Lietuvos miškuose vis dar gausu augmenijos ir gyvūnijos, o kai kuriose šalies vietose pavyksta išgirsti vilko staugimą ar pamatyti lūšies pėdas. Vis dėlto nuolat didėjant miškų naudojimui kyla grėsmė tai įvairovei, kurią turime. Didžioji dalis mūsų miškų nėra natūralūs, jie formuoti taip, kad atitiktų žmogaus poreikius – augintų kuo daugiau kokybiškos ir pramonei reikalingos žaliavos. Nemažai sengirėms būdingų rūšių gebėjo išlikti kraštovaizdyje, kurį formuoja ūkiniai miškai, tačiau kitos augalų, gyvūnų ir grybų rūšys išnyko arba jų gausa smarkiai sumažėjo. Dėl miškų naudojimo keitėsi rūšių balansas: atvirų vietų ir miško pakraščių bei jaunų medynų rūšių daugėja, miško glūdumos ir brandžių miškų organizmų įvairovė nyksta.

Poveikis biologinei įvairovei

Tenka pripažinti, kad tyrimų, kuriuose būtų įvertintas miškų naudojimo poveikis biologinei įvairovei, Lietuvoje nėra. Ir apie pačią biologinę įvairovę miškuose taip pat ne ką težinome. Tą rodo ir Lietuvos gamtos fondo tyrimai – nuodugniai ištyrę dvi privačias valdas, kuriose kartu su jų savininkais įrengėme pažintinius takus, aptikome 6 Lietuvoje naujas augalų ir grybų rūšis. Tyrimai vykdyti 50 ha teritorijoje. Nacionaliniai parkai užsako savo teritorijų gamtines studijas, tačiau duomenys apie ūkinius miškus yra tik fragmentiški, dažniausiai apsiribojama retų rūšių paieška ar epizodiniais tyrimais.

Nelieka nieko kito, kaip tik remtis užsienio autorių darbais. Pagal Peterken, didžiausia biologinė įvairovė konkrečiame sklype būna dviem medyno raidos etapais: jaunuolyne ir brandžiame medyne, o pribręstančiame medyne biologinė įvairovė mažesnė. Nemažos dalies rūšių ekologinė niša yra platesnė ir jos gali egzistuoti skirtingų raidos stadijų miškuose, tačiau dalis miško rūšių nėra tokios lanksčios buveinės atžvilgiu. Paprastai didžioji dalis tokių rūšių yra susijusios su brandžiais medynais ir dideliais miško masyvais. Jų išlikimas remiasi gebėjimu medynų mozaikoje rasti kitą tinkamą buveinę ir ją užimti. Kai trūksta tinkamų vietų ar didėja miškų fragmentacija, tokios rūšys pasmerktos nykti.

Išsaugojimas, ne apsauga

Ilgą laiką manyta, kad geriausias gamtos vertybių išsaugojimo būdas – jų buveinėje uždrausti žmogaus veiklą. Vadinkime tai apsaugos nuo žmogaus metodu. Laikas parodė, kad šis būdas nepasiteisino, nes ekstensyvi žmogaus veikla dažnai ir lėmė vertingos buveinės egzistavimą. Ilgainiui apsaugos nuo žmogaus metodą keitė išsaugojimas. Taikant šį metodą pagrindinis tikslas – išsaugoti gerą buveinės būklę. Šiuo atveju skatinama žmogaus veikla, kuri užtikrina gamtos vertybių egzistavimą toje vietoje. Kaip pavyzdžiai, dažnai pateikiami Kretuono salos bei Žuvinto rezervato likimai, kuriuose po dešimtmečių draudimų ir baudimų vėl pradėta skatinti žmonių ūkinė veikla.

Ar saugosime miškuose pievų vertybes?

Paskutiniuoju metu rašant apie žmogaus vaidmenį gamtoje madinga cituoti mano kolegą ir bendradarbį A. Gaidamavičių: „Gausybė rūšių nyksta dėl atvirų buveinių stokos, t. y. dėl tokių buveinių, kurių Lietuvoje nesukuria jokia kita rūšis – tik žmogus... Lietuvoje sparčiai nyksta 190 rūšių augalų, paukščių ir vabzdžių dėl apleistų ir nešienaujamų pievų. Tai sudaro 25 % visų į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių. Dar apie 100 rūšių nyksta nešienaujant miškapievių, pamiškių, šlapžemių.“

Nors šiame jo straipsnyje kalbama apie problemas pievose ir pelkėse, su kuriomis susiduria gamtosaugininkai nykstant tradiciniams ekstensyviems ūkiams, tačiau jį dažnai cituoja miškininkai ir miško savininkai. Esą jei ne miškų naudojimas, tai miškų vertybės išnyktų. Deja, viskas nėra taip paprasta...

