„Aš netikiu, kad šiais metais Ukraina pajėgs paimti Krymą“  ()

Pusiasalio gyventojai pasakoja apie sprogimus ant tilto, karą ir gyvenimą Kryme iki ir po 2014 metų


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Naktį į liepos 17 dieną Kryme antrą kartą nuo Rusijos karo su Ukrainoje pradžios įvyko sprogimas ant Kerčės tilto. Ten vėl žuvo taikūs gyventojai, važiavę į pusiasalį atostogauti. Rusijos valdžia tvirtina, kad atostogauti ir gyventi Kryme vis dar saugu, tačiau su tuo sutinka ne visi krymiečiai.

Republic pakalbino du Krymo gyventojus: vienas iš jų gimė ir gyvena pusiasalyje ir laiko jį Ukrainos teritorija, kita į Krymą atvažiavo iš Rusijos, iš „žemyno“, ir laiko jį Rusijos dalimi. Pirmasis pašnekovas papasakojo, kad nepalaiko Rusijos karo su Ukraina ir buvo priverstas išvykti iš namų po mobilizacijos paskelbimo, o antra paaiškino, kodėl nesirengia niekur išvykti, net jei į pusiasalį skries raketos.

„Apsimesti, kad nieko nevyksta — ne pozityvus mąstymas, o visai mūsų kartai primetamas psichikos sutrikimas“

Dmitrijus (vardas pakeistas), 38 metų

Aš gimiau ir išaugau Sevastopolyje, pragyvenau ten didelę gyvenimo dalį. Išvykau iš ten pernai rudenį, paskelbus mobilizaciją. Nors nesu pašauktas kariuomenėn, supratau, kad toliau tempti nėra prasmės. Nes ateis momentas, kai šaukimų sulauks visi Kryme vyrai, nepaisant amžiaus, kaip nutiko po vasario 24-osiso Donbase.

Kryme liko mano tėvai. Pasiūliau išvažiuoti, bet jie niekaip nesutinka. Jų priversti aš negaliu. 2014 metais jie ėjo į „referendumą“ balsuoti už tai, apie ką ir svajojo — už prisijungimą prie Rusijos. Aš su jais šia tema daug diskutavau. Sakiau:

„Na, gerai, svajojate jūs, o gyvent teks man. Dėl ko jūs su manimi taip?“

Ir kokio nors adekvataus atsakymo negavau. Dabar tėvai jau suprato, kad norėjo į Sovietų Sąjungą, o ne į Rusiją. Kad SSRS jau kažkur toli praeityje, ir pigios didelės čeburekų porcijos iš niekur jau nesiras. Dabar jie supranta, kad dėl jų veiksmų jų vaikams teks palikti šalį, tačiau pripažinti, kad klydo, jie negali. Tiesiog įsijungė kita gynybos linija — dabar viskas susiveda į „tai Jelcinas-pijokas kaltas“.

Aš sakau: „Kuo čia dėtas Jelcinas, argi jis dabar žmones žudo?“ Tačiau diskosija toliau nesivysto. Tai yra „siaubas, kas vyksta, visa tai siaubinga“, tačiau priežasties ir pasekmės ryšių vyresnioji karta neįžvelgia.

Perėjimas prie supratimo, kad po prisijungimo prie Rusijos gyvenimas pasaka netampa, vyko tolydžiai.

Kiekvienas susidūrimas su valstybe ėmė karsti. Neteisingai paskaičiavo pensiją — teko vaikščioti, kelti skandalus, reikalauti. Kuomet tėvo motinai tapo visai prastai ir reikėjo narkotinių nuskausminamųjų, irgi buvo visiškas trešas: teko kasdien važiuoti iš kaimo į rajono centrą, o tai pašėlusiai brangu. Visokios socialinės lengvatos, mokesčių išmokos — kiekvieną kartą vargas, valstybė tave mėšlu maišo. Bet tuo pat metu: „Putinas* gi šaunuolis. Taip, kainos auga, tačiau užtai mes didinga valstybė“.

Su Prigožino maištu — tas pats. Su mama svarstėme: žiū, ryte Putinas pareiškia, kad atleidimo nebus, visi jūs išdavikai, o vakarop viską atleidžia, numuštus pilotus pamiršta. Vienintelis būdas atleisti tokius nusikaltimus — tyrimas, teismas ir po to malonės pasirašymas, tačiau vietoje to maištininkai tiesiog apsigręžia ir pasitraukia. Kokiai įstatymais galima tiesiog taip paimti ir išeiti? Po to jie [„vagneriečiai“] susitiko su prezident ir paspaudė rankas, o visa žiniasklaida porina, kokie jie visi blogi ir pinigai jiems buvo skiriami veltui.

