Žvaigždžių karai II – arčiau, nei norėtume  (0)

Kos­mo­so tuš­tu­ma gal ir ne­pri­me­na vie­tos, kur bū­tų ga­li­ma ti­kė­tis iš­vys­ti dėl te­ri­to­ri­jų be­si­gru­mian­čius ka­riš­kius, tik… kos­mo­sas ne­bė­ra toks tuš­čias.


Visi šio ciklo įrašai

  • 2015-09-20 Žvaigždžių karai II – arčiau, nei norėtume  (0)

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Labiausiai nerimą keliantis karinis konfliktas gresia visai ne Taivanio sąsiauryje, Korėjos pusiasalyje, Irane, Izraelyje, Kašmyre ar Ukrainoje. Tiesą sakant, šios vietos negalima parodyti jokiame Žemės žemėlapyje, nors tą vietą itin paprasta rasti. Norint ją pamatyti, tereikia giedrą dieną žvilgsnį nukreipt dangun, į niekam nepriklausančią Žemės orbitą, kur rutuliojasi konfliktas, nuo ginklavimosi varžybų tesiskiriantis pavadinimu.

Apie 1300 aktyvių palydovų suka aplink planetą ankštoje orbitų pynėje, tiekdami pasaulinės komunikacijos, GPS navigacijos, orų prognozių ir planetos stebėjimo paslaugas. Priklausomoms nuo kai kurių iš šių palydovų kariuomenėms kosmosas tapo puikiausia pozicija, kur neginčijamai karaliauja JAV. Dabar, kai Kinija ir Rusija savo karinėmis kosmoso programomis agresyviai siekia mesti iššūkį JAV pirmavimui kosmose, varžybos grasina įžiebti konfliktą, galintį suniokoti visą planetos kosminę infrastruktūrą. Ir nors prasidėti gali kosmose, toks konfliktas lengvai galėtų įžiebti visavertį karą.

Ilgai augusios įtampos dabar artėja prie apogėjaus dėl kelių įvykių, tarp kurių įvykę ir vyksiantys Kinijos ir Rusijos galimų antipalydovinių ginklų bandymai, bei nepavykusios praėjusio įtampos mažinimo derybos Jungtinėse Tautose.

Liudydamas prieš Kongresą, Nacionalinės žvalgybos direktorius Jamesas Clapperis antrino daugelio aukščiausių vyriausybės valdininkų reiškiamam nerimui dėl augančios grėsmės JAV palydovams, sakydamas, kad Kinija ir Rusija abi „vysto galimybes užkirsti priėjimo galimybę konfliktuose,“ panašiuose į tokius, kurie gali kilti dėl Kinijos karinių veiksmų Pietų Kinijos jūroje ar vykstantį dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje. Clapperis pažymėjo, kad Kinija ypatingai pademonstravo „poreikį trukdyti, gadinti ir naikinti“ JAV palydovus, nurodydamas Kinijos priešpalydovinių raketų bandymus, pradėtus dar 2007 metais.

Be provokatyvaus palydovų susprogdinimo priešpalydovinėmis raketomis, yra daugybė kitų būdų sugadinti ar sunaikinti palydovus. Prie palydovo galėtų prisiartinti zondas ir paprasčiausiai užpurkšti dažais jo optinius prietaisus, ar nulaužti jo komunikacijų antenas ar destabilizuoti jo orbitą. Lazeriais galima laikinai išjungti ar visam laikui sugadinti palydovo komponentus, ypač – jo jautrius jutiklius, o radijo bangos ar mikrobangos gali užkimšti ar nulaužti ryšį su antžeminiais kontrolieriais.

Atsakydama į tokias galimas grėsmes, Obamos administracija paskyrė bent 5 milijardų dolerių biudžetą per ateinančius 5 metus JAV karinės kosmoso programos gynybinių ir puolimo galimybių didinimui. JAV taip pats stengiasi spręsti problemą diplomatiniais būdais, nors čia pasiekimai minimalūs; liepos pabaigoje JT, sustojo ilgai lauktos diskusijos dėl ES pateikto kosminių kelionių kodekso dėl Rusijos, Kinijos ir kelių kitų šalių, tarp kurių Brazilija, Indija ir Iranas, pasipriešinimo. Dėl šios nesėkmės, augančios grėsmės diplomatinis sprendimas pakibo ore, dėl ko veikiausiai vyks ilgi debatai JT Generalinėje asamblėjoje.

