Nematomas kvapų pasaulis (Konkursinis straipsnis)  ()

Prasideda pavasaris. Sniegas tirpsta, čiurlena į balutes, ir nors pumpurai dar nesprogo, tykiomis naktimis jau galima užuosti, kaip pradeda kvepėti miškas, pieva, žemė… Lauke pradeda šilti. Kartu su kylančia temperatūra, kyla ir įvairūs kvapai, didėja jų intensyvumas, o dujos darosi vis judresnės.


Visi šio ciklo įrašai

  • 2021-03-26 Nematomas kvapų pasaulis (Konkursinis straipsnis)  ()

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Patys pirmieji pavasarį pakvips ir pražys vėjo apdulkinami – anemochoriniai augalai. Jei jie užtruktų kiek ilgiau ir pražystų kartu su visais, daugybė jų žiedadulkių nusėstų ant jau sulapojusių augalų. Bet pražydę, kol dauguma augalų dar pliki, jie leidžia išnešioti savo žiedadulkes vėjui. Vėjo apdulkinamų augalų žiedai į gėles nepanašūs. Tai – vėjyje besisupantys beržų, lazdynų, ąžuolų žirginiai, bei liaudiškai „kačiukais“ vadinami karklų, gluosnių, blindžių žiedynai.

Šių augalų žydėjimo nereikėtų painioti su sporų platinimu. Nors kasdieninėje kalboje esame įpratę sakyti, kad pušys „žydi“, tai nėra tiesa! Pušys, kaip ir paparčiai, platina ne žiedadulkes, o sporas.

Ankstyvą pavasarį, kol dar nėra labai gausios augalijos, kiek labiau įprastais žiedais pasipuošti skuba ir kiti augalai. Nors jie ir neplatina savo žiedadulkių vėjo pagalba, užgožti sulapojusių kaimynų šešėlio, tiesiog neišgyventų. Tai – efemerai ir efemeroidai – visiems puikiai pažįstamos plukės ir žibuoklės, taip pat vištapienės, rūteniai ar plautės. Šių, pažeme augančių augalų, vėjas apdulkinti net ir nepasiektų, todėl jais pasirūpina anksti prabudę vabzdžiai. Vabzdžius viliojantis kvapnus žiedas kur kas sudėtingesnis. O skirtingus žiedus apdulkina skirtingi vabzdžiai. Tad šie augalai labiausiai prasiskleidžia kaip tik tada, kai jų vabzdžiai yra patys aktyviausi! Tokių augalų, turime ir Lietuvoje! Pavyzdžiui, dekoratyviniais tikslais auginama dviragė leukonija, plačiausiai išsiskleidžia būtent naktį! Su šiais žiedais keičiasi ir paros kvapas. O kintančius kvapus mes jaučiame nuolatos, nors ir retai apie tai mąstome. Ką nors užuodžiant kartu su kitais pojūčiais, nejučia pradedame pasąmoningai juos susieti. Argi, kas ginčysis, kad naktį lakštingalos čiulba iškvėpdamos visai kitokį orą, nei gaiviais rytais bundantys giesmininkai, ar salsvais vakarais, tarp rūko ir alyvų kvapo, skendintys strazdai?

Žinoma, tokie gražūs vakarai būna ne visada, o tik kai nėra vėjo. Jei rūko niekas neišsklaido, kildamas kartu jis pakelia ir vandenyje tirpias daleles. Kvapai kaupiasi, sodrėja. Bet įdienojus rūkas išsisklaido, o oras taip sušyla, kad atsiranda labai stiprios kylančio oro srovės. Ant jų išsilaiko ir sklando stambūs paukščiai, kurie yra per sunkūs taip aukštai palikti vien tik plasnodami sparnais. Tokios oro srovės pakelia ne tik paukščius, bet ir išmaišo kvapus. Oro srovėms judant aukštyn ir žemyn, kartais atrodo, lyg visa žemė alsuoja, iškvėpdama savo kvapą…

 

Prie dienos „alsavimo“ prisideda ir iš skirtingų pasaulio kraštų atslenkančios oro masės. Skirtinguose kraštuose oro sudėtis nėra vienoda. Tad jo kvapas skiriasi. Iš karštų ir šaltų regionų atnešamos oro masės maišosi tarpusavyje ir lemia mūsų klimatą, atnešdamos ir įvairius kvapus.

„Kvėpuojantis“ miškas

Bet keičiantis orams, papildomų kvapų gali atsirasti ir čia pat, audros metu. Pradėjus žaibuoti, elektros srovė sudrasko bekvapio deguonies molekules. Po to jos gali susijungti į triatomį ozoną, kurį jau puikiai užuodžiame. O liūčiai pasitraukus, vandens lašai nuplauna ore tvyrančias žiedadulkes ir kvapus taip efektyviai, kad kai kuriems šienlige sergantiems žmonėms netgi pasidaro lengviau kvėpuoti.

