Sraigės jau beldžiasi ir į lietuvių namus  (8)

Į savo virtuvę, kurioje tradiciškai karaliauja riebūs kaloringi patiekalai, mūsų tautiečiai pasiryžę priimti ir iki šiol neįvertintą brangią gamtos dovaną – sraiges, iš kurių gaminami itin maistingi ir skanūs patiekalai.

Kuo mes prastesni už prancūzus?

Egzotikos nebūtina ieškoti užsienyje. Jos galima atrasti ir savajame krašte. Tuo įsitikinęs žinomas Rokiškio rajono menininkas Rimvydas Pupelis savo kraštiečiams pasiūlė atrakciją – paskanauti lietuviškų sraigių.

Į gimtojo Obelių miestelio estradą – pagrindinę bendruomenės susibūrimų ir švenčių vietą – entuziastas vietos bei aplinkinių seniūnijų gyventojus pakvietė sraigių pietų.

„Kaimų gyventojai seniai renka sraiges ir jas priduoda supirkėjams. Šie mūsų gyvąjį miškų turtą gabena į užsienį, daugiausia – Prancūziją. Bet kodėl viską, ką turime gero, išvežame iš Lietuvos? Kodėl ir šiuo gurmanišku, nors lietuvių virtuvei ir neįprastu, patiekalu nepalepiname savo gomurio?“ – kilusią idėją išmokyti kraštiečius gaminti ir skanauti sraigių patiekalų paaiškino menininkas.

Patiekalus nušlavė greitai

Ilgai raginti kraštiečių surengti sraigių degustaciją nereikėjo.

Juolab kad ir sąlygos pasitaikė tinkamos. Šiemet sraigių rinkimo sezonas, kuris Lietuvoje pagal įstatymus leidžiamas nuo gegužės 1 d. iki liepos 1-osios, smarkai nuvylė sraigių rinkėjus. Užuot tęsęsis du mėnesius, jis tetruko vos kelias savaites, o Rokiškio rajone dar trumpiau – tik kelias dienas.

„Kai bedarbių pas mus beveik tiek pat, kiek sraigių, greitai jomis užvertėme supirkimo punktus, ir supirkėjai daugiau nebegalėjo jų priimti, nes jau įvykdytos visos kvotos“, – skundėsi pragyvenimui iš šios veiklos prisiduriantys gyventojai.Šiemet jiems, kaip įprasta pastaraisiais metais, už kilogramą – maždaug 35 dideles vynuogines sraiges buvo mokama po 1 litą.

Nusivylę prastu sezonu, Rokiškio krašto žmonės mielai atsiliepė į R. Pupelio kvietimą. Obelių ir Jūžintų seniūnijų moterys pasišovė prigaminti sraigių patiekalų ir atvykti jais prekiauti į gurmanų šventę.

Vienos iš šių moliuskų pagamino troškinį ir sumuštinių, kitos – kiautuose kimštų sraigių sviesto padaže.Už meno kūrinius primenančius patiekalus daug neprašė – sumuštinis kainavo 1 litą, su ryžiais ir citrina patiekta kimšta sraigė – du. Prie prekystalių nutįso eilės, ir patiekalai buvo greitai nušluoti. Jūžintų moterys prie vyne virtų sraigių pasiūlė ir baltojo vyno.

Pirštus laižė ir dar prašė

„Ragauju iš smalsumo. Užsienyje esu valgiusi austrių, o dabar pabandysiu sraigių“, – sakė viena vyresnio amžiaus obelietė.

Jos draugė pritariamai linkčiojo galva: „Čia ne cepelinai, kur viskas aišku – atsipjauni ir valgai, čia – daug įdomiau. Iškrapštai pagaliuku ir mažutį kąsnelį į burną dedi.“

Neįprastais pojūčiais dalijosi ir delikatesų paragauti juodais motociklais vėju į šventę atskrieję baikeriai. „Jėga! Tik reikia užsimerkus lėtai lėtai kramtyti“, – jau ne pirmą kartą moliuskų skanaujantis motociklininkas mokė savo draugus.