Nors kai kurios pievų ir pelkių saugomos vietų rūšys gali augti ir miškuose, tačiau didžioji dalis miško rūšių aptinkama tik miške. Nuo miškų tvarkymo priklauso jų ateitis.

Kirtimai kenkia 70 % saugomų miško rūšių

Pasinaudojęs A. Gaidamavičiaus idėja suskaičiavau, kad šiuo metu į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta beveik 300 miško organizmo rūšių. Beveik 200 saugomų rūšių grėsmę kelia miško kirtimai. 39 rūšims, įtrauktoms į Raudonąją knygą, kirtimai gali turėti teigiamą poveikį, iš jų 27 rūšims teigiamą poveikį daro tik rinktiniai kirtimai, o plynieji kirtimai joms yra pražūtingi. Taigi kirtimai neigiamai veikia 27 % visų į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių, o teigiamą poveikį gali turėti ne mažiau nei 5 % valstybės saugomų rūšių.

Ir paukščiams grėsmę kelia kirtimai

Į Raudonąją knygą įrašyta 80 paukščių rūšių. 30 rūšių gyvenimas vienaip ar kitaip priklauso nuo miško. Per nepriklausomybės laikotarpį gausėjo jūrinio erelio porų, fiksuotas vienas kilniojo erelio bandymas perėti. Raudonosios knygos sudarytojai nurodo, kad 21 rūšį kirtimai veikia neigiamai, 9 rūšims grėsmingas negyvos medienos stygius. Tai daugiausiai geniniai paukščiai ir pelėdos. Plėšriesiems miško paukščiams ir juodajam gandrui grėsmę kelia brandžių medynų, tinkamų lizdavietėms, stygius ir trikdymas, kuris dažnai susijęs su miško darbais.

Negyva mediena būtina saugomiems miško vabzdžiams

Į Raudonąją knygą įrašytos 123 vabzdžių rūšys, per 30 jų aptinkama miškuose. Trys rūšys šiuo metu laikomos išnykusiomis: didysis puikiažygis, elniavabalis ir didysis ąžuolinis ūsuotis. Visos jos aptinkamos brandžiuose plačialapių miškuose, elniavabalio ir ūsuočio lervos gyvena ant žemės trūnijančiuose lapuočių kamienuose.

Miško kirtimų poveikis vabzdžiams nėra tiesioginis. Didžiausią grėsmę saugomoms miško vabzdžių rūšims kelia negyvos medienos stygius (80 %) ir (ar) gamtinę brandą viršijusių medžių trūkumas medyne (58 % saugomų miško vabzdžių).

Kirtimai skirtingai veikia augalus

Šiuo metu valstybė saugo 339 augalų rūšis, iš kurių 70 – aptinkama miškuose. Didžiajai daliai (75 %) šių augalų didžiausią grėsmę kelia staigus buveinės sąlygų pasikeitimas, kurį gali sąlygoti pažaidos arba plynieji kirtimai. Vis dėlto lėta miško bendrijų kaita, pomiškio ir trako augimas neigiamai veikia dalies (30 %) saugomų rūšių gausumą augavietėse, todėl jų buveinėms išsaugoti gali pasitarnauti rinktiniai kirtimai. Penkioms saugomų augalų rūšims net ir plynieji kirtimai neturi įtakos, o 12 rūšių tokie kirtimai gali būti reikalingi.

Saugomiems grybams būtini brandūs medynai

Iš 112 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų grybų net 103 rūšių aptinkami miškuose. Didžioji dalis saugomų grybų – senųjų miškų reliktai, todėl aptinkami ten, kur medynai pasiekę gamtinę brandą. 70 % šių rūšių didžiausią grėsmę kelia gamtinę brandą pasiekusių medynų kirtimai, o 35 rūšių egzistavimas priklauso nuo didelio skersmens negyvos medienos. Didžiąją dalį organizmų plynieji ir sanitariniai kirtimai veikia neigiamai, tačiau 4 saugomų rūšių buveinėms išsaugoti gali būti naudojami rinktiniai kirtimai.

