„Ką marsaeigiai sugebėjo atlikti Marse per penkis metus, žmonės atliktų per kelias dienas“  ()

Interviu su „New Horizons“ zondo, kuri, nufotografavęs Plutoną ir Charoną, dabar turėtų pradėti siųsti Ultima Thule vaizdus, mokslininku.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

— Jūs labiau jaučiatės esąs tyrėju ar inžinieriumi? Ar jums yra koks nors principinis skirtumas tarp fundamentalaus ir taikomojo mokslo?

— Manu, visi žmonės sudaryti iš kelių tarpusavyje sujungtų žmonių. Pavyzdžiui, laikau save tėvu ir vyru, tačiau profesinėje sferoje, — tyrėju, mokslininku ir buvusiu inžinieriumi tuo pat metu.

— Papasakokite apie instrumentus, kuriuos kūrėte, būdamas inžinieriumi.

— Tai daugiausiai spektrometrai — instrumentai, kuriais analizuojame planetų ar kitų dangaus kūnų, tarkime, kometų, atmosferų sudėtį. Specializuojuosi ultravioletiniame bangų spektre, šiame diapazone yra itin daug informacijos apie atmosferos sudėtį. Mano spektrometrai naudojami keliose NASA misijose; tarp jų – ir „New Horizons“.

— Ar dažnai pagrindinis tyrėjas užsiima ir misijos instrumentų kūrimu?

— Nelabai! Tačiau esu toks ne vienas. Dažniausiai misijų vadovai neužsiima prietaisų kūrimu, tačiau rengiant „New Horizons“, man teko asmeniškai vadovauti dviejų iš septynių šios misijos instrumentų kūrimui.

— Kiek laiko dirbote prie „New Horizons“?

— Nuo 1989 metų. Tik 2003 metais pavyko gauti finansavimą, laimėti konkursą, paskui — keturi metai kosminio aparato ir viso jo įdaro kūrimui ir gamybai. 2006 metais aparatas buvo paleistas ir štai jau daugiau nei 13 metų jis skraido po Saulės sistemą! Tad, jei atsižvelgiant į viską, kitais metais projektui sukaks 30 metų. Įsivaizduojate?

— O kiek dar truks misija?

— Manau, daug metų. Aparato būklė vis dar labai gera ir jis galės dirbti iki ketvirto šio amžiaus dešimtmečio.

— Ar dažnai kosminės misijos trunka ne vieną dešimtmetį? Ir kaip sudaromos tokių projektų užduotys?

— Kaip tikriausiai žinote, daugelis veikiančių aparatų, pavyzdžiui, „Voyager“, buvo paleisti prie 30 ar net 40 metų. „Hubble“ teleskopas orbitoje nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios, Tarptautinė kosmoso stotis — daugiau nei 20 metų. Tad, taip nutinka dažnai, Tačiau ne visada.

Kalbant apie misijų užduotis, tai pradinių tyrimo misijų metu — į Mėnulį, Marsą, kitas planetas — vyksta didžiuliai atradimai. Visada. Kai rengėme „New Frontiers“ programą — misiją prie Plutono, jau turėjome visų ankstesnių misijų patirtį. Žinojome, kad galime tikėtis visko ir reikia būti pasiruošus viskam. Tai yra, misijos techniniai parametrai buvo maksimaliai platūs, ir instrumentų rinkinys — kameros, spektrometrai, jutikliai — buvo atitinkami. Aparatas privalo mokėti prisitaikyti, naudoti skirtingus instrumentus, priklausomai nuo to, kas bus aptikta. Suprantama, negalėjome niekaip nuspėti, koks nuostabus Plutonas.

— Be to, kai misija buvo ruošiama, Plutonas vis dar buvo planeta…

— Jis ir tebėra planeta. Daugelis to nesupranta, tačiau mano žinių srityje, planetologijoje, nykštukinės planetos laikomos planetomis. Lygiai taip ir žvaigždės nykštukės, kaip kad mūsų Saulė, yra žvaigždė. Plutonas — netgi ne pati mažiausia ir ne pati tolimiausia Saulės sistemos planeta, žinoma ir dar mažesnių planetų, kurios skrieja dar toliau. Beje, pasiekus Plutoną, „New Horizons“ misija nesibaigė — ji tebesitęsia, ir skrendame vis tolyn. Dabar nuo Plutono nutolome milijardą mylių — tai yra milijardas ir 600 milijonų kilometrų! Sausio 1 planuojame praskrieti pro dar vieną objektą — jau ne pro Plutoną, o kitą dangaus kūną.