Štai, kaip paaiškinti tai, kas vyksta? Atsakymo nėra. Vyresnioji karta nesupranta, kas įvyko ir kodėl.

Tačiau tas 58-os armijos vadas (Ivanas Popovas — Republic) klasiškai pasakė: mes kariaujame vardan mūsų žuvusių draugų. Tai bendrai ir charakterizuoja visą septintojo dešimtmečio ir vyresnę kartą.

Jie mano, kad sovietinė švietimo sistema buvo geriausia pasaulyje, nors ji sunaikino jų kritinį mąstymą. Po Kerčės tilto sprogimo su tėvais dar nebendravau, tačiau numanau išgirsiantis, kad taip, tai siaubinga. Dar po ankstesnio smūgio tėvai reikalavo branduoliniu ginklu smogti Kyjivui. Ten neveikia logika, kad iki vasario 24-os tilto niekas nebūtų lietęs. Lig tol Ukraina deklaravo taikų Krymo sugrąžinimą, nepaisant to, kad jos ginkluotosios pajėgos buvo reformuojamos. Kas gi nutiko, kaip šią metamorfozę paaiškinti?

Jie pradeda apie „8 Donbaso metus“. Aš sakau: „Donbasas prasidėjo, nes ten atėjo Girkinas ir pradėjo valdžią perduoti banditams, savintis administracijas“. Tačiau kol tėvai žiūri televizorių, su jais apie tai kalbėti beprasmiška. Jei televizoriaus žmonės, kuriuos jie laiko autoritetais, jų žiūrimi kanalai, ims pasakoti, kad viskas ne taip, tai, galbūt ilgainiui jie ne dezombuosis, o persizombuos. Na, o vaikai visada neteisūs, ką su jais ginčytis.

Mūsų kai suaugusių tėvai negali ir mūsų patarimų nepriima. Tuo tarpu patys sulaukę 60–65 metų, elgiasi visai ne kaip suaugę: atsako į sukčių skambučius, galvoja, kad kažkas vertas mirti, ir sako: „O štai amerikiečiams gi buvo galima bombarduoti, kodėl mums nevalia?“

Jie nesupranta, kad savo žudymo negalima teisinti svetimu.

Nuo 2014 metų pasikeitė mano mokinių karta. Tarp jų yra siekiančių karjeros Rusijoje. Jie jau Rusijoje gavo pasą, ukrainietiško nė neturėjo, ir ramiai kalba, kad valdant Rusijai, Kryme gyventi geriau, nei valdant Ukrainai. Žiūrime nekrologus: 22–24 metų vaikinai dabar ir žūva. Jie greitai įsitaisė ir atidavė gyvybes už tai.

Kalbant apie žodžio laisvę Kryme — yra tik oficialus požiūris. Kitokios nuomonės ilgai nebuvo smarkiai baudžiamos. Visiškas trešas atėjo su kovidu, tada varžtai pradėti užsukinėti. Ir jis nesibaigė, o tolydžiai perėjo į karinę cenzūrą.

Karjerą padarė 2014-ais iš karto persidažę ir viešai Ukrainą pasmerkę žurnalistai, valdininkai ir jėgos struktūrų darbuotojai. Kas to nepadarė, į darbą neima. Todėl jiems Kryme pagal specialybę dirbti negalima.

Pirmasis nepasitenkinimo blyksnis po 2014 metų euforijos, apie kurį man papasakojo sociologai, buvo 2015 metais, kainoms Kryme susilyginus su rusiškomis, kai viskas pabrango. Tuomet ėmė daugėti buitinių nusikaltimų. Išgėrė, susimušė, patriukšmavo su žmona, peiliai į trasą, muštynės dėl smulkmenų. Visa tai buvo susiję su tuo, kad žmonės negalėjo atvirai pripažinti klydę, tačiau vidinis pyktis ir nepasitenkinimas kaupėsi, ieškojo išėjimo. Tačiau į atvirą protestą išsilieti negalėjo, ir todėl daugėjo buitinių nusikaltimų. Ji sumažo arčiau 2016 metų. Kai kas tuo pasinaudojo kaip šansu.