Šeimininkės apgailestavo vaišių prigaminusios per mažai. Jos sakė nesitikėjusios, kad bus tokia didelė paklausa. „Kai seniūnė ragino – rinkit, gaminkit, vežkit, manėm, na, padarysim, bet kas ten jas pirks. O čia, žiūrėk, net pritrūkom. Visi gyrė, pirštus laižė ir dar prašė. Tikrai būtume pardavusios dvigubai tiek“, – stebėjosi šeimininkės.

Iš viso šventei buvo surinkta ir parduota daugiau nei tūkstantis sraigių. Už gautus pinigus moterys žadėjo pirkti gėlių gatvėms papuošti.

Išpylė visą šulinį

Pietų organizatorius R. Pupelis sakė tikintis, kad nuo šiol moliuskų dažniau atsiras ir ant kraštiečių stalo. Tuo tikėti vertė ir aktyvus valgytojų noras iš šeimininkų sužinoti patiekalų receptus. Šios jų paslaptyje nelaikė.

„Svarbiausia sraiges gausiai ir daug kartų plauti, nes jos išskiria daug gleivių. Mes ruošdamos šiuos pietus išpylėm visą šulinį“, – juokavo jūžintiškė Žydrūnė Makuškienė.

Patiekalams ji naudoja ne mažesnes kaip 3 cm sraiges. Surinktas 3–4 paras reikia palaikyti vėsioje vietoje, kad išsivalytų.

Tada Žydrūnė dar 2 valandas sraiges laiko druskoje. Vėliau su kiautais verda 15 min. Nusunkia. Atvėsusias ištraukia iš kiautų. Nupjauna žarnyną, palieka tik kojeles. Jas, pagardintas česnakais, krapais ir petražolėmis, verda dar 1 valandą. Sultinį atideda padažui, o išgriebtas sraiges dar valandą verda sausame baltajame vyne.

Tuomet į atskirai išvirtus kiautelius deda 1 šaukštą sultinio, sviesto, česnako, petražolių, krapų ir ant viršaus – virtą kojelę.

Taip ruošiant patiekalą iš 1 kibiro surinktų sraigių išeina 0,7 litro kojelių. „Dabar suprantate, kodėl užsienyje moliuskų patiekalai tokie brangūs“, – paaiškino šeimininkė.

Nežinojo, ką valgo

Ž. Makuškienė sakė sraiges gaminanti jau kelerius metus. Viskas prasidėjo nuo to, kai kartą vyras iš supirkimo punkto grįžo ne su pinigais, o su pilnu kibiru gyvojo krovinio.

Supirkėjams sraigių nebesupirkus, moteris, guosdama nuliūdusį sutuoktinį, nutarė iš jų ką nors pagaminti. Internete susiieškojo receptų ir savaitgalį ėmėsi darbo. Pagamintą mišrainę šeima kirto pasigardžiuodama.

Pirmadienį Žydrūnė vaišių nunešė ir bendradarbiams. Sakė, ragaukit ir spėkit, kas čia. Visi valgė ir gyrė neįprastą skonį. „Kai dubuo liko tuščias ir pasakiau, kad tai buvo sraigės, tokių, kurie neatsiėmė savo komplimentų, iš dešimties teliko du“, – juokėsi vaišinga moteris.

Ypatingos priežiūros nereikia

Netradicinis sraigių auginimo verslas populiarėja Lietuvoje.

Vienas jo pradininkų – Kauno rajono ūkininkas Rolandas Janušauskas šiuo keliu pradėjo eiti prieš 16 metų. Viskas prasidėjo ne iš gero gyvenimo. Darbo neturintis vyriškis rado skelbimą laikraštyje apie superkamas sraiges ir ėmėsi jas rinkti.

Palaipsniui veikla peraugo į sraigių auginimą. Kauniečio užaugintomis sraigėmis mėgaujasi įvairių šalių gurmanai. Jos eksportuojamos į Italiją, Ispaniją, Graikiją. Sraigių veisimo subtilybių pasimokęs Čekijoje, Kauno rajono ūkininkas 2003 m. Lietuvoje įkūrė Nacionalinę sraigių augintojų asociaciją.

