius, vertybes ir narių žmogiškumą. Ir jeigu mūsų tendenciją žeminti aplinkinius atitiks apgailestavimas dėl tokio elgesio, tikriausiai mūsų rūšiai dar yra vilties.