Ir saugomoms kerpėms reikia negyvos medienos

Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 63 kerpių rūšys, 50 iš jų auga miškuose. 80 % jų egzistavimui reikalinga negyva mediena, o 15 % saugomų kerpių auga ant gamtinę brandą pasiekusių ir viršijusių medžių. Didžiausią grėsmę šioms rūšims kelia tiesioginis buveinių sunaikinimas jas iškirtus bei sanitariniai kirtimai, kurių metu pašalinami silpstantys seni medžiai bei negyva mediena.

Miško vertybėms – biologinės įvairovės medžių

Nuo gamtinę brandą pasiekusių medžių gausos priklauso apie 100 saugomų paukščių, vabzdžių, augalų ir grybų išlikimas. Dar tokiam pat saugomų rūšių skaičiui egzistuoti svarbi negyva mediena. Ypač svarbus sprendimas, ilgainiui teigiamai paveiksiantis gamtinę įvairovę, – biologinės įvairovės medžių palikimas plynose kirtavietėse. Augant naujai medyno kartai šie medžiai pasieks gamtinę brandą arba papildys sklypo negyvos medienos atsargas.

Jei gebėsime išsaugoti juos tarpinių ir sanitarinių kirtimų metu bei paliksime juos miške iki visiško suyrimo, tai turėtų teigiamai paveikti biologinę miškų įvairovę. Kraštovaizdžio lygiu daugės tiek gamtinę brandą pasiekusių medžių, tiek negyvos medienos. Nors tokios vietos neatstos tikros buveinės, tačiau galės tarnauti kaip laikinas prieglobstis saugomoms rūšims. Todėl bent teoriškai turėtų gerėti sąlygos retoms organizmų rūšims migruoti kraštovaizdžiu ir įsikurti tinkamose vietose. Žinoma, tai tik samprotavimai. Kaip bus iš tikrųjų tolimoje ateityje, pamatysime patys arba tai matys mūsų vaikai. Pokyčiai miškuose lėti ir inertiški...

Turinys 

• Redakcijos skiltis
  Prie ribos 8
• Nemirtingo žingsnio taktu
  H. Radauskas. Žiemos pradžia 10 
• Ta akimirka žavinga
  Seniausias pasaulio medis – Metusela 11
• Miškas ir mes
  I. Kilevičienė. Aistros dėl medienvežių svorių nerimsta 12
  A. Brukas. Vilniaus krašto miškininkų likimai 20
  Kas naujo pasaulyje 25
• Pokyčių verpetuose
  A. Kvedarienė. Šiukšlių versle – milijonų dalybos 26
  D. Augutis. Bioįvairovė Lietuvos miškuose 29
• Savas miškas
  A. Matulevičiūtė. Darnios miškininkystės eksperimentas 32
  V. Kasperavičius. Apdovanoti geriausi miškų savininkai 36
• Pažintis
  V. Valiušaitis. Miškas ir lietuvis 38
  R. Adamonis. Jam pušys labas rytas sako 40
  Mažieji ereliai rėksniai 44 
• Baldai
  L. Rumbutytė. Lietuva dar nesidomi ekologiškais baldais 46 
• Medis ir verslas
  V. Ilonis. Kai dirba nesidairydami 50
  Skelbimai 54 
• Medžioklė
  V. Ribikauskas. Vilkai pakaunėje 58
  A. Patašius. Žvėriena – ne maistas, o puota 60
• Iš raudonosios knygos
  Marmurinis auksavabalis 63 
• Knygų lentyna
  R. Karpuška. Paukščių stebėjimas 64
• Mūsų žosmė
  Prielinksnių vartosena 64
• Pirma buvo žodis
  G. Aleknonis. Lietuva, kaip gyveni? 66 
• Būkime sveiki
  D. Červokienė. Ar ne svarbiausias vaisius citrina? 68
• Medis ir aplinka
  V. Ilonis. Žaliasis mano miesto apdaras(II) 70
  V. Kučinskas. Citrinmedinis ūsuotis jau Lietuvoje 72
• Miško pavilioti
  V. Kasperavičius. Dailiai ir tvirtai padaryti per maža 74
• Jaunuolynas
  A. Patašius. Šimtamečiai parkai įkvepia skrydžiui 76
• Mano medis
  G. Umbrasas: “Medžiai – lyg sulėtinto tango šokėjai” 78
• Juokai
  Šunys (II)

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Danas Augutis

Komentarai (9)