Mokslininkai aptiko seniausiai aktyvią galaktiką: čia tūno 10 milijonų Saulių masių juodoji skylė  ()

Pirmosios galaktikos atsirado praėjus keliems šimtams milijonų metų po Didžiojo sprogimo. Kada tiksliai – nežinome, nes kol kas jų pamatyti nesugebame net geriausiais teleskopais. Taip pat nesugebame pamatyti ir pirmųjų juodųjų skylių, tad net nežinome, kokios jos buvo ir iš kur atsirado supermasyvios juodosios skylės, randamos daugumos galaktikų centruose.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Bet prie atsakymo į šį klausimą priartėjome – aptikta tolimiausia aktyvi galaktika. Aktyviomis vadinamos galaktikos, į kurių centrines supermasyvias juodąsias skyles sparčiai krenta dujos. Įkaitusios jos spinduliuoja dažnai ryškiau, nei visos galaktikos žvaigždės kartu sudėjus. Jas ir pamatyti galima ypatingai dideliais atstumais, bet seniau iš Visatos pradžios fiksuodavome tik pačių ryškiausių aktyvių galaktikų šviesą, kurių juodųjų skylių masė siekia apie milijardą Saulės masių.

Naujas radinys – kitoks: Jameso Webbo teleskopo jautrumas leido užfiksuoti aktyvią galaktiką, kurios centre yra 10 milijonų Saulės masių juodoji skylė. Krentančių dujų šviesis daugmaž proporcingas juodosios skylės masei, taigi ši galaktika šviečia apie šimtą kartų blausiau, nei anksčiau aptiktos.

Maža to, jos šviesa iki mūsų sklinda 13,3 milijardo metų – matome galaktiką iš laikų, kai Visatos amžius tebuvo 570 milijonų. Ankstesnė atstumo rekordininkė buvo matoma iš maždaug 600 milijonų metų Visatos.

Nors ir viena, ši aktyvi galaktika gali duoti daug žinių apie juodųjų skylių populiaciją ankstyvojoje Visatoje. Žinodami, kokį dangaus plotą ir kiek ilgai reikėjo stebėti, kad ją aptiktų, astronomai įvertino, kad tokių juodųjų skylių gausa, lyginant su masyviausiomis, ankstyvojoje Visatoje buvo panaši į šiandieninę.

Taip pat galima įvertinti, kaip tokia juodoji skylė galėjo užaugti iki stebimos masės. Panašu, kad tam reikėjo arba augti ypatingai sparčiai – greičiau, nei įmanoma „paprastu“ medžiagos kritimu – arba juodosios skylės pradmuo turėjo būti gana masyvus – masyvesnis už tai, kas gali likti po žvaigždės mirties.

 

Abi hipotezės nagrinėjamos kaip galimi masyviausių juodųjų skylių ankstyvojoje Visatoje paaiškinimai, o atradę daugiau tokių, kaip naujoji, astronomai galės geriau tas hipotezes patikrinti.

Dar dvi panašios masės juodąsias skyles astronomai atrado tame pačiame duomenų rinkinyje. Tiesa, jos yra arčiau mūsų – matomos 1 ir 1,1 milijardo metų amžiaus Visatoje. Visgi ir tokiais atstumais seniau tokių mažų juodųjų skylių nebuvome aptikę.

Taip pat aptikta 11 galaktikų panašiais atstumais, kaip juodoji skylė-rekordininkė. Toks didelis jų skaičius gana netikėtas ir rodo, kad arba stebėjimais netyčia pataikyta į didesnio tankio regioną, arba galaktikos formavosi anksčiau ir efektyviau, nei prognozuoja dabartiniai modeliai.

 

Šiuos modelius irgi galima bus tikrinti bei tobulinti, remiantis tokiais duomenimis bei vėlesniais Jameso Webbo stebėjimais gaunama medžiaga.

Tyrimo rezultatai skelbiami „arXiv“.

Kiti projekto rezultatai: artimesnės aktyvios galaktikos, vidutinės masės galaktikos.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Konstanta.lt
Konstanta.lt
(8)
(0)
(8)

Komentarai ()