 

„Trumpai tariant, Jungtinės Valstijos nenori konflikto kosmose,“ sako Frankas Rose, valstybinės ginklų kontrolės, tikrinimo ir atitikimo sekretoriaus pavaduotojas, vadovavęs JAV diplomatinėms pastangoms užkirsti kelią kosminėms ginklavimosi varžyboms. JAV, sako jis, nori bendradarbiaudama su Rusija ir Kinija užtikrinti kosmoso saugumą. „Bet pasakysiu labai aiškiai: puolimo atveju, savo kosmose esančią nuosavybę ginsime.“

Išbandyti puolamieji kosminiai ginklai

Karo kosmose perspektyva nėra naujiena. Baimindamasi Sovietų branduolinių ginklų atakų iš orbitos, JAV priešpalydovinės ginkluotės bandymus pradėjo šeštojo dešimtmečio gale. Jos netgi išbandė branduolines bombas kosmose prieš tai, kai orbitiniai masinio naikinimo ginklai buvo uždrausti Jungtinių Tautų 1967 metų Kosmoso sutartimi. Po uždraudimo Šaltojo karo svarbiausiu komponentu tapo kosminis stebėjimas kai palydovai tapo sudėtingos ankstyvojo įspėjimo apie antžeminių branduolinių ginklų paleidimo ar panaudojimo sistemos dalimi. Didžiąja Šaltojo Karo dalį SSRS kūrė ir bandė „kosmines minas,“ savaime detonuojančius kosminius zondus, galėjusius aptikti ir sunaikinti JAV palydovus – šnipus šrapnelių kruša. Devintajame dešimtmetyje kosmoso militarizavimas išaugo labiausiai, su daugiamilijardine Reigano administracijos Strateginės gynybos iniciatyva, vadinamaisiais Žvaigždžių karais, sukurti orbitines priemones prieš sovietų tarpkontinentines balistines raketas. Ir 1985 metais JAV Karinės oro pajėgos aiškiai pademonstravo jos bauginamas galimybes, kai F-15 naikintuvas paleido raketą, numušusią sugedusį JAV palydovą žemojoje Žemės orbitoje.

Per visą tą laiką visaverčių ginklavimosi lenktynių ar tiesioginių konfliktų nekilo. Pasak Michaelo Krepono, ginklų kontrolės eksperto ir Stimsono centro Vašingtone, D. C., vieno iš įkūrėjų, taip buvo dėl to, kad tiek JAV, tiek SSRS suvokė, kokie jų palydovai pažeidžiami – ypač geosinchroninėse orbitose ~35 000 km aukštyje ar daugiau. Tokie palydovai, galima sakyti, kabo virš vieno planetos taško, ir iš esmės yra nejudantys taikiniai. Bet kadangi bet kokie kenkėjiški veiksmai prieš šiuos palydovus galėtų lengvai eskaluotis į apsikeitimą branduoliniais smūgiais Žemėje, abi supergalios tvardėsi. „Nė viena pusė nepasirašė dėl to jokių sutarčių,“ sako Kreponas. „Tiesiog nepriklausomai padarėme išvadą, kad mūsų saugumas būtų mažesnis, jei imtume medžioti tuos palydovus, nes tada taip pat pasielgtų ir kita pusė.“

Dabar situacija daug sudėtingesnė. Žemosios ir aukštosios Žemės orbitos tampa intensyvios mokslinės ir komercinės veiklos sritimi, užpildyta šimtų šimtais maždaug 60-ies šalių palydovais. Nepaisant jų dažniausiai taikios paskirties, grėsmė kyla visiems palydovams be išimties, iš dalies dėl to, kad ne visi augančio karinių kosminių galybių klubo nariai sutinka žaisti pagal tokias taisykles – ir jie neprivalo, kadangi taisyklės taip ir liko neužrašytos.

 

Didžiausia grėsmė – kosmoso šiukšlės. Palydovai skrieja labai greitai, tad sparčiausias ir purviniausias jų sunaikinimo būdas yra paprasčiausiai paleisti ką nors į kosmosą, kas pasimaišytų jo kelyje. Netgi tokio mažo ir paprasto objekto, kaip marmurinis žaidimo rutuliukas, pakaktų sugadinti ar visai sunaikinti milijardų dolerių vertės palydovą.

Ir jei šalis panaudotų tokį „kinetinį“ priešininko palydovo sunaikinimo metodą, lengvai galėtų rastis dar daugiau nuolaužų, potencialiai galinčių sukelti grandininę reakciją, kuri paverstų Žemės orbitą atviromis naikinimo lenktynėmis.