 
 

 

Pavyzdžiui, buvę ukrainiečiai kariškiai suprato, kad Kryme jie likti negali, kad ilgainiui juos visus atleis, ir iki 2019 metų dauguma likusių Juodosios jūros laivyne, buvo nurašyti: niekam iš jų karjeros laiptais nebuvo leista kilti. Yra perėjusių į kitus laivynus, jiems viskas OK. Tas pats nutiko ir su buvusiais SBUšnikais: jie išėjo, išvyo tolyn į Rusiją, į Čečėniją, dabar jų nesimato, nesigirdi.

Banalus pavyzdys — stambūs ūkininkai iš Krymo išvyko į Krasnodaro sritį, nes ten jiems pasiūlė geriausias sąlygas. Žemdirbystę rizikingo klimato zonoje suprantantys žmonės yra labai vertingi. Jie gavo ten tarnybinius būstus, geras algas.

Troleibusų vairuotojai iš Svastopolio ir Jaltos metėsi į Sankt Peterburgą, ten irgi tarnybiniai butai ir normalios algos. Kai kas į valstybės vadybą metėsi, jaunimas į rusiškas aukštąsias mokyklas pradėjo stoti. Tai yra, pasirodė tendencija:

iš Rusijos į Krymą metėsi visi norintys gyventi prie jūros, o krymiečiai išvyko į Rusiją gauti išsilavinimą ir dirbti, nes ten buvo didesnės algos. Bendrai tokia abipusė rotacija vyko.

Na, ir bendrai, iki 2022 metų vasario 24-os jau išvijo nepatenkintus Krymo totorius, pasodino susijusius su „Hizb ut-Tahrir“ (organizacija Rusijoje pripažinta teroristine ir uždrausta), išstūmė ukrainiečius. Šiaip politinę tvarką įvedė — tuo Krymo integracija į Rusiją ir baigėsi.

Tačiau nuo vasario 24-os — arba eini su visais iki galo, arba išvažiuoji. Daug Krymo totoriųišvyko į Kazachstaną, į Gruziją, į Turkiją. Dauguma likusių krymiečių stengiasi apsimesti, kad nieko nevyksta. Pavyzdžiui, mano tėvai tiesiog taip ir artikuliuoja: viskas po senovei, nieko nevyksta. Kaip suprast, po senovei? Juk ten pas jus naftos bazė sudegė? Na, ką padarysi, tokie jau tie chochlai, kalės vaikai, o šiaip — viskas tvarkoje, viskas gerai.

Kažkokie buitiniai nusivylimai pasitaiko, tačiau visuomet priešpastatoma: o štai mes, o štai amerikiečiai, o štai ukrainiečiai, o jeigu Rusija nebūtų atėjusi, čia būtų NATO bazė ir mus visus čia išskerstų. Sunku, tačiau namie, o šiaip būtų visai kitoks siaubingas gyvenimas.

Žmonės Kryme netiki, kad Ukraina pajėgs jėga susigrąžinti Krymą. Jie mano, kad to niekada nebus. Visai neseniai kalbėjausi su klasioku, pokalbis keistas. Mes gal penkis metus nebendravome, ir štai jis man paskambino pasikonsultuoti dėl darbo, o paskui ėmė klausinėti, kaip aš, kaip ką. Pasakiau, kad išvažiavau.

 

 

Jis pavadino mane išdaviku, kad apgavau tėvus, draugus ir kaimynus, užuot laikęsis drauge. O jis užkietėjęs Chirurgo motociklų šou lankytojas. Aš sakau: „Na, klausyk, man tiek kartojo: nepatinka — išvažiuok, varyk iš čia. Ir kai man iš tiesų nepatiko, aš ėmiau ir išvažiavau. Tai kodėl aš dabar tapau išdaviku?“ Su kitais tas pats.

 

Tačiau yra žmonių, ir netgi tarp senukų, kurie viską supranta, ir aš su tokiais kartais bendrauju. Jie tiesiog žino, kad savo nuomonę reikia pasilaikyti sau.

Jeigu Ukraina pradės jėga grąžintis Krymą, manau, dauguma dabartinių krymiečių tylėdami lauks, kas bus toliau. Išskyrus tuos, kurie vienareikšmiškai bus teisiami pagal 111-tą Ukrainos Baudžiamojo kodekso straipsnį — valstybės išdavimą. Tie, kas turi ką prarasti, galės gintis arba bėgti. Tai visi valstybės tarnautojai, netgi mokytojai, visi, kas dalyvavo rinkimuose, ėjo į deputatus, jėgos struktūrų darbuotojai. Tai, sąlyginai, 100 tūkstančių žmonių.

