Tai, kuo pastaraisiais metais užsikrėtė šakiečiai medžiotojai, galima vadinti nauja mada, gamtai grąžinama skola, o gal net atgaila už tai, ką iš jos atėmė. Aptvaruose auginami žvėrys – brangus ir didelio atsidavimo reikalaujantis pomėgis, tačiau vyrai tikina, kad nėra ir būti negali nieko gražesnio už laukinės gamtos didybę.

Žvėris mato pro langą

Ar jums teko kada nors matyti šernus, ateinančius pažiūrėti, ką veikia netoliese dirbantys žmonės? Ar žinote, kad norėdami sušilti prieš miegą jie laksto, o savo vaikams yra tokie pat atidūs, kaip ir mes?

Net ir labai gerai žinant visus miško takelius, vargu ar kada nors pavyktų pamatyti tokį stebuklą.

Netoli Kudirkos Naumiesčio, Vaitiškių kaime, gyvenantis Tadas Kantautas pro vieną savo virtuvės langą mato lakstančius šernus, pro kitą gėrisi išdidžiaisiais danieliais. Vos išgirdę jo balsą, prie aptvaro krašto susirenka smaližiai – bulvių ar obuolių kvapą pajutę šernai taip suįžūlėja, kad gali ir kibirą iš rankų išmušti. T. Kantautas neslepia, kad šie išdykėliai jam neduoda jokios naudos, užtat suteikia labai daug džiaugsmo.

„Su niekuo negali palyginti malonumo, kurį jaučiu žiūrėdamas į savo vaikus žindančias, papilvę jiems blusinėjančias šernes ar įprastoje vietoje manęs laukiančius danielius. Tai kur kas smagiau nei medžioklėje nušauti žvėrį“, – sako ne vieną dešimtmetį aistringu medžiotoju buvęs vyras.

Idėja auginti laukinius žvėris aptvare T. Kantautas užsikrėtė nuo eigulio Petro Dabrišiaus, jau penkiolika metų Ubiškių girininkijoje (Telšių r.) prižiūrinčio „Žvėrinčių“. Dabar T. Kantautas save vadina tik garbės medžiotoju, nes taip, kaip anksčiau, parako dūmas vyro jau nebetraukia – širdis jam nebeleidžia šauti į šernus. Nebent retkarčiais išeina lapių pamedžioti – Tadas negali atleisti rudosioms, kad Lietuvos laukuose beveik nebeliko kiškių.

T. Kantautas nė už ką nenori sutikti, kad jo žvėrys gyvena nelaisvėje. Aplink jo namus – krūmynai, todėl aptvare šernai ir danieliai jaučiasi taip pat, kaip ir miške – jiems netrūksta nei laisvės, nei pašaro. Meiliai stirniukais vadinamiems danieliams Tadas kasryt atneša avižų, vakarais – šieno. Jo šernai nusipenėję kaip gero ūkininko kiaulės, tačiau laukiniams žvėrims būdingo savisaugos instinkto nepraranda – traukiasi tolyn nuo svetimų žmonių, neprisišauksi jų ir atvažiavęs svetimu automobiliu ar traktoriumi.

Nuo nereikalingo aplinkinių dėmesio savo augintinius saugo ir šeimininkas – sako, kad kartą jau buvo išgirdęs šventvagišką pasiūlymą šernų aptvare mokyti medžioklinius šunis.

Iš paskos sekioja ...šernai

Svetimų žmonių savo valdose nepageidauja ir Šiaudinių kaime aptvare šernus laikantis Vidmantas Grigutis. Apsilankius smalsiems kaimynams, jis jau neteko vieno savo augintinio.

„Aptvaras – ne zoologijos sodas“, – tikina ūkininkas, prieš penkerius metus iš bendraminčio parsigabenęs porą patelių. Naujajam šeimininkui jos nesirodė labai ilgai – tol, kol aptvertame miškelyje joms pakako ėdalo. Kad „moteriškėms“ nebūtų liūdna, Šakių rajono Aplinkos apsaugos agentūros darbuotojai leido Vidmantui prisijaukinti ir pasigauti šalia esančiame miške be motinos likusį užskurdusį šerniuką.

Dabar V. Grigučio aptvare šeimininkaujantys trys suaugę šernai ir trys šerniukai atpažįsta ne tik jo balsą, bet ir automobilį – seka paskui aplink aptvarą važiuojančią mašiną, susispietę prie tvoros taikiai kriuksi ir nieko nelaukdami eina patikrinti girdyklos, kurioje viliojančiai garuoja šiltas vanduo.

„Nedideli šiemet šerniukai, bet ir gamtoje tokie patys – užskurdę“, – apgailestauja V. Grigutis, kai senovinėje troboje prie lango susėdame pasikalbėti.

Netrunka prabėgti keliolika minučių ir už kelių metrų nuo lango susirenka būrelis šernų. „Navynininkė“, kaip ir visos moterys“, – juokiasi Vidmantas, rodydamas į gražuolę patelę, atvedusią savo bandą „pasižmonėti“.

