Pripažinkime, žmonės kartais atlieka pačių keisčiausių veiksmų. Įdomu, kaip Žemės svečių akimis atrodytų… kutenimasis? Žinia, pats savęs nepasikutensi. O pulti kutenti visiškai nepažįstamą žmogų mus taip pat kažkas patikimai sulaiko – ko gero, nenorime susilaukti socialinio nesubrendėlio reputacijos. Merilendo universiteto neurologas Robertas Provainas (Robert R. Provine) mano, kad šie pastebėjimai – raktas perprantant evoliucinę kutenimo paskirtį. Pasirodo, kutenimas gali būti išlikimui gyvybiškai svarbus mechanizmas.

R.Provainas kutenimą apibrėžia kaip socialinio bendravimo formą, informuojančią jog ją taikančius asmenis sieja artimi socialiniai santykiai. Kutenimas taipogi sutvirtina ryšius tarp šeimos narių ir draugų.

Su kutenimu žmogus susiduria pirmaisiais gyvenimo mėnesiais – kai jį stebintis suaugusysis sąmoningai ar instinktyviai nesmarkiai pakutena besišypsantį kūdikį.

„Kutenimas – viena pirmųjų bendravimo formų gyvenime, - teigia R.Provainas. – Kutendami suaugusieji bendrauja su kūdikiu. Tėvai išmoksta kūdikį kutenti tik tol, kol jis į šį veiksmą atsako juoku. Vos kūdikis parodo susierzinimo ženklus, kutenantis suaugusysis tuoj pat liaujasi kutenęs.“

Mokslininkas įsitikinęs, kad toks artimas ir intensyvus bendravimas akis į akį atveria kelią kitoms interakcijų formoms.

Entuziastingai vieni kitus kutena ir vaikai. Tai ne tik tvirtina draugystę, bet ir skatina lavinti refleksus bei savisaugos įgūdžius. Dar 1984 m. Ajovos universiteto psichiatras Donaldas Blekas (Donald Black) atkreipė dėmesį, jog daugelį kutuliui jautrių kūno vietų (pavyzdžiui, kaklas ar šonai) gana nesunkiai galima sužeisti kaunantis. Minėtas psichiatras tada padarė apibendrinimą, jog kutendamiesi vaikai gana saugia forma mokosi apsiginti ir apsaugoti lengvai pažeidžiamas kūno vietas.

Kutenimasis dūkstant sukelia juoką. „Kvatojimasis kildinamas iš gana grubių pirmykščių žmogaus protėvių žaidimų, - tvirtina R.Provainas. – Tokius žaidimus, primenančius vienas kito kutenimą, žaidžia žmogbeždžionės – šimpanzės ir orangutanai.“

Kutenasi ne tik vaikai, bet ir suaugėliai. Į šią elgesio formą besigilinantis neurologas R.Provainas sako, jog suaugusieji retsykiais imasi kutenimo veiksmų iki 40 metų. Vyresniame amžiuje kutulys kažkodėl nebesukelia tokio smagumo. To priežasčių spėlioti R.Provainas nesiima, tačiau mokslininkas yra linkęs manyti, jog kutenimasis – jaunų žmonių bendravimo forma.

Tiesa pažiūrėję šį trumpą vaizdo filmuką įsitikinsite, kad kiekviena taisyklė turi išimčių – kai kuriems gyvūnams kutenimas sukelia anaiptol ne savisaugos instinktą. O ir į juoką tai, sutikite, ne itin panašu :)

Komentarai (9)