Rusija per metus išpila tiek naftos, kad tai prilygtų šešiems naftos įšsiliejimams Karibų jūroje „Deepwater Horizon“ naftos platformoje 2010 m.. Pastaroji naftos išsiliejimo katastrofa tebevadinama didžiausia pasaulyje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Naujienų agentūra AP rašo, kad griūvanti infrastruktūra ir nesvetingas klimatas lemia vienos didžiausių pasaulio naftos tiekėjų – Rusijos – problemas, apie kurias pasaulis pamiršta. Naujienų agentūros žurnalistų teigimu iš susidėvėjusių vamzdžių ir senų gręžinių nuolat į aplinką patenka milžiniški kiekiai žalios naftos. Išsiliejanti nafta nepaliaujamai teršia dirvožemį, naikina augalų ir gyvūnų gyvenamas teritorijas.
5 ar 20 mln. tonų?
Apie pusė milijono tonų naftos kasmet patenka į upes, įtekančias į Arkties vandenyną, dar labiau žalodamos trapią regiono ekosistemą. Rusijos naftos tarša neatrodo tokia dramatiška, nes naftos tarša vyksta tyliai, principu „lašas po lašo“, tuo tarpu kai vakarų valstybių tanklaivių ar gręžinių avarijos nuskamba per visą planetą ir pasibaigia didžiuliu „taršos sprogimu“.
Naujienų agentūra cituoja naujo mokslinio tyrimo išvadas, kuriose rašoma, kad net sudėjus visų kitų šalių duomenis į viena, Rusija vis tiek yra pati didžiausia planetos teršėja nafta. Mokslininkai baiminasi, kad ši situacija gali išplisti ir į kitas šalis. Įrengimai nuolat sensta, o juos atnaujinti nesirūpinama.
„Greenpeace“ duomenimis, Rusija į aplinką išpila apie 1 proc. (arba 5 mln. tonų naftos) visos savo išgaunamos naftos (500 mln. tonų per metus). Šie skaičiai nėra „laužti iš piršto“. Su jais sutinka tarptautinė gamtosaugos organizacija WWF ir Rusijos valstybinio Aplinkos ir Genetikos instituto darbuotojai.
Oficialūs Rusijos šaltiniai šią informaciją iš dalies patvirtina. 2010 m. valstybinio tyrimo metu nustatyta, kad apie 10 – 15 proc. (arba apie pusė milijono tonų) visos ištekėjusios naftos patenka į šiaurines šalies upes. Vadinasi visa ištekėjusi nafta gali siekti 5 mln. tonų. Nors šis skaičius gali būti gana konservatyvus. Rusijos ekonomikos ministerija 2010 m. išplatino pranešimą, kuriame rašoma, jog Rusija dėl senos infrastruktūros ir kitų problemų galėjo netekti iki 20 mln. tonų naftos.
Šis milžiniškas skaičius gali būti realus, nes, pagal Rusijos įstatymus, nebūtina oficialiai pranešti apie naftos išsiliejimus, jei ištekėjo mažiau nei 8 tonos. Tokie įvykiai traktuojami kaip nerimti nelaimingi atsitikimai. JAV – trečioji pagal dydį naftos išgavėja pasaulyje – 2010 m. paskelbė apie 341 vamzdyno įtrūkimą, tuo tarpu Rusijoje tokių fiksuota daugiau nei 18 tūkstančių. JAV naftos išliejimai 2001 – 2010 m. vidutiniškai siekė 14,9 tūkst. tonų per metus.
Daugelyje naftos gavybos vietų gamtos sąlygos tikrai nėra palankios. Temperatūra kartais nukrenta iki -40 laipsnių Celcijaus. Naftos vamzdynai dėl to traukiasi ir trūkinėja. Pavasarį atšilus jie plečiasi, kas taip pat jiems kenkia ir atsiranda įtrūkimų, o tūkstančių vamzdynų kilometrų ruožai nėra tikrinami kas centimetrą. Reaguojama tik tada, jei žymus paduodamos naftos kiekis nepasiekia kito vamzdyno galo.
AP žurnalistams pasiteiravus informacijos apie naftos išsiliejimus Rusijos Gamtinių išteklių ministerijoje, buvo atsakyta, kad ministerija apie tai neturi jokios informacijos. Net jei skaičiuotume tik tą pusę milijono tonų, Rusija tebebūtų didžiausia pasaulio teršėja nafta.
Rusija taikosi į Arkties lobius
Traukiantis Arkties ledynui, atsiveria vis didesni vandens plotai, po kuriais gali būti daug naftos telkinių. Daugelis valstybių jau pradėjo paieškas, tarp jų ir Rusija. Šalis turi platų priėjimą prie vandenyno, todėl pretenduoja į dideles teritorijas.
Pasaulio gamtosaugos organizacijos siekia atkreipti dėmesį į pasenusias Rusijos technologijas ir neatsakingą požiūrį. Pasaulio valstybės skatinamos pasirūpinti, kad Rusija savo veiklą Arktyje vykdytų daug atsakingiau ir neleisti pradėti darbų be rimtų garantijų.
„Gazpromneft“ jau pradėjo žvalgomuosius Arkties šelfo tyrimus ir teigia radusi kelias potencialias vietas, kur greitai turėtų pradėti dygti nauji gręžiniai. Tuo tarpu Rusijos Mokslų akademijos Geologijos, naftos ir dujų Tarybos viršininkas Aleksėjus Kontorovičius, teigia, kad „kompanija neturi reikiamos technologijos tokiems darbams vykdyti“ ir mano, kad jo šalies technologinis potencialas tobulėja per lėtai, kad šalis galėtų sau leistis į Arkties „avantiūras“.