Šerniukai lyg šuniukai Vidmantą sekioja ir tuomet, kai vasarą sodyboje jis tvarko aplinką ar pjauna žolę. „Gražu. O viskas, kas gražu, reikalauja daug kantrybės ir nemažai pastangų“, – atsidūsta tarp miškų pasiklydusios sodybos šeimininkas, jau irgi senokai padėjęs šautuvą. Sako, kad jei norėtų mėsos, augintų kiaules, o ne šernus.

Tikisi, kad danieliai „save išlaikys“

Dešimties metų svajonę pernai įgyvendino ir medžiotojas Bronius Zelenius, visai šalia Lukšių, Pelenių kaime, specialiai danieliams auginti nusipirkęs sodybą ir įrengęs 3,5 ha aptvarą. Praėjusį pavasarį Mažeikių rajone įsigijęs 22 danielius, ūkininkas dabar jau džiaugiasi 16 paaugusių jauniklių, o šiemet tikisi sulaukti dar dviejų dešimčių danieliukų.

Apie tai, kad kada nors kelių šimtų tūkstančių litų investicija turėtų atsipirkti, ūkininkas kol kas dar negalvoja.

„Turiu kvailą madą – neskaičiuoti pinigų, kai jų nėra iš kur paimti“, – juokiasi B. Zelenius, ateinančią vasarą ketinantis dvigubai išplėsti aptvarą ir jau dabar įsivaizduojantis, kaip bus gražu, kai prie Lukšių tvenkinio kranto ar pakelėje susirinks trys dešimtys įspūdingų žvėrių.

Šerti ir prižiūrėti tokią didelę bandą ne taip jau paprasta – reikia ne tik šieno, bet ir specialių priedų, brangiai kainuojančių mineralinių medžiagų ir druskų. Tačiau savo augintiniams ūkininkas negaili nieko – daržinėje jų laukia ėdžiose suberti šakniavaisiai, pasieniais išdėliota speciali druska. Į sodybos kiemą žvėrys ateina ne tik paėsti, čia jie ieško ir užvėjos.

Nors vasarą danieliai nugraužė sodyboje augančių medžių šakas, suėdė obuolius, ištrypė pasėlius, visas nuodėmes jiems atleido ne tik išdidžius žvėris pamilęs šeimininkas, bet ir Lukšių žemės ūkio bendrovės vadovai. Kad taip neatsitiktų ir kitąmet, pavasarį ūkininkas savo žvėrims ketina pasėti specialios žolės.

Vis dėlto B. Zelenius tikisi, kad ateis laikas, kai danieliai „išlaikys patys save“. Pastebėjęs, kad vis daugiau gamtą mylinčių žmonių domisi galimybe laikyti žvėris aptvaruose, ūkininkas mano, kad danieliai taps paklausia preke.

„Be to, šių žvėrių mėsa yra labai vertinga ir skani. Gal senatvėje bent jau valgyti galėsiu skaniai“, – žiūrėdamas į išdidžiai ragus nešantį patiną juokėsi B. Zelenius.

Atrodo, kad Lukšių ūkininko planai – ne tokie jau ir utopiniai.

Medžiotojų dovana gamtai – žvėrys

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Šakių rajono skyriaus pirmininkas Alfridas Vigelis tikina, kad per pastaruosius du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius Šakių rajone smarkiai sumažėjo tauriųjų elnių populiacija. Prieš porą metų medžiotojai nutarė, kad būtų labai gerai nupirkti ir Šakių miškuose apgyvendinti į tauriuosius elnius labai panašių, tačiau daug atsparesnių ir lengviau prie naujos aplinkos priprantančių danielių.

Lėšų tam rasta 2009 m. – Medžiotojų ir žvejų draugija bei penkių būrelių medžiotojai įvairiuose miškuose paleido po penkias pateles ir vieną patiną. Dešimt patelių ir vienas patinas buvo apgyvendinti Gerdžiūnų medžiotojų būrelio nario Emilio Švabo įrengtame aptvare.

„Norėjome stebėti, kaip žvėrys prisitaiko prie naujos aplinkos, kaip jie dauginasi. Pažiūrėti, kaip žvėrys reaguos į aplinką, mums patarė ir mokslininkai“, – sakė A. Vigelis.

Eksperimentas, pasak Medžiotojų ir žvejų draugijos Šakių rajono skyriaus pirmininko, pasiteisino geriau nei buvo galima tikėtis. Į laisvę paleisti žvėrys niekur nėjo, vedė ir augino vaikus, susikergė – dabar medžiotojai miškuose sutinka jau antrą jų vadą.

Šį rudenį Šakių medžiotojai dar labiau surizikavo. Įkvėpti sėkmės, gausinti žvėrių populiaciją panoro visi rajono medžiotojų būreliai – rugsėjo mėnesį nupirko ir į miškus paleido 29 nekergtas pateles ir tris patinus. Gruodžio mėnesį Šakių rajono miškuose prieglobstį rado dar 30 patelių ir 6 patinai.