Aš netikiu, kad šiais metais Ukraina sugebės paimti Krymą, o kaip bus kitais — sunku pasakyti. Ją spaudžia, kad ji skubėtų, tačiau su dabar kariškių naudojama taktika — labai pamažu valyti vienus apkasus po kitų — žinoma, greitai nepajudėsi. Persiginklavimas ten baigis kažkada kitais metais, kai pasirodys aviacija, jų galimybės padidės. Buvo versija, kad Krymo sieną jie pasieks rudenį, tačiau ne, to nebus.

Į Krymą po 2014 metų atvykę rusai nutarė šioje žemėje įsitvirtinti, o dabar turi bėgti nuo karo — tokių pažįstamų turiu labai daug, ir jie sudarė didelę mano bendravimo rato dalį. Dauguma jų išvyko. Kai kas movė į Tailandą, kai kas į Rusiją, tačiau visi sakė: „Kai viskas susitvarkys, mes čia grįšime“.

Viena pažįstama mano patarta nusipirko butą Krasnodare, tačiau kol kas tebegyvena ir tebedirba Sevastopolyje. Bendrai per praėjusius metus Kryme parduodamų butų padaugėjo. Iš vienos pusės, daugėja pardavimų, o iš kitos — daug kas atsikrausto pagal Chersono sertifikatą, todėl kainos stipriai nekrenta.

Daug Chersono gyventojų renkasi būstą Kryme. Manau, tai veikiausiai jų prieraišumas Ukrainai neleidžia jiems išvykti į Rusiją. Jie tiesiog nenorėjo palikti Ukrainos, o Krymas jiems per visą šią istoriją buvo ir liko Ukraina. Daugelis mano pažįstamų gimusiųjų Kryme įsigijo nekilnojamąjį turtą Krasnodaro krašte. Jie supranta, kad situacija Kryme mažų mažiausiai stabili nebus. Tačiau tuo pat metu niekas nemano, kad galbūt kils problemų iš Krymo išvykti į Krasnodaro kraštą. O momentas, kai verta išvykti, jau atėjo.

Tiltas kol kas nesuremontuotas, tačiau geležinkelis tebeveikia. Kerčės keltai padedami karinių laivų irgi veikia, tačiau

aš, pavyzdžiui, kariniu laivu nesikelčiau, nes tai — savęs prilyginimas kombatantui. Lygiai taip, kaip ir važiavimas apšaudoma trasa už 70 kilometrų nuo kovinių veiksmų zonos.

 

 

Tačiau visgi lūžio momentas buvo pirmasis Kerčės tilto sprogdinimas, o dabar atsitiko eilinis įvykis, tai jau foninė, kokių nors emocijų nebekelianti naujiena. Veikiau tai yra pamoka turistams, nes žuvusi šeima buvo turistai. Ir kai rusų valdžia šneka, kad važiuoti saugu, tai nereiškia, kad tai yra saugu. O dėl žmones gaubiančių iliuzijų vieni mano galėsiantys apginti, o kiti, kad yra saugūs.

 

Dabar su draugais turime vieną klausimą: Krymo valdžia kvietė į saugų Krymą turistus. Ar Aksionovas (Putino paskirtas Krymo vadovas Sergejus Aksionovas. — Republic) nuvažiuos pas išgyvenusią mergaitę atsiprašyti, kad klydo?

Nugriuvo Krymo tilto perdanga. Pranešama apie du žuvusius. Judėjimas tiltu sustabdytas

Tęsinys kitame puslapyje


Su turizmu Kryme per šiuos pusantrų metų didelės problemos. Netgi oficialiais Krymo valdžios pareiškimais, viešbučiai apgyvendinti 50%. Tačiau jie gudrauja. Dešifruoju: jie nepriduria, kad kalba apie tuos viešbučius, kurie atsidarė. Yra šį sezoną nutarusių visai neatsidaryti viešbučių arba atidaryti tik pusę numerių. Prieškariniais metais viešbučių apkrova buvo 96%.