— Tai reiškia, kad Saulės sistemos tyrimai dar toli gražu nebaigti?

— Beabejo! Dar labai daug galima nuveikti netgi tose planetose, iki kurių jau spėjome nuskrieti, tokių, kaip Plutonas ar Marsas. Įtariu, Saulės sistemoje bus ką tyrinėti dar tūkstantį metų.

— Neseniai kalbėjausi su Mattu Tayloru, kuris rengė ekspediciją prie Čiuriumovo Gerasimenko kometos, ir jis papasakojo, kad tos misijos metu gautus duomenis mokslininkai tirs dar ne vieną dešimtmetį…

— Mattas — artimas mano draugas ir jis, be abejonės, teisus. Su „Rosetta“ misija dirbau ir aš, vadovavau UV spektrometro kūrimui. Tyrimų misijose surenkame gausybę informacijos, jų apdorojimas labai ilgai trunka ir mes patys paprasčiausiai neturime galimybių jais užsiimti tada, kai jie pasiekia Žemę. Todėl tais duomenimis pagrįsti atradimai daromi ne vieną dešimtmetį.

— O koks jausmas – skirti projektui 40 metų, žinant, kad didelės dalies su juo susijusių atradimų, galbūt neteks išvysti?

— Tai yra ypatingas pojūtis. Manau, visi su kosminiai skrydžiais dirbantys žmonės — ir mokslininkai ir inžinieriai, ir skrydžių valdymo centrų darbuotojai — suvokia savo darbo reikšmę visai žmonijai, visos žmonijos žinių vystymui. Taip, daugelis atradimų bus padaryti, praėjus daug metų, labai gali būti — jau po mūsų mirties, tačiau mane tai labiausiai ir įkvepia.

— Kokie jūsų mėgiamiausi projektai, be „New Horizons“ ir „Rosetta“?

— Jų daug. Prisidėjau prie 29 kosminių misijų ir kiekvienas toks projektas — ypatingas. Štai ką pasakysiu: nuo kitų metų užsiimsiu suborbitinių raketų skrydžiais su „Virgin Galactic“ ir kitomis kompanijomis. Tai yra, galėsiu atlikti tyrimus, būdamas kosmose! Tai mane itin jaudina!

— Papasakokite apie savo darbą su privačiomis kosmoso kompanijomis. Ar greitai baigsis valstybinė kosmoso monopolija?

— Ji jau baigėsi! Kai kuriose srityse, tarkime, ryšių palydovų, privačių kompanijų jau seniai gerokai daugiau, nei valstybinių projektų. Tai vyksta visame pasaulyje ir esu tiras, tai nutiks ir kitose srityse, susijusiose su kosmosu: Žemės paviršiaus stebėjimo, o paskui — ir tyrimų ekspedicijose, įskaitant ir pilotuojamas.

Dabar – kosminių tyrimų aušra, panašiai, kaip praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje buvo su aviacija. Dar tik radosi komercinės aviacijos kompanijos, privatūs vežėjai. Manau, einant laikui, kosmoso pramonė atrodys panašiai taip, kaip dabar — aviacijos pramonė. Taip, yra karo aviacija, kiti valstybiniai aviacijos projektai, tačiau privačių kompanijų vaidmuo taip pat labai žymus.

— Dirbote ir su Elono Musko „Space X“, ir su Jeffo Bezoso „Blue Origin“. Ką galite papasakoti apie šias kompanijas?

— Tai nuostabios kompanijos, o jų lyderiai — išskirtiniai vizionieriai. Šie projektai padės gerokai atpiginti kosminius skrydžius, visų pirma, daugkartiniu raketų ir kosminių aparatų panaudojimu. Be abejo, jos artina tą dieną, kai žmonės galės iš Žemės leistis į tolimiausius Saulės sistemos pakraščius.

— Ar teko bendradarbiauti su Rusijos kosmoso agentūromis?

