Gargžduose sidabriniai kirai lizdus ėmė sukti ant blokinių penkiaaukščių stogų. Socialiniame tinkle žmonės stebisi ir klausia: „gerai tai ar blogai“. Tačiau užsienio valstybėse tai yra gana įprastas reiškinys.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Gausios šių paukščių kolonijos fiksuojamos Anglijoje, Kanadoje, toks perėjimo būdas aptinkamas kone kiekvienoje šalia jūros ar vandenyno esančioje šalyje. Klaipėdoje kirų perėjimas ant įmonių stogų užfiksuotas jau seniai. Net šiandien jau ūgtelėjusius kiriukus galima stebėti ant Palangoje esančio Gintaro muziejaus stogo. Tai nestebina, nes šalia jūra, didžiuliai maisto resursai, o salų – trūksta.
Gargždai – gal kiek ir neįprasta vieta savo nuotoliu nuo jūros, sąvartynas - taipogi toliau nei už 10 kilometrų nuo perimvietės, o visai šalia lizdų – žvyro karjerai su perėti tinkamomis salomis.
Miestai plečiasi ir užkariauja vis naujus gamtos plotus. Stichiška urbanizacija kartu su neatsakinga žemdirbyste ir miškininkyste yra pagrindiniai daugybės rūšių išnykimo planetoje kaltininkai. Tačiau tam tikru mastu vyksta ir atvirkštinis procesas - naujos rūšys užkariauja miestus, kai kurios puikiai prisitaiko prie žmogaus ekspansijos.
Kai kurie paukščiai, kuriuos dar nesenai buvo galima aptinkti tik miškuose, vien per pastarąjį dešimtmetį tapo visateisiais urbanistinio peizažo elementais. Sinantropiniais paukščiais tapo vandens paukščiai - didžiosios antys, gulbės. Visas šias globalias tendencijas galima stebėti mažame miestelyje Gargžduose, tiesiog pro daugiabučio langą.
Vos už kelių šimtų metrų nuo Gargždų centre esančios šio rašinio autoriaus buveinės prieš dvejus metus išnyko paskutinė pempė. Visai šalia mokyklos ir namų plytėjo ganyklos, kurios knibždėjo pempėmis, vieversiais, pieviniais kalviukais, geltonosiomis kielėmis. Dabar čia nei karvių kas begano, nei pempės neužsuka. Tik dygsta nauji namai, vedžiojami šunys. Ant žemės perinčių paukščių jaunikliams vietos nebėra.
Ten, kur dar nestovi namai, laksto bulterjerai ir kitokie plėšrūnai, triauškiantys netyčia aptiktus paukščiukus, šeimininkams nespėjus net pastebėti. Šių teritorijų vienvalde rūšimi tampa Homo Sapiens. Tačiau ir jų formuojamas mūro kraštovaizdis nelieka be gyventojų.
Prie daugiabučio augančioje eglėje gūžtą susisukęs dar nesenai miško paukščiu laikytas karvelis keršulis. Šiuo metu jis jau net nebe miesto parkų paukštis, o tipiška sinantropinė rūšis (paprasčiau pasakius – gyvenanti šalia žmogaus, su juo susijusi).
Kartais, stebėdamas arti žmogaus gyvenančias rūšis, susimąstai, kas reguliuos jų gausumą, kada atsiras savo vardo vertas plėšrūnas, kada mieste pakankamai bus kokių paukštvanagių, sakalų keleivių ar akmeninių kiaunių.
Deja, daugiaaukštė statyba nėra palanki kiaunėms. Senamiesčiuose, mažaaukščių namų kvartaluose jų yra – ten kiaunės prižiūri karvelių populiaciją, pristabdo ligų plitimą. Tačiau kaip šiam žvėreliui laipioti blokais? Todėl naujų laikų „greitos statybos“ kvartaluose tarpstančių rūšių reguliatorių akivaizdžiai trūksta.
