Nežemiškam protui vystytis mėnuliai nėra būtini  (3)

Gali būti, jog kitoms planetoms, skirtingai nei mūsų Žemei, dideli natūralūs gamtos palydovai palankioms gyvybės sąlygoms susidaryti ir palaikyti nėra būtini, praneša newscientist.com.

1993 m. Žakas Laskaras (Jacques Laskar) su kolegomis iš Paryžiaus observatorijos (Prancūzija) pademonstravo, jog Mėnulis padeda stabilizuoti Žemės sukimosi aplink savo ašį posvyrio kampą, kurį, jei ne Mėnulis, destabilizuotų Jupiterio gravitacinės perkrovos. Mokslininkai apskaičiavo, jog, jei nebūtų Mėnulio, Žemės ašies posvyrio kampas būtų ne maždaug 23 laipsniai, kaip yra dabar, o svyruotų tarp 0 ir 85 laipsnių. Tai sukeltų kardinalius klimato svyravimus, o tokios sąlygos gyvybei (ypač sudėtingiausioms ir protaujančioms jos formoms) susiformuoti ir klestėti nebūtų palankios.

Šią informaciją daugelis suprato ir kaip netiesioginę žinutę, jog sudėtingos gyvybės formos visatoje gali būti labai retas fenomenas. Didelis Žemės palydovas, kaip manoma, susiformavo iš nuolaužų, kai su jauna Žeme kadaise susidūrė maždaug Marso dydžio kūnas. Buvo paskaičiuota, jog visatoje toks įvykis tikėtinas mažiau nei 10 % Žemės tipo planetų. Vadinasi, Žemės tipo planetai turėti tokį didelį palydovą yra gana didelė retenybė. Tai reikštų, jog ir Žemės tipo planetų, kuriose vyrautų tokios palankios sąlygos gyvybei, kosmoso platybėse gali būti labai mažai.

Tačiau naujausių tyrimų rezultatai byloja, jog galbūt „bemėnulės“ planetos nurašytos buvo per anksti ir nepelnytai. „Visatoje gali būti gerokai daugiau gyvenamų pasaulių“, – įsitikinęs tyrėjų grupei vadovavęs NASA Eimso tyrimų centro (Ames Research Center) ekspertas Džekas Lisaueris (Jack Lissauer).

1993-iųjų tyrimo rezultatai parodė, jog Žemės ašis be Mėnulio erdvėje sukiotųsi it pašėlusi – tai vyktų dėl Jupiterio gravitacijos. Tačiau prieš 14 metų atliktame Ž. Laskaro tyrime nebandyta įvertinti, kaip sparčiai Žemės ašies posvyris kistų.

„Astrobiologų bendruomenė tik atkreipė dėmesį į išties ekstremalias ašies posvyrio variacijas, – pasakoja Dž. Lisaueris. – O mes norėjome sukurti tokių ekstremalių svyravimų modelį ir pasižiūrėti, kaip viskas vyktų iš tiesų.“

Dž. Lisaueris su kolegomis sudarė maždaug 4 mlrd. metų senumo Žemės, neturinčios Mėnulio, kompiuterinį modelį. Kompiuterinio modeliavimo rezultatai atskleidė, jog planetos ašis svyruotų nuo 10 iki 50 laipsnių – svyravimų amplitudė gerokai mažesnė, nei nurodoma 1993-iųjų metų tyrimo rezultatuose. Be to, paaiškėjo, jog net ir be Mėnulio mūsų planetos egzistencijoje būtų ilgalaikių, maždaug 0,5 mlrd. metų trunkančių ašies sąlyginio stabilumo periodų (jų metu ašis svyruotų nuo 17 iki 32 laipsnių).

Žinoma, didesnio masto svyravimai galėtų vykti tuo atveju, jei būtų modeliuojamas ilgesnis nei 4 mlrd. metų planetos gyvavimo laikotarpis. Tačiau, anot tyrimo autorių, tai tampa ne tokiu svarbiu faktoriumi, turint omenyje, jog Saulės tipo žvaigždės gyvuoja maždaug 10 mlrd. metų.

Kad stabiliam ašies posvyriui ir klimatui didelis palydovas nebūtinai reikalingas, pritaria ir Pensilvanijos valstybinio universiteto moksininkas Darenas Viljamsas (Darren Williams). „Esant tam tikroms aplinkybėms, didelio mėnulio faktorius netgi būtų žalingas, – tvirtina jis. – Viskas priklauso nuo konkrečios planetų sistemos charakteristikų. O kiekviena planetų sistema yra unikali.“

Parengė Saulius Žukauskas,sauliuszukauskas01@gmail.com

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (3)