Pasak R. Janušausko, aptvare gyvenančios sraigės daug dėmesio nereikalauja. Jos maitinamos penkis kartus per savaitę. Dar kelis kartus palaistoma voljero dirva, retkarčiais žemė išpurškiama specialiu skysčiu nuo kenkėjų. Verslui pradėti investicijų daug nereikia. Brangiausiai kainuoja aptvaras, tačiau jis naudojamas daug metų. Būtina ir drėkinimo sistema, kuri kelis kartus per savaitę palaisto voljere esančias lentas.

Dieną sraigės mėgsta tūnoti po tomis lentomis, o naktį užsiropščia ant jų pasimaitinti. Specialus pašaras, kurį sudaro gesinta kreida, kukurūzų ir sojų miltai, beriamas ant lentų. Vienam kilogramui sraigių užauginti reikia apie 1 kilogramo pašaro.

Orientuojasi į afrikietiškas sraiges

Kitas žinomas sraigių verslo propaguotojas, Utenos rajone ūkininkaujantis ir alternatyviai sraigių augintojų asociacijai vadovaujantis Tomas Jacinevičius teigia, kad mūsų šalyje labiau apsimoka auginti afrikietiškas sraiges.

„Afrikietiškos sraigės užauga per 8–9 mėnesius. Tuo tarpu lietuviškas tenka auginti net 3 metus, todėl to daryti ekonomiškai neapsimoka“, – tvirtina uteniškis. Pasak ūkininko, prieš imantis šio verslo būtina apgalvoti, ar yra tam tinkamos patalpos.

„Žiemą afrikietiškos sraigės auginamos 30–50 kv. m patalpoje, kur palaikoma 20–25 laipsnių šiluma. Tai gali būti ūkinis pastatas, gerai vėdinamas rūsys. Svarbu, kad būtų įrengta kanalizacija, užtikrintas normalus vėdinimas ir drėgmė. Ji turi būti 70 proc.“, – verslo paslaptimis dalijosi T. Jacinevičius.

Birželio mėnesį augintinės išleidžiamos į lauke įrengtus aptvarus. Rugpjūtį jos jau būna užaugusios ir tinkamos gamybai. Išsaugota motininė banda rugsėjį–spalį sugrąžinama į patalpas ir ten užmiega. Apie Naujuosius metus pažadinama, ir vėl prasideda auginimo periodas. T. Jacinevičius tvirtina, kad per žiemą taip galima nesunkiai užauginti 3–8 tonas afrikietiškų sraigių.

Šiuo metu sraigių augintojų asociacija jau yra numačiusi rinkas Italijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, tačiau dar žvalgosi ir naujų.