— Visai nedaug. Su kolegomis iš Rusijos dažnai susitinkame įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, taip pat ir vykstančiuose JAV. Tačiau formaliai niekada nedalyvavau bendrose ar rusiškos programose. Ekspedicijos į Plutoną rengimo pradžioje, kai NASA neturėjo pakankamai pinigų mūsų finansavimui, tris kartus skridau į Maskvą ir susitikau su Kosminių tyrimo instituto mokslininkais — aptarinėjau su jais bendros misijos į Plutoną galimybę. Deja, mums tada nepavyko.

— Iš naujienų galima susidaryti įspūdį, kad dabartinė kosmoso programų tendencija — jau ne bendradarbiavimas, o atvirkščiai, pastangos išsiversti patiems, bendrų projektų atsisakymas vardan nuosavų ir priklausomybės nuo kitų šalių mažinimo. Ar jūsų nuomone, taip yra?

— Su tokiu vertinimu nesutinku. Taip, Amerikoje ir Rusijoje yra daug nuosavų kosmoso projektų, tačiau dirbama ir prie tarptautinių — nuo TKS iki daug menkiau pastebimų projektų, kuriuose, pavyzdžiui, keičiamasi informacija ir duomenimis. Planuojama vėl pasiųsti žmones į Mėnulį — tai irgi tarptautinis projektas, jame dalyvaus ir Europa, ir Azija ir mūsų su jūsų šalys. Manau, žmonių siuntimas į Marsą irgi bus tarptautinė istorija.

Žinoma, politika kosminėms programoms įtaką daro. Tarptautinis bendradarbiavimas gali sulėtėti ar suaktyvėti, priklausomai nuo dalyvių santykių periodo, ar tarp jų viskas gerai, ar yra kokia įtampa. Tačiau bendras paveikslas lieka toks pats: žmonijos pastangos ištirti pasaulį už mūsų planetos ribų visada bus viršnacionalinės, globalios.

— Štai, sakysime, skris žmonės į Mėnulį. Labai įdomu, kaip įvertinamas tokių ekspedicijų efektyvumas? Žmogus kaip mokslo instrumentas naudingesnis ar patikimesnis, nei mechanizmas ar robotas?

— Nė kiek neabejojame žmonių efektyvumu. Geologai galėtų robotais tyrinėti ir Žemę — tačiau to nedaro, nes žmogus daug geresnis už bet kurį robotą. Kaip sako mano kolega Steve'as Squyresas, vadovaujantis NASA marsaeigių programai: visa tai, ką marsaeigiai sugebėjo atlikti Marse per penkis metus, vienas kosminis ekipažas Mėnulyje nuveiks per kelias dienas.

— Ar prognozuojate, kada vėl nusiųsim žmogų į Mėnulį?

— Jau visai greitai. Esu tikras, kitame dešimtmetyje tokių ekspedicijų bus daug.

— Augote septintajame dešimtmetyje, kai visas pasaulis — ar bent jau mudviejų šalys, — itin žavėjosi viskuo, kas buvo susiję su kosmosu. Paskui entuziazmas kažkaip išblėso — o dabar kosmoso mada grįžta vėl.

— Tada, mano vaikystėje, iš tiesų visi itin žavėjosi pirmaisiais žmonijos žingsniais kosmose. Nežinau, kodėl tai baigėsi, tačiau sutinku, kad dabar tas jausmas grįžta. Jau vien tai, kad mane kviečia į Maskvoje vykstantį mokslo populiarinimo festivalį, — pakankamas to patvirtinimas. Specialiai kviečia, kad papasakočiau apie mažą robotą, kuris ilgai ilgai skriejo per Saulės sistemą, kad parodytų mums Plutoną. Manau, tai nuostabu. Kuo labiau tuo domisi paprasti žmonės, tuo daugiau galės pasiekti kosmoso tyrimai.


meduza.io

Lapkričio 22 dieną Maskvoje vyko tarptautinis mokslo ir technologijų festivalis „Politech 360“. Jame lekciją skaitė Alanas Sternas – kelioms NASA misijoms vadovavęs mokslininkas; su juo apie Plutono statusą, Saulės sistemą ir santykinį žmonių ir robotų efektyvumą kalbėjosi „Meduza“ korespondentas Konstantinas Beniumovas.

(8)
(2)
(6)

Komentarai ()

Susijusios žymos: