Šiek tiek daugiau nei prieš dvidešimt metų kartu su Gintaru Varnu ir trupe Konservatorijos studentų aktoriukų kūrėme „Šėpos“ teatrą. Atrodė, kad pakanka įvardyti realybę, iš jos pasijuokti ir ji lyg sudžiūvęs molis sueižės, suskeldės, sutrupės ir nubyrės nuo mūsų kelioninių aulinių batų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Vylėmės, nes kelionė laukė ilga. Beje, teatriuką kūrėme Teatro sąjungos salikėje, pastate, kur virš mūsų buvo įsikūrusi Sąjūdžio būstinė. Jautėmės gana saugūs, nes žinojome – jei ateis „semti“, galėsim sprukti aukštu aukščiau ir tuometinio Sąjūdžio sekretoriaus Andriaus Kubiliaus ir a.a. Tautvydo Lideikio paprašyti politinio prieglobsčio. Neprireikė, nes represinis aparatas pats savo irštvose sėdėjo išsigandęs ir uostinėjo vėją, į kurią pusę pasisuks vėjarodės.
Anuometinį „Šėpos“ teatrą buvo labai paprasta kurti, nes pati realybė siūlė groteskiškus siužetus. Juos reikėjo tik atpažinti, iškrapštyti tarytum razinas iš pyrago ir žiūrovui padėti ant lėkštutės. Šiandieniniai siužetai yra kur kas sudėtingesni, sunkiau perskaitomi, o ir visuomenė pasikeitusi, užmiršusi Ezopo kalbą, ir dažnai atrodo, kad yra praradusi humoro jausmą. Šia prasme per mūsų Nepriklausomybės dvidešimtmetį labai nuklejota į tyrus. Ironija ir saviironija visų pirma yra egzistencinė būsena, suteikianti galimybę save reflektuoti ir atsistoti į deramą vietą, kurioje ir turėtum stovėti. Sovietų Sąjunga turėjo galingą anekdotinę kultūrą, kuri tarybinei liaudžiai leido išlaikyti distanciją, susiorientuoti ir susivokti absurdo teatro scenoje. Lietuvoje, sugriuvus sovietinei sanklodai, ištisus dvidešimt metų keitėsi dekoracijos, ir regis, tas susivokimo jausmas kuo toliau, tuo labiau blėso. Žmogus ėmė nebesusigaudyti realybėje ir nebeskirti esminių slinkčių nuo detalių. Tas reiškinys panašus į daltonizmą arba į įprotį žiūrėti į viską labai iš arti. Tuomet viskas akyse liejasi ir negali pasakyti, kas yra tavo panosėje. Tai jau kalba apie distancijos jausmą, kurio pasimokyti galėtume iš mūsų jaunimo. Mes kraupstame – išvažiuoja užsienin visa generacija, kas mums, pensininkams ir karšinčiams, uždirbs solidarumo duonos kąsnį, nes pasirodė, kad per savo gyvenimus mes patys jo sau neužsidirbome. Dramatizmo tokiuose samprotavimuose iš tikro esama, tačiau aš nesu linkęs tos situacijos dramatizuoti.
Stebiu savo jaunėlę, 14 metų už mane jaunesnę seserį. Ji nuo pat mažumės labai prasmingai išmoko susidėlioti savo tikslus ir dienos užduotis, mokėsi muzikos, nuo ryto ligi vakaro skambindavo pianinu, po to ėmėsi mokytis kalbų ir dabar kalba bene keturiomis užsienio kalbomis kaip gimtąja. Jos duktė, mano šešiolikmetė krikštaduktė, prieš mėnesį užsispyrė išmokti itališkai ir dabar eidama iš Jėzuitų gimnazijos su italų turistais „balbatuoja“ itališkai. Per Kalėdų atostogas ir vasaromis jie sėda į mašinas ar nusiperka nebrangius lėktuvų bilietus ir naršo po Europą. Užteko dvidešimties metų, kad išsivadėtų tas parapinis mūsų įsivaizdavimas, kad gyvename kaimo gryčiose su užkabintais varteliais, kur kartais prie tvoros pririštas žirgelis pasimuisto, išlaužia vartelius ir ištrypia rūtų darželį. Jaunoji karta visai kitaip pradėjo matyti pasaulį ir save tame pasaulyje. Iš jų perspektyvos ir distancijos žvelgiant mes atrodome gana tragiškai, nesugebėję peržengti epochų riboženklio ir tarytum palikę prie senų savo geldų ir įsivaizdavimų.
Mano tėvukas, senolis, Sibiro tremtinys, kartais pykteli ir kandžiai užmeta: „Ko jūs ten beldžiatės į tą Provansą, Barseloną ar Romą, kai yra kaimas, pirtis ant upės kranto, miškas, uogos ir grybai.“ Mano krikštaduktė tik nusišypso.
Taigi, kai klausiama, kaip pasikeitė ir kurlink „nuslinko“ Lietuva per dvidešimt Nepriklausomybės metų, reikia vieną prie kitos dėti ir lyginti kelias paradigmas. Visų pirma prisiminti aną sovietinę ir į neviltį varančią gyvenseną su visais paranojiškais ir šizofreniškais atributais bei sovietinio gyvenimo ritualais ir jaunąją Lietuvą, kuri laisva pasirinkti, kur ir kaip gyventi šiandien. O trečioji paradigma yra Lietuvos dabartis, į kurią visuomenė grimzta kaip į kokį akivarą. Jokios vilties, jokios perspektyvos – vien tik dantų griežimas ir šašų draskymasis. Kartais žiūrėdamas į ją ir aš prarandu distancijos bei ironijos jausmą ir nepastebiu, kad ir pats jau esu dumble iki pažastų.
Nebus taip, kad niekaip nebūtų, – sakė šaunusis kareivis Šveikas. Turėkime vilties, kad tai tik pusiaukelė. Bent jau man tos vilties suteikia mūsų jaunimas, kuris už mus ir protingesnis, ir gabesnis, beje, ir patriotiškesnis.
Žurnalo turinys
Turinys 5
Ta akimirka žavinga Liepa motinėlė 6 Redakcijos skiltis 7
Baigti ir pradėti Nemirtingo žingsnio taktu H. Radauskas. Lietus 8
Miškas ir mes D. Mišutytė. Miškus saugos elektroninė akis 9 A. Lašaitė. Pusė širdies – miške 12 Iš valstybinių miškų 14 Kas naujo pasaulyje 15
Pokyčių verpetuose K. Gastmann. Mes didžiuojamės savo gamta 16 A. Kuliešis. Vokietijos miškai 18 Trakai minėjo pergalingą Žalgirio mūšį 20
Savas miškas A. Kuliešis. Lietuvos privačių miškų ištekliai 22
Baldai ir interjeras V. Skafaru. Ekologiški baldai: tarp idėjų ir realybės 26
Medis ir verslas V. Ilonis. Miškų nekertam, tik auginam 30 Skelbimai 34 Medienos kainos 37
Medžioklė V. Ribikauskas. Rugpjūtį daugėja medžiojamų gyvūnų 38
Pirma buvo žodis L. Jakimavičius. Pusiaukelė 40
Medis ir aplinka D. Srėbaliūtė. Pasaulio sodais žydintis Marzahn 42
Iš raudonosios knygos Baltijos šilkabitė 45
Mano medis G. Rinkevičius: „Lietuviui ąžuolas – ypatingas medis“ 46
Juokai Koks likimas laukia pragaro? 47
Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Žurnalas "Miškai" Autoriai: Liudvikas Jakimavičius