2007 metais kosminių nuolaužų keliama grėsmė šoko į viršų, kai Kinija paleido raketą, sunaikinusią vieną iš jos orų palydovų žemojoje orbitoje. Šis bandymas sukūrė spiečių ilgai išliksiančių šrapnelių, sudarančių beveik 1/6 visų radaru aptinkamų orbitoje skriejančių atliekų. JAV savotiškai atsakė 2008 m. nukreipdama iš laivo paleidžiamą buvusią antibalistinę raketą į sugedusį JAV karinį palydovą prieš jam įskrendant į tankiuosius atmosferos sluoksnius. Šis bandymas irgi sukūrė pavojingų nuolaužų, nors ir mažiau, ir nuolaužos gyvavo trumpiau, kadangi buvo sukurtos daug žemiau.

Neseniai Kinija paleido tai, ką daugelis ekspertų įvardina kaip papildomus antžeminių priešpalydovinių kinetinių ginklų bandymus. Nė vienas jų paleidimas palydovų daugiau nenumušė, tačiau Kreponas ir kiti ekspertai tvirtina, kad taip yra, nes kinai dabar tik bando nepataikyti, o ne numušti, tačiau galiausiai jų galimybės lieka tokios pat. Naujausias bandymas įvyko pernai, liepos 23 dieną. Kinijos valdžia tvirtina, kad vienintelis bandymų tikslas yra taiki gynyba nuo raketų ir moksliniai eksperimentai. Bet vienas bandymas, įvykdytas 2013 m. gegužę, nusiuntė raketą į 30 000 kilometrų aukštį, prie saugaus strateginių geosinchroninių palydovų prieglobsčio.

Tai buvo žadintuvo skambutis, sako Brianas Weedenas, saugumo analitikas ir buvęs Oro pajėgų pareigūnas, tyręs ir padėjęs publikuoti Kinijos bandymus. „Prieš kelis dešimtmečius JAV susizgribo, kad jos žemesnės orbitos palydovai gali būti lengvai numušti,“ sako Weedenas. „Skrydis šalia geosinchroninės orbitos privertė žmones suprasti, kad, o, jergutėliau, kas nors iš tiesų gali pabandyti sudoroti ten esančią mūsų įrangą.“

Neatsitiktinai po 2013 gegužės bandymo JAV išslaptino detales apie Geosinchroninę įspėjimo programą (Geosynchronous Space Situational Awareness Program – GSSAP), planuotą keturių palydovų masyvą, galintį stebėti aukštas Žemės orbitas ir netgi susitikti su kitaip palydovais, kad galėtų juos apžiūrėti iš arčiau. Pirmieji du GSSAP palydovai iškelti į orbitą 2014 metų liepą.

 

„Tai buvo „juodoji“ programa – oficialiai ji netgi neegzistavo,“ sako Weedenas. „Iš esmės, ji buvo išslaptinta tam, kad pasiųstų žinutę „Ei, jei darote ką neaiškaus šalia geosincroninės juostos ar joje, mes tai matysime.““ Į geosinchroninę orbitą nebūtinai turi atskrieti sprogmenų prikimšta raketa, kad būtų laikoma grėsme saugumui – net prisiartinimas prie starteginių konkurento palydovų laikomas grėsme. Būtent tai yra viena iš priežasčių, kodėl potencialius JAV oponentus gali neraminti GSSAP galimybės ir JAV KOP itin manevringi X-37B robotiniai kosmoso lėktuvai.

Savo galimybes prisiartinti, ištirti ir potencialiai sabotuoti ar sunaikinti orbitoje skriejančius palydovus vysto ir Rusija. Per pastaruosius porą metų ji nugabeno tris paslaptingus krovinius šiaip jau įprastiniais komercinių palydovų paleidimais, iš kurių naujausias įvyko šių metų kovo mėnesį. JAV KOP radarai ir mėgėjų stebėjimai atskleidė, kad po kiekvieno komercinio palydovo paleidimo, nuo atsiskyrusios raketos pakopos tolyn nuskriedavo mažas objektas, kuris vėliau apsisukdavo ir grįždavo atgal. Gal objektai, pavadinti Kosmos-2491, -2499 ir -2504, tebuvo dalis senų palydovų aptarnavimo ir kuro papildymo technikos vystymo programos dalis, sako Weedenas, nors galėjo būti skirti ir ne tokiems nekaltiems tikslams.