Štai kodėl džiugu pamatyti teritorinę elgseną ant priešais esančio namo stogo demonstruojančius sidabrinius kirus. Kol kas jie nekuria Lietuvoje gausių kolonijų, kurios gali tapti problemiškos. Vis tik šis paukštis – beveik plėšrūnas: nuožmus ir galingas, neabejotinai sudarantis konkurenciją tiek varniniams paukščiams, tiek keliantis grėsmę naminių karvelių jaunikliams. Sidabrinis kiras tikrai nepraleis progos sudoroti bet kokio paukščio jauniklį. Todėl tokios rūšies pasirodymas nepaprastai pagyvina nykų gyvenamųjų kvartalų kraštovaizdį.
Pakanka galingo kiro trimitavimo, jog pasijustum tarsi prie jūros. Be abejo, ši galinga, plastiškai prie aplinkos pokyčių prisitaikanti paukščių rūšis senai nebėra jūros simbolis. Gal greičiau šiukšlynų…
Anglijoje dar 1940 m. fiksuoti jų perėjimo mieste, ant namų stogų atvejai, o šiandien jau daugelyje prie jūrų esančių šalių tai – įprastas reiškinys. Kartu su silkiniais kirais jie sudaro gana gausias kolonijas.
Anglijoje yra net stabdomas tokių ant stogų įsikūrusių kolonijų plitimas. Itin gausu šių kirų kolonijų yra Bristolyje. Kai šių paukščių įsikuria dešimtys, šimtai, gali kilti ir nemalonumai. Stogus brangu valyti nuo išmatų, triukšmas gali tapti nepakeliamas, o spaudoje galima aptikti net isteriškai šiais paukščiais besipiktinančių straipsnių, neva dėl jų dergimo, triukšmo ir agresyvumo tokiuose kvartaluose nebesilanko turistai.
Ornitologai šaiposi, kad turistai daug dažniau nebesilanko rajonuose dėl žemos kultūros emigrantų kolonijų. Be abejo, bet kokia pernelyg gausiai išplitusi rūšis visada sukels nemalonumų. O paukštis, perėjimui įsikūręs ant stogo, įgyja neprilygstamų konkurencinių pranašumų – jo palikuonių nepjaus audinės, lingės, o esant didžiulėms neužimtoms erdvėms, nebūtina susigrūsti kaip salose, tad daug mažiau paukščiukų žus nuo savos rūšies gentainių snapų.
Taip lizdai tampa nepasiekiami jokiam pavojingam plėšrūnui. Todėl visai realu, kad tokios kolonijos sparčiai plėsis ir Lietuvoje. Kuo tai blogai?
Visiems įgrista naminiai karveliai, net nežinantiems, kad jie platina ir pavojingą ligą ornitozę, jų didžiuliai pulkai, dergiantys aplinką, susižavėjimo nekelia. Atsiradus didelei kirų kolonijai taip pat gali kilti problemų dėl pavojingų ligų platinimo. Žmonės, nesugebėdami tinkamai sutvarkyti savo atliekų, gali būti nubausti. Iš sąvartynų, kur mėgsta maitintis šie paukščiai, salmoneliozė ar kokia kita liga gali sugrįžti atgal į miestą.
Nors kirai retai serga salmonelioze patys, botulizmas juos šienauja labiau, jie gali nukentėti kitaip. Jauniklių ant stogo kartais laukia baisi ir kankinanti mirtis – iškepimas saulėje. Jeigu tėvai pasirenka smaluotą stogą, karšta vasaros saulė dangą gali paversti į klampią košę, kurioje įstrigęs kiriukas tampa žiauraus likimo auka be jokios kaltės.
Tuo tarpu dabar galima džiaugtis tuo trejetu porų gražių paukščių, įsikūrusių ant sovietmečiu statytų blokinių penkiaaukščių betoninių, smala nedengtų stogų, kur, reikalui esant, nesunku būtų pristabdyti pernelyg intensyvų jų gausėjimą. Šis paukštis yra tikras sanitaras – jis apvalys aplinką nuo visokių maisto atliekų, o kiekvieną rytą pasigirstantis garsus jų trimitavimas ar kvatojimas, pakelia nuotaiką visai dienai.
