Pasaulis pagal ekologinę etiką (Konkursinis straipsnis)  ()

„Bendravimas su gamta – tai dvasios universitetas, dorovės pradmenų mokykla“. Česlovas Kalenda


Visi šio ciklo įrašai

  • 2019-12-03 Pasaulis pagal ekologinę etiką (Konkursinis straipsnis)  ()

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Klimato krizė: tikėti ar netikėti? Tokie klausimai dažnai iškyla internetinėje erdvėje – vienur gvildenamos sąmokslo teorijos, kitur dalinamasi idėjomis, kaip gyventi tvariau. Vis dėlto, mokslininkų stebimi reiškiniai, vykstantys gamtoje, patys kalba už save. Įvairių sričių mokslo darbuotojai, mąstytojai, menininkai kelia klausimus: kodėl žmonija sutrikdė bendrą pasaulio harmoniją, kas trukdo išvystyti tokią miesto infrastruktūrą, kuri būtų draugiška gamtai, kokia kryptis dabar reikalinga?

Žmonijos pasiekimai mokslinių atradimų – medicinos, technologijų, kosmoso tyrimų ir kitose srityse rodo, kokios didžios galimybės slypi žmogaus prote. Vis dėlto, nuo pat praėjusio šimtmečio antrosios pusės žmonės intensyviai veikė gamtos pasaulį. Ši veikla apima platų reiškinių spektrą: šiltnamio efektą sukeliančių dujų – anglies dvideginio, metano, azoto suboksido atmosferoje pokyčiai, technogeninė aplinkos tarša, biorūšių nykimas, vandenynų rūgštėjimas, jūrinių žuvų išteklių pereikvojimas, atogrąžų miškų naikinimas ir taip toliau. JAV gamtosaugos aktyvistas Alas Goras yra išsakęs tokią mintį: mes nutildome tūkstančius paukščių giesmių, kurių net nesame girdėję ir jau nebeišgirsime. Aplinkos psichologas Robertas Giffordas išskyrė daugybę psichologinių priežasčių (neveikimo drakonai, angl. – dragons of inaction), kurie, kaip ir neaiškiai iškomunikuojamas klimato kaitos klausimas, sukuria iliuziją, jog ekologinės problemos yra pačios gamtos reikalas.

Po visą pasaulį nusidriekusios įvairiausios techninės sistemos, tarsi dirbtiniai gyvo organizmo organai greta biosferos sukūrė technosferą. Technosfera – tai visų žmonių sukurtų objektų, tokių kaip pastatai, įrenginiai, keliai, mechanizmai ir kt. visuma. Šių objektų visuma apėmė dalį biosferos (žemės planetos sluoksnis, kuriame gyvena gyvieji organizmai) ir sutrikdė natūraliosios aplinkos pusiausvyrą. Žemę veikiantys technogeniniai veiksniai (dirbtinis apšvietimas, triukšmas, radiacija, elektromagnetinė ir kitų rūšių spinduliuotė), intensyvi pramonė, žemės ūkio veikla, neatsinaujinanti energetika, taršių automobilių gausa kartu gilina dar rimtesnes problemas, kurias gali išprovokuoti sparčiai tirpstanti tūkstantmetė šalčio karalystė šiaurėje – ištrūkusias metano dujas, tūnančias po Arkties ledynais. Tačiau kodėl žmonija, pasiekusi tokią pažangą, neatsižvelgė į natūralius procesus, vykstančius gamtinėje aplinkoje?

Kaip pastebėjo filosofas prof. Česlovas Kalenda, šį atitrūkimą nuo prigimtinės ekologinės etikos skatino vakarietiškasis mąstymas – monoteizmui išstūmus politeizmą, pakito prieš tai buvęs kultūros turinys, kuriame žmogus buvo labiau orientuotas į gamtinę aplinką. Mokslinis-mechanistinis požiūris atskyrė gamtą iš moralinių santykių sferos ir nutolino nuo prigimtinės pagarbos jai. Nors visais laikais veikėme aplinką ir kentėme savo veiksmų padarinius, tačiau nuo pat industrializacijos pradžios XVIII a. pabaigoje, išsiplėtus miestams bei masiškai išaugus vartotojiškumui, ekocentriškas žvilgsnis (orientuotas į aplinką) nukrypo link solipsistinio antropocentrizmo.

Antropocentrizmas (gr. anthropos – žmogus) – pasaulėžiūra, teigianti, jog žmogus yra svarbiausia būtybė visatoje. Antropocentrizmas yra neišvengiamas tiek žmogui, tiek ir bet kuriai kitai rūšiai (voras gali būti voracentriškas, vilkas – vilkacentriškas). Kai kurie mokslininkai siūlo atsisakyti šios sąvokos ir labiau akcentuoti beatodairišką, didžiulius pinigus generuojantį technocentrizmą arba „industrocentrizmą“,  sukėlusį ekologines problemas. Vis dėlto, solipsistinės sąmonės apraiškos akivaizdžios (solipsizmas – filosofinė idėja, teigianti, kad individo sąmonė yra vienintelis dalykas, dėl kurio jis gali būti tikras): daugiau jaučiamas individualus laikas, o visa kita būties visuma tampa nebereikšminga. Tokiu būdu žmogus žvelgia į gamtą instrumentiškai, o techninė instrumentinė mąstysena traktuoja aplinką kaip nesibaigiantį resursų šaltinį, skirtą žmogaus tikslams ir poreikiams tenkinti.

