Lietuvos žiniasklaidoje retokai gilinamasi į šalies gynybos problemas. Aleksandras Matonis, pristatomas kaip gynybos ekspertas, yra maloni ir reta išimtis. Tačiau dažnai jo teiginiai yra kritikuotini ar diskutuotini.

Štai A. Matonis užsimena apie potencialius Lietuvos karinio konflikto su išoriniu agresoriumi scenarijus. Cituoju:

„Pesimistiškiausi, tačiau realistiškiausi jų numato karinius veiksmus miestų gatvėse, Lietuvos kariuomenei mėginant sutrikdyti agresoriaus puolimą, kol NATO sąjungininkai bando užsitikrinti viršenybę ore ir lėktuvais bei jūros keliu atgabena greitojo reagavimo pajėgas.“

Šarvuotos mašinos turi kelias svarbias savybes. Visų pirma, tai yra šarvas. Karas tarp šarvo ir prieštankinių ginklų tęsiasi nuo pat šarvuotų mašinų atsiradimo. Nors svarstyklės nuolat siūbuoja, tarp šarvo ir prieštankinių priemonių egzistuoja pusiausvyra. Nuolat tobulėja ir prieštankinės priemonės, ir šarvuotų mašinų apsauga. Būtent – apsauga, o ne vien šarvas. Kompozitinius, iš metalo ir kitų įvairių medžiagų sudarytus šarvus papildo vis efektyvesnės aktyvios priemonės. Tai ir „reaktyviniai“ („dinaminiai“) šarvai, sprogstantys priartėjus prieštankiniai raketai ar sviediniui, ir juos naikinančios prie tanko bokštelio montuojamos raketos, ir statomos dūmų uždangos, ir įvairios elektroninės priemonės, suklaidinančios prieštankinių raketų valdymo sistemas. Prieštankinėms priemonėms tenka susidurti su vis galingesne pasyvia ir aktyvia apsauga. Tad nebijokime, planuojamos įsigyti šarvuotos mašinos bejėgiais tiro taikiniais netaps.

Be šarvų teikiamos apsaugos, jos turi dar vieną naudingą ir itin reikalingą savybę. Šiuolaikinės šarvuotos mašinos yra labai mobilios. A. Matonis piešia liūdną vaizdą, kaip kažkokie neįvardinti „batalionų lygmens karininkai jau seniai „įtikėjo“ būtinybe ruoštis mūšiams mieste, tobulinti mažųjų padalinių taktiką, ir suvokia šarvuočių panaudojimo neperspektyvumą konflikto sąlygomis“, bet jų niekas neklauso. Kažin, ar straipsnio autoriui kada nors teko stebėti, kaip greitai juda šarvuotos technikos grupė, ir koks lėtas yra pėsčiasis skyrius, t.y. „mažasis padalinys“? Siūlyčiau atidžiau pasižiūrėti kovos veiksmų Sirijoje įrašus. Ten kovoja tankai T-72 ir kovinės pėstininkų mašinos BMP-2. Tokie patys, kokiais ginkluoti mūsų didieji kaimynai. Tai štai, šios šarvuotos mašinos dega. Tačiau sukilėliai, veikiantys mieste, ginkluoti moderniais prieštankiniais ginklais ir naudojantys A. Matonio minimą „mažųjų padalinių taktiką“, niekaip tų vyriausybininkų tankų ir BMP „neišmuša“. O T-72 ir kovinių pėstininkų mašinų grupės sėkmingai ir be didelių nuostolių manevruoja mieste, blokuodamos sukilėlių mėginimus pasistūmėti pirmyn.

Beje, rašytojų apie istoriją suformuotas mitas favoritizuoja lengvas prieštankines priemones. Pvz., granatsvaidžius. Keistokai atrodo ne taip seniai visuomenei pagarsinta idėja pėstininkų skyrių aprūpinti antru granatsvaidžiu. Žiūrint iš vienos pusės, skyriaus prieštankinės galimybės išauga dvigubai, tačiau žiūrint iš kitos – skyrius tampa perkrautu, vos kojas pavelkančiu kupranugariu, kurio prieštankinės galimybės beveik tokios pat ribotos, kaip prieš tai. Granatsvaidžiai nėra pagrindinė prieštankinė priemonė. Jie skirti apsiginti nuo tankų iš arti, kai jų jau nesustabdė kitos priemonės, leidžiančias priešo šarvuotą techniką naikinti iš toliau, arba kai tokių priemonių visai nėra. O artimos kovos galimybes patogiau padidinti paprasčiausiai įvedant modernius vienkartinius granatsvaidžius.