Dempingas toks: jei Gelenžike daugmaž normalus numeris kainuoja 4 tūkstančius rublių, tai Kryme 1,5–2 tūkstančius. Paaiškėjo, kad sveikai mąsto pusė turistų. Likę nusprendė, kad rizikuoti verta. Ir štai šiandien jie privalėjo suprasti, kad rizikuoja savo ir savo vaikų gyvybėmis.

Dėtis, kad nieko nevyksta — ne pozityvus mąstymas, o visai mūsų kartai diegiamas psichikos sutrikimas. Čia reikia psichiatro teirautis, kodėl žmogus vengia realybės. Vertinant blaiviai — taip, atskrieja dronai, juos numuša, tačiau tapo nesaugu, ir jeigu noriu pavojaus išvengti, šeimą reikia išvežti. Tai buvo aišku dar pernai vasarą.

Aš suprantu, kad realybę priimti sunku, matau, kaip daugelis mano pažįstamų nenori su ja taikstytis, netgi savo įpročių keisti. Jeigu penktadieniais jie vaikščiojo į klubą, reikia ir toliau vaikščioti į klubą. Užuot kaupus pinigus, klojus po pagalve, kad būtų iš ko gyventi, jeigu paaiškės, kad rytoj neturėsi darbo. Žmonės ir toliau gyvena iš inercijos.

O jeigu rytoj pašauks — ką padarysi, eis kariauti. Tai fatalizmas, infantilizmas. Daug pažįstamų mano, kad panikuoju, kad visus išdaviau. Aš savo veiksmais neabejoju, tačiau vis viena ramybės neduoda gaslaitingo pojūtis.

„Manau, kad Krymo taip paprastai neatiduos“

 
 

 

Tatjana, 41 m.

Kryme gyvenu nuo praėjusio gruodžio, persikėlėme čia su šeima. Mano vyras iš Krymo, ir kurį laiką gyvenome Belgorode. Jis norėjo į Maskvą, o aš ne — ir taip atsidūrėme Kryme. Aš nuo 2004 metų kiekvienais metais važinėju į Sevastopolį, nė vienų metų nepraleidau. Ir vis šias situacijas stebėjau, kaip sakoma, oflain. Mes ilgai sprendėme savo verslo klausimą Belgorode, ir jį išsprendę, pervažiavome. 2015 metais Belgorodą pradėjo aktyviai tvarkyti: statyti krantines ir Maskvos lygio viešąsias erdves. Lig tol aš gyvenau sostinėje, ir turėjau su kuo palyginti. O čia, Kryme, žinoma, ukrainietiškas palikimas lig šiol pasireiškia. Kai 2018 metais merdėjo mano vyro tėvas, mes su vaiku mašina keliu iš Belgorodo į Sevastopolį pervažiavome visas Krymo statybas. Tokio siaubo kaip Krymo ligoninėse, nemačiau niekur.

Dabar Sevastopolyje vaikų poliklinika, psichinės sveikatos dispanseris jau deramo lygio, tai ten, kur remontas atliktas. Poliklinikos remontuojamos, vyksta statybos, keliai tiesiami, visuose mūsų privataus sektoriaus kiemuose pavartės asfaltuojamos. Centrą pamažėl tvarko lig šiol. Žinoma, dėl miesto architektūrinio plano niekaip neapsisprendžia, tačiau vis viena tapo daug geriau ir švariau.

Kai Krymas buvo Ukrainos, jis buvo ne tiek apleistas, kiek buvo melžiama karve — kas žingsnį visur mokėti reikia. Visur ta reklama, labai daug šiukšlių. Štai, va, gerai pamenu: buvo dar 2005 metai, ir atvykau čia ilsėtis viena, gyvenau svečių namelyje. Kitame numeryje apsistojo pora — vaikinas su mergina iš Donecko. Ir štai mes kartu vaikščiojome, o aš nevalingai piktinausi: kaip gi čia purvina, šiukšlės voliojasi. Galų gale jie neištvėrė ir paklausė: iš kur tu atvažiavai? Pas mus, sakau, Rusijoje, pirmi į gatvę rytais išeina kiemsargiai ir tokios netvarkos nėra, todėl, žinoma, visa tai krenta į akis.

Prieš keturis metus eilinį kartą atvykome atostogauti — žiūrime, nieko sau, mums čia kelią nutiesė. Todėl visus kelius, viską, kas buvo išdaužyta, viską padarė. Pernai visą vasarą pas mus buvo svečiai iš Belgorodo, iš Novosibirsko. Ir sakė, kad mūsų parduotuvėse prekių daugiau, nei žemyne. Pas mus netgi „Coca-cola“ yra, kaip įvežama, nežinau. Atsirado daug vynuogynų, vyndarystė labai gera, tokio klestėjimo anksčiau nebuvo.

