Su šypsena. Lietuviškos avys Šiaurės ašigalyje?  (3)

Jei Jūs nemėgstate avienos, rašinio toliau galite ir neskaityti. (Bet ką čia slėpti? Vis vien noriu, kad perskaitytumėte. Todėl bandysiu intriguoti). Kaip manote, ar nuskristų lėktuvas iki Šiaurės ašigalio, jei nebūtų avių? O kokia gi intymi draugystė galėtų sieti Lietuvos avių augintoją ir Drezdeno simfoninio orkestro dirigentą?

Jei susidomėjote – tai ir mes draugaukime toliau.

Vilniaus Kalvarijų turgavietėje avienos pardavėjai beveik asmeniškai pažįsta kiekvieną avienos pirkėją. Priežastis paprasta: ne kiekvienam įkandama yra šita mėsytė (čia aš apie kainą). Šonkauliukai – 35 litai už kilogramą, o gardusis kumpio gabalėlis – 45 ar net 50.

1938 metais Lietuvoje buvo kitaip. Kainų nelyginsiu. Bet – anot anų dienų spaudos – Lietuvoje tuomet buvo auginama pusantro milijono lietuviškų juodgalvių. Dabar – vos 50 tūkstančių. Žinoma, yra dar iš Lenkijos atkeliavusių sufolkų ir berišon din šer (tokios veislės). Iš Vokietijos – tekselių ir plonavilnių merinosų. Yra Romanovo veislės avių, kurios neturi avienai būdingo skonio bei kvapo. Tačiau pastarosios… na, kokia gi aviena ne avienos skonio?

Bet mes gi lietuviai! Patriotai! Mes dar nepamiršom šūkio „Pirk prekę lietuvišką!“.

Ūkininkai tai žino ne tik iš nuogirdų ar kaimyno pavyzdžio. Europos Sąjunga, skirdama paramą Lietuvos ūkininkams ir savanaudiškai (keista, tačiau šis žodis kartais turi ir teigiamą prasmę) siekdama, kad neišnyktų senosios nacionalinės veislės, po 28 eurus skiria už kiekvieną senųjų veislių avį. Parama augintojui menkutė. Tačiau – skatina. O kas paskatins pirkėją? Beje, į šitą klausimą mes jau atsakėm: kai bus didesnė pasiūla – kris kaina. O paklausą paskatinti galėtų Jūsų asmeninis gydytojas. Mat avienoje niekuomet nerasi to, kas yra kiekvieno papjauto gyvulėlio mėsoje – adrenalino. (Sako, būtent jis ir skatina mūsų agresyvumą). Avis nėra – kaip dažniausiai teigiama – kvailas gyvūnas. Ji niekada nepaliks savo vaiko, niekada jo nenumins. Gal grubu (esu prisiekęs gyvūnų globėjas), bet joks kiaulienos šašlykas neprilygs avienos kepsniui…

Jei vis skaitot, skaitot ir nesuprantat, ką gi Vaitiekūnas tuo nori pasakyti, rėšiu tiesiai: gal – kaip toji ponia iš „Pinigų kartos“ reportažo elkimės: gal geriau rečiau, bet sveikiau. Ir skaniau? Norėčiau, kad atsiliepimuose padiskutuotumėte apie tai.

O dabar atsakau į tuos rašinio pradžioje užduotus klausimėlius.

Avių augintoją ir simfoninio orkestro dirigentą sieja tai, kad geriausių orkestro instrumentų stygos – visuomet iš avies žarnų.

Avių vilna turi riebalo lanolino, be kurio nepagaminsi neužšalančio lėktuvų tepalo ir, žinoma, nenuskrisi juo iki Šiaurės ašigalio…

Tad kas pasakė, kad Lietuva neturi rezervo savo pinigėliams pagausinti?

Taip – neatsakęs į savo paties klausimą – šiandien ir baigiu.

Aut. teisės: Pinigų karta
Pinigų karta
Autoriai: Henrikas Vaitiekūnas

(2)
(0)
(2)

Komentarai (3)