„Rizika didelė, nes išgyventi žiemą žvėrims nebus lengva. Stebime „naujakurius“, sutinkame juos prie šėryklų – žvėrys nuo jų toli neina, o medžiotojai jais labai rūpinasi“, – tikino A. Vigelis.

Iš viso per porą metų šakiečiai nupirko ir į laisvę paleido apie 112 danielių. Tik keletas iš jų žuvo keliuose. Kiti sėkmingai apsigyveno miškuose ir pernai jau atvedė 16 jauniklių.

Pastangos pasiteisino

Kad rajono medžiotojų įgyvendintas projektas pavyko, neabejoja ir Marijampolės aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius Vidmantas Olensevičius.

„Kalbėti apie populiacijos pagausinimą, kol nėra susiformavusios bandos, gal dar ir anksti, tačiau darbas tikrai nebuvo veltui. Pats mačiau laisvėje vaikščiojantį patiną – įspūdingas, sveikas, gražus žvėris. Anksčiau Šakių rajone danielių visiškai nebuvo“, – sakė V. Olensevičius.

Danieliai, pasak inspektoriaus, naujoje vietoje prisitaiko geriau nei bet kas kitas – jie nereiklūs, lengvai žiemoja, atsparūs ligoms. Dėl to šiuos žvėris ir aptvaruose laikyti nesunku. Vienuolikoje aptvarų šakiečiai dabar laiko net 96 danielius, 28 šernus, 11 tauriųjų elnių, 9 stirnas ir 2 Dovydo elnius.

V. Olensevičius neslepia, kad yra patenkintas medžiotojų požiūriu į aptvaruose laikomus laukinius žvėris.

„Šia prasme jie yra tikri fanatikai – žvėris augina dėl grožio, pasitenkinimo, o ne dėl naudos“, – tikino inspektorius. Susidomėjimas galimybe auginti laukinius žvėris aptvaruose, pasak V. Olensevičiaus, Šakių rajone pastebimai didėja. Gal dėl to, kad reikalavimai aptvarams yra minimalūs, o investicijos jiems įrengti – ne tokios jau ir didelės.

Gyvoji gamta nuo senų senovės traukė žmones savo didybe. Juk ir 1397 m. kryžiuočių pasiuntinio K. H. Kyburgo aprašytame šalia Vilniaus buvusiame žvėryne kunigaikščiai žvėris laikė ne tik tenkindami savo užgaidas, bet ir norėdami juos stebėti, pažinti, mėgautis laukinės gamtos didybe. Šiandien jaučiame tą patį, tik jau turime grąžinti gamtai tai, ką šimtmečiais kartų kartos iš jos ėmė.

Turinys

• Redakcijos skiltis 6
  Peržengus naujųjų slenkstį
• Nemirtingo žingsnio taktu
  U. Tamošiūnaitė. Žiema (III) 8
• Ta akimirka žavinga
  Trainiškio ąžuolas 9
• Miškas ir mes
  V. Ilonis. Urėdija – ne baubas 10
  K. Jaskelevičius. Miškininkų išmintis ir ambicijos 13
  V. Ribikauskas. Liksiu dėkingas likimui18
  A. Brukas. Eigulių mėsmalė 1939–1953 23
  Kas naujo pasaulyje 27
• Pokyčių verpetuose
  V. Skafaru. Ateitis prasideda prie pietų stalo 28
• Savas miškas
  Miškas mėgsta priežiūrą 32
  N. Kupstaitis. Vyksta esminis persilaužimas 36
• Baldai ir interjeras
  V. Ilonis. Baldininkams – moderni įranga 40
• Medis ir verslas
  A. Kazitėnas. Prasimušė į Europos rinką 43
  Skelbimai 50
• Technika
  D. Srėbaliūtė. Svečiuose pas HSM 52
  I. Požėlienė. Medvėžių svoriai 57
• Medžioklė
  D. Bartkienė. Žvėrys – atgaiva ir džiaugsmas 60
  V. Ribikauskas. Pūgų ir vilkų metas 66
• Knygų lentyna
  J. Kuprionis. Miškininkas 68
• Mūsų žosmė
  Žinokime, ką geriame! Į sveikatą! 68
• Iš raudonosios knygos
  Rudasis lokys 69
• Pirma buvo žodis
  G. Aleknonis. Pamiršome, kokie esame 70
• Būkime sveiki
  D. Červokienė. Auksinis sveikatos eleksyras 72
• Miško pavilioti
  A. Kasperavičius. Prie pelkės priaugęs girininkas 74
• Jaunuolynas
  V. Macijauskienė. Gyvuojame neilgai, bet... 77
• Mano medis
  V. Stundys: Brangiausi medžiai – iš vaikystės 79
• Juokai
  Mes – primatai! 80

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Daiva Bartkienė

Komentarai (8)