Vis dažniau girdime apie antropoceną, kas tai, ir ką tai kalba apie mūsų laikmetį? Šiuo terminu, kurį 2002 metais pirmasis pasiūlė Nobelio chemijos premijos laureatas Paulis Crutzenas, dažnai apibendrinamas gilus kolektyvinės žmonių veiklos poveikis Žemei. Mokslininkai terminu „antropocenas“ („žmogaus amžius“) žymi dabartinę geologinę epochą, pakeitusią prieš tai buvusiąją – holoceno. Nors nėra tiksliai apibrėžiama antropoceno pradžia, ji gali būti skaičiuojama nuo XX a. vidurio. Dokumentinė juosta „Antropocenas: žmogaus era“ vaizdžiai parodo destruktyvų žmogaus poveikį gamtai. Būtų galima vardinti dar daugybę pastaruoju metu pasirodžiusio kino apie antropogeninio spaudimo gamtai mastą ir žmogaus godumo kainą (pvz. „Sojalizmas“, garsusis lietuviškas „Animus animalis“), pakanka paminėti, jog tai rodo pozityvius reiškinius visuomenės sąmonėje, kuri jaučia, kad reikia iš naujo apmąstyti savo vietą ilgoje Žemės istorijoje.

Tad koks mąstymo modelis, kokia kryptis reikalinga dabartiniam pasauliui? Žmonių istorija, palyginus yra labai trumpa priešais ilgą gyvybės Žemėje istorijos siūlą, tad svarbiau būtų akcentuoti sveiką, dorovinį žmogaus ir gamtos santykį, kuris apjungtų abu kaip lygiavertes to paties didžio organizmo ląsteles. Kita vertus, taikli Manto Antano Davidavičiaus mintis apie tai, kad žmogaus noras laikytis išvirkščios, atgyvenusios vartotojiškos svajonės apie golemus, homunkulus ir kiborgus yra tas pats noras, susijęs su egoistiniu troškimu susikurti savęs paties patobulintą, kopiją – nemirtingąj ir galingąjį „aš“. Todėl šį „visagalio žmogaus“ vaidmenį turėtų keisti vaidmuo, nukreiptas į moralinį santykį su gamta ir į save kaip jos dalį.

Ekologinė etika – kryptis, kuri dabar itin svarbi žmonijai. Tai yra taikomosios etikos šaka, tirianti žmogaus elgesio principus, būdingus visoms gyvybės rūšims (taip pat ir Homo sapiens) bei jų egzistavimo sąlygoms (biosferai) išsaugoti. Šiuolaikinės ekologinės etikos pradininku laikomas amerikiečių mokslininkas ir gamtosaugininkas Aldas Leopoldas, kuris XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje paskelbė ekologinio egalitarizmo koncepciją. Egalitarizmas – teorija, skelbianti, kad visuomeninės santvarkos teisingumo pagrindas yra ekonominė, visuomeninė ir politinė lygybė. A. Leopoldas akcentavo lygiavertį, moralų elgesį su gamta ir saiką žmogaus poreikiuose, save suvokiant kaip gamtos dalį, leidžiant jai atsiskleisti per grožį ir paprastumą. Kai talentingas ir subtilus, giliai mąstantis mokslininkas 1949 metais parašė „Smėlio grafystės kalendorių“,  jo iškeltos idėjos apie visų rūšių, tarp jų ir žmonių, lygybę ekosistemoje tuomet atrodė pernelyg radikalios.

Lietuvoje ekologinės etikos mokslą išsamiai tyrinėja anksčiau minėtasis profesorius, filosofas Česlovas Kalenda, tačiau jau anksčiau mūsų krašte būta šios filosofinės krypties užuomazgų. Lietuvos miškininkystės mokslo pradininkas Povilas Matulionis bandė jautriau suvokti gamtą, ypač mišką kaip ekosistemą. Įdomi šio gamtos mylėtojo mintis: „Miškas, kurį mes aukso svarais saikome, yra niekas daugiau kaip gamtos užmegztas mazgas iš siūlų, kurių vienas galas paslėptas žemės rutulio susiradimo spėjimuose, o kitas – dar slaptingesniame mūsų pačių likime“ (cit. Vikipedija – Povilas Matulionis). Filosofas Vydūnas, apmąstydamas tauraus žmoniškumo idėją, kuri neatsiejama nuo pagarbos visam, kas gyva, poeto Kristijono Donelaičio, jau savo laikmetyje, XVIII a. jautusio progresuojantį žmonių atitrūkimą nuo gamtinio pasaulio, Metuose įžvelgė gilią pasaulėjautą – gamtoje besireiškiančią tarpusavio gyvybės vienovę, darnų augmenijos, gyvūnijos ir žmogaus gyvenimo sąryšį.