Vasarai vis artėjant ir audroms vis dažniau girdant įkaitusią miško žemę, ji pradeda garuoti. Pakvimpa suaktyvėjusių dirvožemio grybų, aktinomicetų, išskirtu geosminu. Kai kurie, ypač jautrią uoslę turintys žmonės, gali užuosti artėjančio lietaus ar sniego sukeltus pokyčius, krituliams dar prieš prasidedant. Tuo tarpu kiek menkesne uosle apdovanoti žmonės gali džiaugtis kvepalais, į kuriuos gamintojai įdeda būtent geosmino natų.

Savitą kvapą turi ne tik audrų, bet ir upėse bei ežeruose telkšantis vanduo. Atrodo, kad savitą kvapą turi ne tik pakrantės augalai, bet ir pats vanduo. Ir išties – toks vandenėlis yra „žalias„ir“ gyvas“. Jis pilnas spalvą suteikiančių mikroskopinių planktono dumblių ir įvairių mikroskopinių gyvūnėlių. Jų veiklos produktai sukuria specifinį kvapą, be to, upės ir ežerai nuolatos tirpdo savo krantų uolienas. Lietuvoje jos pasiskirsčiusios nevienodai, tad regis, kiekviename mieste vanduo turi šiek tiek savitą kvapą ir skonį.

 

 

Bet specifiniai kvapai būdingi ne tik gėlo vandens telkiniams. Jūroje gyvenančios bakterijos Pelagibacterales išskiria įvairias dujas. Vienas iš dujų – dimetilsulfidą – mes atpažįstame kaip jūros kvapą. Taip pat iš kvapo žmogus nesunkiai atpažįsta vandenyje ištirpusią sierą, metaną, o taip pat ir geležį, kuri vandeniui suteikia dar ir specifinę rusvą spalvą.

Vis dėlto, kalbėdami apie vandens kvapą, išties kalbame ne apie patį vandenį, o virš vandens esantį orą. Mūsų uoslė yra neatsiejama nuo kvėpavimo, o vandeniu kvėpuoti, deja, negalime. Tuo tarpu vandenyje gyvenantys organizmai kvapus po vandeniu užuodžia puikiai. Jie jaučia vandenyje ištirpusias chemines medžiagas panašiai, kaip mes jas užuodžiame esančias ore. Ypač gera uosle pasižymi lašišos. Uoslė joms netgi padeda atrasti kelią grįžtant į gimtąją nerštavietę bei atpažįstant vienai kitą. Ypač svarbu žuvims užuosti feromonus – tai padeda surasti partnerį, bei apsaugo nuo giminingų individų kryžminimosi. Deja, užterštuose vandens telkiniuose, teršalai užgožia kvapus, žuvims tampa sunkiau orientuotis.

Tokiais žuvų, vienų primityviausių stuburinių, gebėjimais stebėtis nereikėtų. Uoslė yra pirmasis evoliucijos eigoje atsiradęs pojūtis. Bulbus olfactorius – uodžiamosios skiltys, yra viena seniausiai atsiradusių galvos smegenų dalis, į kurią veda pirmasis iš dvylikos pagrindinių galvos nervų. Kvapai, kaip pamatinis pojūtis, ypatingai svarbūs ir žmonėms. Nors žmonės ir labiau labiau linkę pasikliauti rega, Bulbus olfactorius tiesiogiai jungiasi su kitomis dvejomis smegenų dalimis, kurios tiesiogiai atsakingos už emocijas: migdoliniu kūnu ir hipokampu. Tuo tarpu nei regimoji, nei girdimoji ar taktilinė informacija pro šias smegenų dalis pereiti neprivalo. Dėl šios priežasties, kvapai, žymiai labiau nei kiti pojūčiai, gali sužadinti emocijas ir prisiminimus. Tad kvapų terapija taikoma gydant amneziją.

 

 

Vasarai įsibėgėjus ir grįžus iš atostogų prie jūros, ar ežero, pats metas nušienauti žolę. Pradėta pjauti ji paskleis dar vieną nuostabų kvapą. Jis atsiranda, nes žolinių augalų lapuose yra labai ilgų molekulių, tokių, kaip linoleno rūgštis. Pažeidus lapo struktūrą, šias molekules fermentai oksiduoja į kitus, smulkesnius junginius. Tam tarpe ir cis – 3 – hexeną, kuris lemia žolės kvapą. Tai trumpai egzistuojanti molekulė, bet mūsų uoslė šiai medžiagai yra labai jautri. Kai kurie mokslininkai teigia, kad ši medžiaga yra tarsi aliarmo signalas kitiems augalams, kurių dar nespėjo nupjauti ar nenugraužė žolėdžiai. Cis – 3 – hexenas sužadina kitas reakcijas dar sveikuose augaluose, kurių metu gali būti išskiriami žolėdžiams neskanūs ar net žalingi junginiai. Tokiu būdu augalai tarsi įspėja vieni kitus apie gresiantį pavojų, įspėja pasiruošti.