Lietuvos atveju „mušti“ priešo tankus neužtenka. Šalį reikia ginti, kiek įmanoma ilgiau išlaikyti svarbius objektus, patirti kuo mažesnius nuostolius. A. Matonio ir neįvardintų „Sausumos pajėgų progresyvios idėjos“ kūrėjų nuomone, Lietuvos kariuomenės pajėgos turėtų išsibarstyti mažais padaliniais po miestus ir gintis. Nerimą kelia visiškas išankstinis perėjimas prie išimtinai partizaninės taktikos ir dar su visiškai primityviu požiūriu į patį partizaninį karą. Ponai, tai jau vakar diena, tai jau praėjęs karas!

Tokie išbarstyti padaliniai padarys priešui nuostolių, tačiau nesutrukdys judėti į priekį ir užimti šalį. Šiandieninius Lietuvos miestus visiškai nesunku apeiti. Išvystyta kelių infrastruktūra leidžia priešui dalimi pajėgų blokuoti miestus, juose „uždarant“ gynėjus, pagrindinėmis jėgomis įvykdyti šalies okupaciją. O ir itin dideli nuostoliai puolant mieste būdingi vienai konkrečiai kaimyninei šaliai, pagarsėjusiai amžina netvarka jos kariuomenės gretose. Nedideliuose miesteliuose ir retuose, proskynomis išvagotuose miškeliuose mobilios priešo pajėgos tokius mažus Lietuvos kariuomenės padalinius nesunkiai blokuos ir išsklaidys arba sunaikins.

Pėstininkų kovos mašinos sudaro galimybes vykdyti visiškai kito, aukštesnio, lygio kovos veiksmus. Mechanizuotas batalionas, netgi pervežamas šarvuotais transporteriais M113, gali greitai judėti ir manevruoti, o tai yra vienas pagrindinių veiksnių kovoje. Greitis ir galimybė manevruoti yra lemiami veiksniai bet kokioje kovoje: mūšio lauke, ringe, ant tatamio, netgi šachmatų lentoje. Mechanizuoti daliniai ir padaliniai gali greitai užimti patogią gynybai ribą, esant galimybei, pastatyti inžinerines kliūtis ir jas pridengti ugnimi. Priešui suduoti smūgį ir, priartėjus stipresnėms jo pajėgoms, greitai atsitraukti į kitą patogią poziciją ar ribą. Šiuolaikinė valdymo sistema leidžia greitai sutelkti šarvuotas pajėgas reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku, netikėtai apeiti priešą ir smogti jam į flangus ar į užnugarį. Smogti ir atsitraukti, derinti dalinių ir padalinių veiksmus, nestovėti vienoje vietoje, neleisti priešui prispausti kampe, apsupti ir sunaikinti.

Dabar apie miestus. Visiems naikinančio Antrojo pasaulinio karo laikų strategams norėčiau pasiūlyti pažiūrėti į karo veiksmų nuniokotus Grozną, Damaską, Bagdadą, ar kurį nors kitą miestą.

Norėtųsi matyti tokį Vilnių arba Kauną? Be vandens, be elektros, be duonos, be medikų pagalbos? Kariuomenė gina ne abstrakčią šalį. Ji gina savo tėvynę ir jos piliečius. Ar būtina civilius paversti įkaitais, įkalintais betono džiunglėse? Sėkmingai galima kautis ir miestų prieigose, ginti svarbias kelių sankryžas, miškais pridengtus magistralių ir kelių ruožus. Ten irgi patogu gintis. Bet tam reikia „ratų“, šarvų ir ugnies priemonių.

Šiuo metu visos pasaulio kariuomenės, didelės ir mažos, laukia naujos kartos šarvuotų mašinų. Jos bus didesnės ir sunkesnės. Tai leis pagerinti apsaugą ir montuoti galingesnę ginkluotę bei įvairią įrangą. Modulinė konstrukcija užtikrins galimybę greitai padidinti apsaugos lygį, keisti ginklų ir įrangos sistemas, palengvins eksploataciją daliniuose, remontą ir aprūpinimą. Ta pati mašina, priklausomai nuo įrangos ir apsaugos lygio, galės būti ir šarvuotas transporteris, ir pėstininkų kovos mašina, ir ugnies rėmimo sistema. Kai kurios šalys, pvz. Japonija, priėmė sprendimą dalį tankų pakeisti šiomis naujo tipo mašinomis. Jos bus ratinės ar vikšrinės – nuspręs pati Lietuvos kariuomenė. Beje, mechanizuotų batalionų aprūpinimas naujomis šarvuotomis mašinomis anaiptol neatims galimybėms naudoti partizaninę taktiką kitiems daliniams ir savanoriškoms pajėgoms. Reiks – bus ginamasi ir miestuose.

Būtų dar geriau, jeigu tokiomis pačiomis šarvuotomis mašinomis apsirūpintų visų trijų Baltijos valstybių kariuomenės. Deja, Latvijos ir Estijos kariuomenės kol kas negali pasigirti nei tokia mechanizacija, nei tokia šarvuotos technikos naudojimo patirtimi kaip Lietuvos. Tačiau tikėtina, kad Lietuvai sėkmingai pasirinkus, įsigijus ir eksploatuojant kovines pėstininkų mašinas, jas vėliau pasirinks ir kaimynai. Paminėsiu itin gerai užsirekomendavusius ir plačiai paplitusius Suomijos koncerno „Patria“ šarvuočiai AMV. Šios šeimos (sukonstruota daug įvairios paskirties modelių) šarvuočiai, pavadinti „Rosomak“, naudojami ir Lenkijoje.