Sutartys neteikia daug saugumo

Kinijos oficialūs atstovai tebetvirtina, kad jų kariuomenės veikla kosmose tėra taikūs mokslo eksperimentai, tuo tarpu Rusijos atstovai lieka nekalbūs. Abiejų šalių veiksmus galima vertinti kaip paprasčiausiai atsakančias į tai, ką jos laiko JAV kėslais kurti potencialius kosminius ginklus. Išties, JAV balistinių raketų gynybos sistemos, X-37B kosminiai lėktuvai ir netgi jos GSSAP zondai, nors oficialiai skirti taikos palaikymui, lengvai gali būti pertvarkyti į kosminio karo ginklus. Rusija ir Kinija ilgai skatino JT ratifikuoti teisiškai įpareigojančią kosminių ginklų draudimo sutartį – sutartį, kurią JAV atstovai nekartą atmetė, kaip apgaulingą ir nepriimtiną.

„Rusijos ir Kinijos siūlomos sutarties variantas siekia uždrausti tuos dalykus, kurių jie patys labai aktyviai siekia,“ teigia Kreponas. „Sutartis puikiai atitinka jų interesus. Jie nori veiksmų laisvės, ir jie pridengia tai šiuo kosminės ginkluotės uždraudimo pasiūlymu.“ Net jei sutartis būtų siūloma kuo kilniausiomis intencijomis, pasiekusi Kongresą „ji mirtų“ ir neturėtų šansų būti ratifikuota, sako Kreponas. Galiausiai, JAV irgi nori laisvai veikti kosmose – nė viena kita šalis neturi daugiau galimybių, tad ir prarastų daugiausiai.

Pasak Rose, sutartis turi tris pagrindines problemas. „Pirma, jos laikymosi praktiškai neįmanoma patikrinti, ką pripažįsta ir Rusija su Kinija,“ sako jis. „Neįmanoma aptikti sukčiavimo. Antra, joje nėra nė žodžio apie antžeminius priešpalydovinius ginklus, kokius Kinija bandė 2007 m. ir vėl 2014 metų liepą. Ir trečia, joje neapibrėžiama, kas ginkluotė kosmose yra.“

3 ginkluotės kosmose draudimo sutarties trūkumai:

  1. Neįmanoma aptikti sukčiavimo
  2. Neaptariama antžeminė priešpalydovinė ginkluotė
  3. Neapibrėžiama pati kosminė ginkluotė

 

Kaip alternatyvą, JAV remia Europos siūlomą iniciatyvą patvirtinti tinkamo elgesio „normas“, sukuriant savanorišką Tarptautinį kosmoso erdvės kodeksą. Tai būtų pirmasis žingsnis, po kurio sektų įpareigojantis sutarimas. Kodekso juodraštis – kurio Rusija ir Kinija neleido priimti praeito mėnesio JT diskusijose – kviečia laikytis didesnio skaidrumo ir „pasitikėjimo kūrimo“ tarp kosminių valstybių, kaip būdo skatinti „taikų kosmoso tyrinėjimą ir naudojimą“. Tikimasi ,kad tai gali užkirsti kelią kosminių nuolaužų gausėjimui ir tolesniam kosminės ginkluotės vystymui. Tačiau, kaip ir Rusijos ir Kinijos siūloma sutartis, kodeksas tiksliai neapibrėžia, kas yra „kosminė ginkluotė“.

Toks neapibrėžtumas kelia problemas aukštiems gynybos pareigūnams, pavyzdžiui, generolui Johnui Hytenui, JAV KOP kosmoso skyriaus vadui. „Ar mūsų kosminės stebėjimo sistemos, žvelgiančios ir fiksuojančios viską geosinchroninėje orbitoje yra ginklų sistema?“ klausia jis. „Manau, bet kas sakytų, kad ne. Bet ji yra manevringa, per valandą nulekia 17 000 mylių [27000 km], ir turi jutiklius. Ir tai ne ginklas, OK? Bet ar [sutartis] užkirs kelią galimybei vykdyti kosminius stebėjimus? Tikiuosi, kad ne!“

Ar karas kosmose neišvengiamas?

