S. Hawkingas: “Rojaus nėra. Tai – pasaka bijantiesiems tamsos”  (66)

Vienas garsiausių Didžiosios Britanijos mokslininkų, teorinės fizikos ir kosmologijos profesorius Stivenas Hokingas (Stephen Hawking) rojų ir pomirtinį gyvenimą laiko pasaka žmonėms, kurie bijosi mirties. Žymus mokslininkas netiki idėja, kad kūnui nustojus egzistuoti, gyvenimas tęsiasi toliau.

Toks S. Hokingo požiūris siejamas su amiotropine lateraline skleroze – arba motorinių neuronų sutrikimu („motor neuron disease“) – progresuojančia centrinės nervų sistemos liga, kuri paralyžiavo jo kūną, kai būsimasis mokslininkas tebuvo 21-erių. Medikai prognozavo, jog nepagydoma liga pasiglemš jo gyvybę per artimiausius keletą metų po pirmųjų šios ligos simptomų pasirodymo. Tačiau pats S. Hokingas tvirtina, jog liga ir susiklosčiusi situacija atvėrė jam galimybę labiau pajusti gyvenimą.

„Su netrukus ateisiančios mirties prognoze aš pragyvenau 49-erius metus, – dienraščiui „The Guardian“ pasakoja mokslininkas. – Mirties aš nesibijau. Tačiau ir mirti nesiskubinu. Turiu dar tiek daug ką nuveikti.“

„Laikausi požiūrio, jog smegenys yra tarsi kompiuteris, kuris nustos veikti, kai jo sudedamosios dalys nepataisomai susidėvės, – atvirauja S. Hokingas. – O atitarnavusiems kompiuteriams jokio rojaus nėra. Tai – pasaka žmonėms, kurie bijo tamsos.“

69-erių sulaukęs mokslininkas mano, jog žmogus privalo „gyventi gyvenimą visu pajėgumu“, kol tik tokį (gyvenimą) turi. „Gyvendami turėtume siekti didžiausios savo veiksmų ir poelgių vertės“, – į klausimą „Kaip turėtume gyventi?“ atsakė S. Hokingas.

S. Hokingas yra ne pirmas iškilus mokslininkas, viešai suabejojęs Dievo egzistavimu. Tiesa, kur kas kontraversiškesnė yra evoliucijos biologo Ričardo Dokinso (Richard Dawkins) pozicija. Pernai jis Londono autobusus išmargino užrašais: „Dievo tikriausiai nėra. Tad nustokit graužtis ir mėgaukitės gyvenimu.“

Anksčiau, 1988 m. išleistoje populiariausioje jo knygoje „A Brief History Of Time“ („Trumpa laiko istorija“) S. Hokingas lyg ir pripažino Dievo vaidmenį Visatos sukūrime. „Jei mums pavyktų pažinti visko teoriją, tai būtų didžiausias žmogiškojo proto triumfas – tada mes pažintume Dievo protą“, - rašoma minėtoje knygoje.

Naujausias mokslininko interviu pasirodė prieš „Google Zeitgeist“ susitikimo metu Londone gegužės 16 d. skaitytą paskaitą tema „Kodėl mes čia esame?“ Paskaitos metu daug dėmesio buvo skiriama vadinamajai „M-teorijai“, iš kurios, kaip tiki daugelis fizikų, gali būti išvystyta Visatos kilmę paaiškinanti „visuotinė teorija“ (angl. k. – „theory of everything“). M-teorijoje iškeliama prielaida, jog Visatą sudaro 11 dimensijų. Tarp jų – ir laikas bei įprastiniai trys erdvės išmatavimai. Likusios dimensijos susitraukę į labai mažus darinius – per daug mažus, jog tokius galėtume matyti.

Paskaitoje S. Hokingas pasakojo, jog mažytės kvantinės fliuktuacijos ankstyvosiomis Visatos egzistavimo akimirkomis tapo sėklelėmis, iš kurių išaugo galaktikos, žvaigždės, galiausiai – žmonės. „Mokslas numano, jog daugybė įvairiausių Visatos atmainų spontaniškai susikurs tiesiog iš nieko. Tai tėra galimybės, kurioje mes egzistuojame, klausimas.“

S. Hokingas gimė 300-ųjų Galileo Galilėjaus mirties metinių dieną – 1942 metų sausio 8-ąją. 1959 metais įstojo į Oksfordo universitetą, o 1962-asiais perėjo į Kembridžą studijuoti kosmologijos. Mokydamasis trečiajame kurse, S. Hokingas pastebėjo, kad ėmė be jokios priežasties klupčioti. Po tyrimų ligoninėje jam diagnozavo amiotropinę lateralinę sklerozę – progresuojančią centrinės nervų sistemos ligą.

21 metų S. Hawkingas buvo pasmerktas greitai, per kelerius metus ateisiančiai mirčiai. Lemtingą nuosprendį pakeitė susitikimas su energinga ir gyvybinga mergina Džeine, kuri 1965 metais tapo jo žmona ir trijų jo vaikų motina. Šios moters padedamas Stivenas parašė ir apgynė disertaciją.

Tačiau liga puolė be gailesčio. Sulaukęs 30 metų, vyras atsisėdo į invalido vežimėlį. Vėliau gydytojai buvo priversti pašalinti trachėją ir jis neteko balso. Jau keletą dešimtmečių liga progresuoja.

1979 m. S. Hawkingas tapo Taikomosios matematikos ir teoretinės fizikos katedros vadovu Kembridžo universitete (Didžioji Britanija). Prieš 300 metų šiai katedrai vadovavo Izaokas Niutonas, su kuriuo S. Hawkingas dažnai lyginamas.

Tai – ne pirmas atvejis, kai mokslininkas viešai kalba apie savo ligą. Visai neseniai jis yra papasakojęs, kaip ji leido jam pasijusti kur kas laimingesniu. „Apie motorinių neuronų ligą galėčiau pasakyti nedaug gero, – pareiškė S. Hokingas. – Bet ji išmokė nesigailėti savęs, nes kitiems būna dar blogiau, ir susitelkti ties tuo, ką aš vis tik galėčiau nuveikti. Dabar aš esu laimingesnis nei prieš susirgdamas.“

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(45)
(4)
(39)

Komentarai (66)