  • Iš viso Lietuvoje veikia 4 perdirbimo įmonės, kurioms skirta 600–650 t sraigių kvota. Kad nebūtų žalojama natūrali gamtos fauna, perdirbėjai privalo pagal turimas kvotas tam tikrą skaičių motininių sraigių paleisti į laisvę.
  • Šalies perdirbimo gamyklos beveik visą gaminamą produkciją eksportuoja į užsienį – Prancūziją, Italiją, Ispaniją, Graikiją, JAV. Lietuvoje jų rinkos dar nėra.
  • Sraigių valgymo tradicija atsirado Burgundijos provincijoje visiškai atsitiktinai maždaug prieš 300 metų. Gyventojai vietos vienuoliams turėdavo mokėti žuvies duoklę. Vienais metais žvejams ypač nesisekė. Nenorėdamos papiktinti vienuolių, žvejų žmonos vietoj žuvies užsūdė miškuose pririnktų sraigių. Vienuolių atsako gyventojai laukė su baime, tačiau, visų džiaugsmui, ypatingos „žuvies“ jie paprašė dar daugiau. Nuo tada ir patys kaimiečiai pradėjo valgyti sraiges.
  • Iki šiol prancūzai dievina sraiges. Per metus jie suvartoja apie 14 tūkst. t šių moliuskų, daugiausia – importuotų. Rinkti natūraliai gamtoje gyvenančias sraiges šioje šalyje uždrausta jau 40 metų. Prancūzijoje šiuo metu veikia tik keli sraigių auginimu užsiimantys ūkiai.
  • Pastaruoju metu sraiges pradėjo veisti ir australai, skandinavai. Jos taip pat auginamos Italijoje, Ispanijoje, Vengrijoje ir Lenkijoje.
  • Vynuoginės sraigės į Lietuvą iš Prancūzijos atvežtos maždaug prieš 200 metų. Jų atsiradimas siejamas su dvarų kūrimusi.
  • Lietuvoje dirbtinai sraigės buvo pradėtos auginti maždaug prieš 15 metų.
  • Mūsų šalies klimatas vynuoginėms sraigėms veisti yra palankus. Jų ypač mėgstamos vietos – retesni miškai, parkai, palaukės, sodai.
  • Apskaičiuota, kad iš 3 kg gyvų sraigių gaunama maždaug apie 1 kg mėsos.
  • Sraigėse yra labai daug baltymų, net 9 iš 10 žmogaus organizmui gyvybiškai reikalingų aminorūgščių, daug angliavandenių. Beveik nėra riebalų. Sraigių mėsa – efektyvi profilaktinė priemonė nuo vėžio.

Specialistai perspėja, kad gaminant sraiges namuose negalima jų paleisti į miltus, kaip kai kurie daro. Sraigės turi būti neėdusios, o paleistos į miltus jų ir priės. Todėl prieš ruošiant patiekalus, surinktas sraiges 6–8 dienas reikia laikyti dėžėje, kad jos išsituštintų.

Turinys

  • Turinys 6
  • Redakcijos skiltis
    Ant pokyčių slenksčio 7
  • Ta akimirka žavinga
    Storiausia Lietuvos pušis 8
  • Nemirtingo žingsnio taktu
    H. Radauskas. Paklydęs girioje 9
  • Miškas ir mes
    A. Čekuolis. Lengva užmušti mišką 10
    Bičiulių sambūris – brandos mokykla 13
    Iš valstybinių miškų 14
    Kas naujo pasaulyje 15
  • Pokyčių verpetuose
    V. Skafaru. WabiSabiCulture 16
    Alandai: ant akmens ir vandens 20
  • Savas miškas
    Z. Bitvinskaitė. Verta pasirūpinti mišku 22
    S. Asipavičienė. Po audros 26
  • Baldai ir interjeras
    A. Patašius. Baldai Jums – patogumas, grožis, sveikata 28
  • Medis ir verslas
    R. Lapinskas. Kodėl mums nesiseka? 30
    A. Kazitėnas. Lietuviški namai norvegų patogumui 33
    Skelbimai 36
  • Medžioklė
    V. Ribikauskas. Rugsėjo medžioklė 40
    A. Kazitėnas. Trofėjų paroda Biržuose 44
  • Knygų lentyna
    Kamanės 47
  • Mūsų žosmė
    Egzotinių vaisių pavadinimai 47
  • Pirma buvo žodis
    V. Vasiliauskas. Kas duos meilės Lietuvai? 48
  • Būkime sveiki
    A. Malovičko. Panacėja iš drėgnos ūksmės 50
    D. Mišutytė. Sraigės jau beldžiasi ir į lietuvių namus 52
  • Miško pavilioti
    T. Tovianskas-Požerskas. Vasara Sibiro taigoje – joks kurortas 56
  • Jaunuolynas
    Giliukų skiltis 60
  • Iš raudonosios knygos
    Didysis žvaigždinas 61
  • Mano medis
    V. Umbrasas: „Miškas – ypatinga vieta“ 62
  • Juokai
    Tikrovės dėsniai pagal Merfį 63

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"
Žurnalas
Autoriai: Danutė Mišutytė

(1)
(0)
(0)

Komentarai (8)