Ekologinės etikos pagrindu sprendžiami aplinkosaugos klausimai – kryptis, kurios laikantis galėtų būtų suformuotas gerai apgalvotas veiksmų modelis naujo, ekologinio mąstymo epochai vystytis. Tvarus vartojimas, gamyba, atsinaujinanti energetika – itin svarbus kelias į Žemės sveikatos atstatymą bei išsaugojimą. Matant plačiau, tvarumo koncepcija apima ne tik ekologijos bei aplinkosaugos sritį, bet ir platesnį socialinį spektrą: kokybišką švietimą, pramonę, infrastruktūros vystymą ir taip toliau. Todėl ekologinė etika turėtų apimti platų lauką, siekiant efektyviai įgyvendinti tvarios visuomenės kūrimo veiksmų planą.

Žiūrint tiek iš filosofinės, tiek iš praktinės pusės, nederėtų žmogaus kaltės gamtai klausimo kategoriškai suabsoliutinti, kadangi įvairiose srityse (kultūroje, filosofijoje, moksle, versle) mąstoma ir bandoma ieškoti išeičių. Pavyzdžiui, šių metų lapkričio 22 dieną Klaipėdos KKKC parodų rūmuose buvo surengta unikali oro taršos mažinimo iniciatyvai skirta paroda „Kieta dalelė“. Makrofotografijos ir garso instaliacijose pristatytos Klaipėdos ore sklandančios kietosios dalelės, surinktos iš šešių miesto vietų, o Klaipėdos universiteto mokslininkų tyrimas atskleidė jų neorganinę sudėtį. Tai padeda visuomenei geriau suprasti oro taršos mikropasaulį, kenksmingą kietųjų dalelių, esančių ore, poveikį sveikatai, nustatyti taršos šaltinius ir imtis priemonių jai mažinti. Iki šiol Lietuvoje kietųjų dalelių sudėtis taip išsamiai nebuvo tirta, tad tokios iniciatyvos jau rodo, kad einame ekologinio mąstymo link.

Urbanistinė politika, miestas kaip kontrastų ir nuolatinio judėjimo erdvė labai pasikeistų, jei būtų atsižvelgiama į esminį dalyką – pagarbą kiekvienai Žemės gyvybei, mūsų bendrų gamtos namų šeimos nariui, ar tai būtų vos įžiūrimas augalas, nedrąsiai žaliuojantis parke, ar visas miško augalijos ir gyvūnijos tinklas. Kad aplinka būtų ne ligų ir sutrikimų priežastis, o sveikatos šaltinis, būtina suderinti šias dvi – žmogaus ir gamtos ekosistemas, civilizacinės pažangos laisvė turi eiti kartu su atsakomybe kiekviename žingsnyje.

Jūratė Ziedelytė


Informacijos šaltiniai:

Kalenda, Č. Achilo kulno papėdėje (2015)

Davidavičius, M. A. Etinės ir estetinės ekosofijos prieigų priešprieša, http://www.litlogos.eu/L93/Logos_93_184_200_Davidavicius.pdf (žiūrėta 2019 11 23)

Mackevičiūtė, J. Ekologinė etika ir išsamioji ekologija, http://www.su.lt/bylos/fakultetai/humanitarinis/fak/doc/mackeviciute.pdf (žiūrėta 2019 11 23)

Proceedings of the National Academy of Sciences. Trajectories of the Earth System in the Anthropocene, https://www.pnas.org/content/115/33/8252 (žiūrėta 2019 11 23)

ResearchGate. Anthropocentrism: More than Just a Misunderstood Problem, https://www.researchgate.net/publication/322588966_Anthropocentrism_More_than_Just_a_Misunderstood_Problem (žiūrėta 2019 11 23)

ResearchGate. Defining the Anthropocene, https://www.researchgate.net/publication/273467448_Defining_the_Anthropocene (žiūrėta 2019 11 23)

ResearchGate. Kalenda, Č. Ekologinė etika: kilmė, principai, taikymas, https://www.researchgate.net/publication/330679707_EKOLOGINE_ETIKA_KILME_PRINCIPAI_TAIKYMAS (žiūrėta 2019 11 23)

ResearchGate. The Dragons of Inaction: Psychological Barriers That Limit Climate Change Mitigation and Adaptation, https://www.researchgate.net/publication/254734365_The_Dragons_of_Inaction_Psychological_Barriers_That_Limit_Climate_Change_Mitigation_and_Adaptation (žiūrėta 2019 11 23)

Vikipedija. Povilas Matulionis, https://lt.wikipedia.org/wiki/Povilas_Matulionis (žiūrėta 2019 11 23)

Vydūno draugija. Vydūnas ir Kristijonas Donelaitis, http://vydunodraugija.lt/2014/06/vydunas-ir-kristijonas-donelaitis/ (žiūrėta 2019 11 23)

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Konstanta.lt
Konstanta.lt
Autoriai: Jūratė Ziedelytė
(7)
(0)
(7)

Komentarai ()