Tuo tarpu poslinkiai JAV politikoje suteikia Rusijai ir Kinijai daugiau priežasčių įtarumui. Kongresas spaudė JAV nacionalinio saugumo komitetą nukreipti savo dėmesį labiau į puolamąsias, o ne gynybines galimybes, netgi nurodydamas, kad didžioji 2015 fiskalinių metų Pentagono Kosmoso saugumo ir gynybos programos finansavimo dalis eitų „puolamųjų erdvės kontrolės ir aktyvios gynybos strategijų ir galimybių vystymui.“

„Puolamoji kosmoso kontrolė“ yra aiški nuoroda į ginkluotę. „Aktyvi gynyba“ skamba daug migločiau, ir nurodo neapibrėžtas puolamąsias kontrpriemones, kurių būtų galima imtis prieš užpuoliką, kas dar labiau praplatina kelius, kuriais kosmosas galėtų greitai tapti apginkluotas. Jei užfiksuojama grėsmė, palydovas ar jo operatoriai galėtų pulti prevenciškai, apakinti lazeriais, sutrikdyti ryšį mikrobangomis, suniokoti kinetiniu bombardavimu ar pritaikyti dar kurį nors iš daugybės įmanomų metodų.

„Tikiuosi, niekada neteks kariauti kosmose,“ sako Hytenas. „Tai blogai pasauliui. Kinetinė [priešpalydovinė ginkluotė] būtų siaubinga pasauliui,“ dėl nuolaužų keliamų egzistencinių grėsmių visiems palydovams. „Bet jei karas persikeltų į kosmosą,“ tęsia jis, „privalome turėti puolimo ir gynybos galimybes, kad galėtume atsakyti, ir Kongresas paprašė mūsų ištirti kokios šios galimybės turėtų būti.

Man vienintelis ribojantis faktorius yra nuolaužos. Ką bedarytume, svarbu nesukurti nuolaužų.“

 

Pavyzdžiui, ryšio kanalų sutrukdymo technologiją, panašu, remia KOP komunikacijų trikdymo sistema, vienintelė JAV pripažįstama prieš palydovus kosmose nukreipta priemonė. „Iš principo tai didelė antena ant sunkvežimio, ir kaip ji išties veikia, ką daro, niekas iš tiesų nežino,“ sako Weedenas, pažymėdamas, kad kaip ir daugelio kosminio saugumo darbų atveju, sistemos detalės yra griežtai įslaptintos. „Iš esmės težinome, kad ja galima nutraukti ryšį, apgauti ar gal net įsilaužti į priešininko palydovą.“

Kreponui debatai dėl kosminės ginkluotės apibrėžimo yra ginklų žvanginimas tarp Rusijos, Kinijos ir JAV, užgožiantis aktualesnę nuolaužų problemą. „Visi šneka apie tikslingus, žmogaus sukurtus objektus kariavimui kosmose, ir atrodo, kad grįžome į Šaltąjį Karą,“ pažymi Kreponas. „Tuo tarpu orbitoje jau skrieja ~20 000 nuolaužų pavidalo ginklų. Jie nebuvo sukurti su kokiu nors tikslu – jie nevaldomi. Jie neieško priešo palydovų. Jie tiesiog zuja aplink, darydami tai, ką daro.“

Kosmoso aplinka turi būti saugoma, kaip pasaulinė vertybė, sako jis, panašiai, kaip Žemės okeanai ir atmosfera. Nuolaužas kosmose itin lengva paskleisti ir nepaprastai sunku išvalyti, tad tarptautinės pastangos turėtų būti nukreiptos jų susidarymo užkardymui. Šalia tyčinio sunaikinimo, augs atsitiktinių susidūrimų ir nuolaužų smūgių rizika, nes vis daugia šalių leidžia ir naudoja palydovus be kruopščios tarptautinės apskaitos ir priežiūros. O augant nelaimingų atsitikimų rizikai, didės ir tikimybė, kad jie bus klaidingai interpretuoti kaip tyčiniai, piktybiniai veiksmai šiose įtemptose kariuomenių varžybose kosmose.

„Dabar teršiame kosmosą ir daugelis žmonių to nesupranta, nes to negalime matyti, kaip žūstančių žuvų, dumblių žydėjimo, ar rūgštaus lietaus,“ sako jis. „Norint išvengti Žemės orbitos taršos, turime pajusti to svarbą, – kol kas jos niekas nejaučia. Gal suvokimas ateis, kai neliks palydovinės televizijos ir komunikacijų, pasaulinių orų pranešimų ir uraganų perspėjimų. Gal, kai būsime nustumti atgal į šeštąjį dešimtmetį, tai suprasime. Bet tada jau bus per vėlu.“

Lee Billings,Sabrina Imbler
www.scientificamerican.com

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Vytautas Povilaitis
(4)
(9)
(-5)

Komentarai (0)