Nušienavus paskutinę vasaros žolę, netrukus pradeda kristi ir pirmieji beržų lapai. Juos vėliau seka ir kiti medžiai. Žemė pasidengia auksiniais lapais, ant kurių byra, dar drėgni kaštonai. Turguje prekiauja saulėgrąžų graižais ir lazdynų riešutais, gaubiamais dar žalių sultingų lapelių. Atrodo, kad visas miestas kvepia… rudeniu!

Bet nukritę, rudens nuspalvoti, lapai miršta. Paskutinio atodūsio metu jie „iškvepia“ įvairias dujas. Būtent šią dujų kombinaciją mes ir užuodžiame, kaip rudens kvapą. Jei laboratorijoje pagamintume šias kvapnias medžiagas pavienes, jas užuostume visai kitaip. Taigi savitą kvapą turi tiesiog… pats lapų kritimas, pats ruduo.

Ir jau visai netrukus, nukritusius lapus padengs pirmasis šerkšnas. Pradės snigti ir pabudus nuo sniego kvapo, apims švaros jausmas. Kuo kvepia sniegas? Sušalusiu vandeniu? Šiaurės vėju? Iš tiesų jokio kvapo ten nėra! Sniegas ir šerkšnas sušąla tik gerokai atvėsus orams. O dujų molekulės šaltyje smarkiai sulėtėja. Jas užuosti darosi sunkiau. Viskas nurimsta. Iškritęs sniegas nusodina paskutinius kvapų likučius ir… visi kvapai dingsta. Užuodžiame nebent „švarą“ – kvapo nebuvimą. Prie patalpoje nuolatos jaučiamų kvapų mes priprantame ir jų nebejaučiame, o išėjus į lauką ir iš tiesų nieko nebeužuodus, atrodo, kad užuodžiame sniegą.

 

 

Žiemai gilėjant, ant balto sniego nusileidžia juoda žiemos naktis, ir po sniegą klampoti pasidaro per tamsu. Sugrįžus į jaukius namus, ne vienas ilgais vakarais mėgsta skaityti knygas. O knygos, ypač senos, irgi turi ypatingą savo kvapą. Knygoms senstant, cheminiai komponentai yra ir išskiria skirtingas, dujas tam tikra tvarka, tad knygos kvapas patyrusiems tyrėjams sufleruoja kada ji buvo pagaminta. Tiesą sakant, skirtingu laiku pagamintų knygų kvapas skiriasi ir dėl to, kad jos sensta ne vienodai. Laikui bėgant, keitėsi ir knygų popieriaus, bei rašalo gaminimo būdai ir jo kokybė. O vieni didžiausių lūžių įvyko apie 1850 ir 1990 metus. Nors UNESCO jau dabar saugo kai kurias tradicines kvepalų gaminimo technologijas, senas knygas, jų kvapą ir sukeliamas emocijas tyrinėjantys mokslininkai sako, kad šį paveldą taip pat turime išsaugoti ateities kartoms.

G. Vaičaitytė

Šaltiniai:
Bukantis, Arūnas. „Atmosferos reiškinių stebėjimai.“ Metodinė priemonė. Vilnius: VU leidykla (2009): 107.
Podėnienė, Virginija. „Pedobiologijos paskaitų konspektai.”. Vilnius: Vilniaus Universitetas, Gamtos mokslų fakultetas (2013): 73.
https://www.psychologytoday.com/blog/brain-babble/201501/smells-ring-bells-how-smell-triggers-memories-and-emotions
http://physicsbuzz.physicscentral.com/2016/01/podcast-physics-and-smell-of-snow.html
https://www.chemistryworld.com/podcasts/hexenal/6836.article
http://www.gov.scot/Uploads/Documents/FW23Salmonsmell.pdf
http://indianapublicmedia.org/amomentofscience/can-fish-smell/
https://www.usgs.gov/faqs/how-do-salmon-know-where-their-home-when-they-return-ocean-1?qt-news_science_products=0#qt-news_science_products
http://www.independent.co.uk/environment/smell-of-the-sea-climate-change-global-warming-pelagibacterales-nature-east-anglia-a7032606.html
http://inspectapedia.com/water/Water_Odors.php
https://bestlifeonline.com/fall-smell-causes/
https://ilab.org/articles/it-more-old-book-smell
https://www.theguardian.com/books/2017/apr/07/the-smell-of-old-books-science-libraries.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Gretė Vaičaitytė
(3)
(1)
(2)

Komentarai ()