Ar galima buvo socialines ir ekonomines Krymo problemas spręsti kitaip? Be prijungimo prie Rusijos, nesant pritarimo iš Ukrainos pusės?

Pavyzdžiui, kad patys Krymo gyventojai kažkaip reikalautų iš savo valdžios vystymo, o ne tiesiog lauktų, kol ateis Rusija ir pradės viską atstatinėti. Visų pirma, lig tol Krymas ilgiau nei 20 metų faktiškai buvo be įstatymų. Čia „90-ieji“ nesibaigė, jie tik progresavo. Buvo ryškus padalinimas į neturtingus ir turinčius valdžią, ir jie vienas su kitu niekaip nebuvo susiję.

 
 

 

Čia niekas niekam nerūpėjo, visi kas sau buvo, mano troba kraštinė. Dabar yra kai kas pyksta, kad tenka įstatymų laikytis. Jau tiesiog taip savo klausimėlių neišspręsi, tvoros vidury gatvės neužtversi. Suprantama, problemų ir dabar užtenka, tačiau jų laipsnis gerokai sumažėjo.

Mano vyras pirmą kartą 2005 metais išvyko iš Sevastopolio, Kyjive gyveno. Paskui 2014 metais išvyko dirbti į Maskvą. Rusišką pasą gavo. Ukrainietišką pasą irgi turi, jo niekas neatėmė. Tačiau jis save visada rusu laikė. Sevastopolis gi niekada savęs Ukraina nelaiė, čia visada kalbėjo, kad tai „rusų jūreivių miestas“.

Kai mūsiškiai paliko Chersoną, sakiau, reikia eiti leidimo ginklui. Aš nenoriu iš čia išvažiuoti. Vyras, žinoma, sako, kad jeigu čia pradės raketos atskrieti, susirinksim daiktus ir išvyksim. Tačiau aš sakau, kad niekur nevažiuosiu, man čia gerai.

Kai pirmą kartą sprogdino tiltą, čia buvo mano mama, ir ji, savaime aišku, supanikavo. Mes nuvažiavome, produktų prisipirkome, į mašiną degalų prisipylėme. Ir štai lig šiol tuos produktus baiginėjam, niekas iš parduotuvių nedingo. Ir šiandieninis sprogimas ant tilto apsisprendimo gyventi čia niekaip nepaveiks.

Aš netikiu, kad Ukraina pajėgs atsiimti Krymą kariniu būdu. Ne, ji to nepadarys. Aš galvoju, kad Krymo tiesiog taip neatiduos. Jį atiduos, tik jeigu žlugs visa Rusija, kai ją pradės dalinti į Tolimųjų Rytų, Uralo, Maskvos respublikas.

Aš veikiau tikiu tuo, kad iki Kyjivo visą Ukrainą paims. Ir visi čia tik to laukia. Ir tada viskas baigsis.

Iš čia daug žmonių važinėja atstatinėti naujas teritorijas, jie laukia, kada žlugs „valstybė 404“. Ukrainos čia niekas nemyli ir valstybe nepripažįsta. Vienu metu, po 2014 metų, buvo populiarus juokelis „Kas ten pas chochlus?“ Dabar jau tapo neįdomu, kas ten pas juos.

Čia yra draugai, kuriuos tarnyba pervedė iš Uralo. Iš pradžių jie irgi piktinosi: kaip gi taip, jėga atėmė, taip negalima buvo daryti, reikėjo kitaip. Na, štai pagyveno čia, pažiūrėjo, padirbo ir suprato, kad Krymas — tai ne Ukraina. Tad nepatenkintų aš čia nemačiau. O pliažai tapo tik geresni.

Net jeigu tiltą visiškai sugriaus, manau, Krymas ir be jo ilgai prasilaikys. Kažkaip jis gi egzistavo, kol jį statė. Galų gale, dabar dar galima važiuoti žeme. O tie, kas mano, kad rusai Kryme neteisėtai — tai jų problema. Jie nieko dėl Krymo nedarė, sunaikino tokią gražią vietą.

Ukrainiečiai — tai kaip jaunėlis brolis, kuris ne tas knygas skaitė.


republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.

(16)
(8)
(8)

Komentarai ()