Patria AMW...

... jo konkurentas Krauss-Maffei Wegmann (KMW) Boxer...

... ir Nexter Systems - VBCI

Toks pasirinkimas leistų mūsų regiono NATO šalyse palengvinti ir atpiginti aptarnavimą bei techninę priežiūrą. Galima užsitikrinti ir dalies perkamų pėstininkų kovos mašinų komponentų gamybą Lietuvoje. Be to, įvairiose NATO (ir ne tik) šalyse yra sukurta ir gaminama stulbinančiai daug visiškai sukomplektuotų bokštelių su pačia įvairiausia ginkluote, be jokių papildomų darbų tinkamų pritaikyti AMV šarvuočiams. Tai ir bokšteliai su 105 ar 120 mm pabūklais, savo techniniais ir balistiniais duomenimis, nenusileidžiančiais naudojamiems NATO šalių tankuose. Be to, galima panaudoti ir revoliucines ginklų sistemas. Tai – „Patria“ sukurti, gaminami ir labai sėkmingai įvairiose kariuomenėse eksploatuojami AMOS (Advanced MOrtar System) ir NEMO (NEw MOrtar). Šios 120 mm automatizuotos minosvaidžių sistemos taip smarkiai lenkia įprastus šarvuotose mašinose montuojamus minosvaidžius, kad jų negalima ir lyginti. Viliuosi, kad perkant Lietuvos kariuomenei pasirinktus vieno ar kito tipo, vienos ar kitos firmos šarvuočius, bus nupirktos ir AMOS arba NEMO sistemos.

Patria NEMO

Pereikime prie kitų autoriaus teiginių. Aleksandras Matonis nuolat mini, kad planuojami pirkti paieškos ir gelbėjimo sraigtasparniai negalės būti apginkluoti. Šį teiginį randame ir aptariamame straipsnyje. O štai seniems rusiškiems Mi-8 jis priskiria menamas galimybes atakuoti iš oro. Deja, du trys transportinio tipo ginkluoti sraigtasparniai Lietuvos sąlygomis gali atakuoti nebent teroristų maketus poligone. Ginklus galima „prikabinti“ ir ant privataus „kukurūzniko“ (čia toks ekssovietinis parašiutininkų ir trąšų barstytuvas) ar kokio nors lengvo lėktuvėlio. Tačiau priešininkui turint persvarą ore, tokie improvizuoti „kovos“ orlaiviai nei skraidyti, nei atakuoti neturi galimybės. 2008 m. puolančias Rusijos pajėgas koviniai Gruzijos lėktuvai atakavo vos vieną kartą, o paskui į dangų nebekilo nei lėktuvai, nei kovos sraigtasparniai. Net jeigu ore priešas ir neviešpataus, jo žemės oro gynybos priemonės pakankamos, kad užtikrintų apsaugą nuo tokių „kovinių“ aparatų puolimo. Paieškos ir gelbėjimo sraigtasparniai reikalingi kiekvienai kariuomenei ir taikos ir karo metu. Taika beje, trunka ilgai, o karo, duok Dieve, gal ir nesulauksime. Juos gali prireikti permesti ir kitą šalį, suteikti pagalbą kaimynams įvykus stichinei nelaimei, ar dalyvauti taikos palaikymo misijoje. Tai gal neišradinėkime dviračio ir atskirkime paieškos ir gelbėjimo tarnybos sraigtasparnius nuo kovinių?

Per dvidešimt keturis nepriklausomybės metus Lietuvos kariuomenė išaugo ir apsiginklavo. Tačiau ginklavimo procesas nestovi vietoje ir niekada nesibaigs. Kariuomenėje tarnauja profesionalai, kuriantys ir įgyvendinantys jos nuolatinį vystymąsi ir modernizaciją. Šiandien nuspręsta įsigyti šarvuotas mašinas. Jos brangios, tačiau padeda saugoti karių gyvybes, o kariuomenei suteikia visai kito lygio mobilumą, apsaugą ir ugnies galią.

Puiku, kad kariuomenę stebi ir vertina žiniasklaida ir piliečiai. Bet, norint vertinti ir kritikuoti, reikia įgyti ir daug specialių žinių. Neužtenka tų, kurių galima rasti istorijos knygose ir populiariose žiniasklaidos priemonėse, arba įgyti lydint taikos palaikymo misijas. Nesvarbu, koks ministras pristatys gaires. Kariuomenė yra mūsų. Ir ji nusipelno atsakingesnės kritikos.

Komentarai (26)