Zigmas Kairaitis. Geografija be geografijos, arba dalykų identiteto krizė (5)
Vis drąsiau keliama Lietuvos naujos švietimo reformos vėliava arba – kiek atsargiau – kuriamos įvairios švietimo strategijos, scenarijai… Kaip ten bebūtų, šalia „globalių“, reikės spręsti ir „lokalius“ Lietuvos švietimo klausimus. Vienas jų – dalykų (mokslų) identiteto krizė.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Dažniausiai ir garsiausiai apie tai kalba lituanistai, kurių dalykas aiškiai turi du „pusrutulius“ – kalbą ir literatūrą, esančias po vienu humanitarinių mokslų skliautu. O štai geografijos „stoge“ žiojėja visas tektoninis lūžis, skiriantis dvi geografijas – gamtinę (fizinę) ir visuomeninę (socialinę) geografiją. Eklektiškai, o tiesiog subanalintai suprasta dalykų (atsiprašau, dabar dalykų nebemokoma, o tik ugdoma) integracija arba mokslų išgryninimas suvelia ne tik žinių pasaulį, mokytojo darbą, bet ir moksleivių pasirinkimus.
Geografija – „nepatogus“ mokslas
Mokslų skirstymas į įvairias grupes – senas kaip ir pažinimo istorija. Dažniausiai tuo užsiimdavo filosofai, matematikai, fizikai. Jau žvelgiant į moderniuosius laikus, galima pastebėti įdomią situaciją, kaip įvairiose mokslų klasifikacijose elgiamasi su geografija: arba jos „nepastebima“, arba „sau patogiai“ įrašoma viena, dažniausiai fizinė, geografijos šaka (dabar reikėtų sakyti – mokslų kryptis), pasitaikydavo – net geologija. O štai įrašius tik geografiją – griūva visa klasifikacija. Vienas geografas kažkada suskaičiavo kelis šimtus mokslų, ir konstatavo, kad tik geografija toks unikalus mokslas – savyje jungiantis gamtos ir visuomenės mokslus. Žinoma, kai tai tvirtina geografas ir jeigu jau esi vienas toks „unikalus“ – kelia įtarimus…
A. Zabulioniui pažadėtas Nobelis
Geografijos padėties problema aštriai iškilo grupuojant mokyklinius dalykus. Gerai, kad su tais voluntaristiniais sprendimais nebuvo nueita iki nesusipratimų, kai geologijos, klimatologijos temas norėta perkelti į biologijos, fizikos, gamtos dalykus. Besikuriant NEC, kuriam vadovavo gerb. A. Zabulionis, irgi kilo klausimas – taigi kuriam dalykų ciklui reikėtų priskirti geografiją? Europinė (kontinentinė) tradicija lyg ir sakė, kad geografija – gamtos mokslas, užjūrio („salų“) – socialinis mokslas. Ponui Algirdui trūko kantrybė ir pasiūlė saliamonišką variantą – gal jūs (geografai) susėskit ir nutarkit, kam priklausot? Žinoma, kolegai buvo mandagiai paaiškinta, kad geografams apskritai toks klausimas nekyla, o jeigu kolega surastų ir logiškai, kaip matematikas, paaiškintų atsakymą, kam priklauso geografija – Nobelis garantuotas… Ne veltui, A. Enšteinas, jaunystėje domėjęsis geografija, atsisakė jos kaip sudėtingo ir nesuprantamo jam mokslo.
Matricų nelaisvėje
Jaunasis istorikas A. Švedas sovietmetį pavadino Matricos nelaisvėje (2009 m.). Beje, į jas autorius „patalpino“ ir žinomą geografą – S. Tarvydą. Matyt, tyrėjas, remdamasis tik partinių susirinkimų protokolais, nežinojo, kaip minėtas mokslininkas nukentėjo už lietuvybės skleidimą geografijoje… Tačiau gyvosios asociacijos su matricomis labiausiai siejasi su nūdiena. Ideologinės matricos neturi nei ribų, nei rėmų – jas lengva apeiti. Su Jo Didenybe Standartu, Freimu, kur kas sunkiau – valstybes parklupdo…
Žvelgiant į mokslo ir studijų krypčių klasifikacijas, tikrai tenka sutikti su tuo keistuoju geografu, kad geografija – išskirtinis mokslas. Palyginkim dviejų klasikinių universitetų geografijos studijų programas – kokiems tik mokslams, studijų sritims ir kryptims, o jeigu dar žvilgteltume į šakas, nepriklauso („įmatrincita“) geografija!
Sunku paaiškinti, kaip fizinių mokslų gamtinės geografijos bakalauras „peršoka“ į visuomeninės geografijos magistrą (aišku, be jokių išlyginamųjų studijų) (VU). Arba kaip „trigubas“ bakalauras (dalyko pedagogikos, gamtinės, visuomeninės geografijos) „numigruoja“ į kažkokį gamtinės geografijos magistrą – nežinia kur jį tokį net mokykloje dėti (LEU). Apie kitas interpretacijas čia nėra vietos kalbėti.
…o gal prie humanitarinių, elitinių mokslų?
Bent man to klaustuko nereikia – geografiją (ypač edukacinę) visada laikiau humanitariniu mokslu (klaustukas – kad neįžeisčiau „tradicinių“ geografų), kaip ir edukologiją, „nugrūstą“ į socialinius mokslus. Nenuostabu, kad Dialogas stebisi edukologijos disertacijų (reikėtų pridėti – ir straipsnių) pavadinimais – vieni lavonai (anot, L. Donskio – malkos). Kažin, ar šiandien atsiverstume S. Šalkauskį ar A. Maceiną, o ir M. Lukšienę, jeigu jie būtų „socialiniai“. Geografija pagal savo „anatomiją“ kaip du vandens lašai panaši į…filosofiją: abi turi du „pusrutulius“ – gamtos ir visuomenė (žmogaus) mokslų dalis, abi tiek „reikalingos“ tūlam piliečiui, abi puikuojasi išsilavinimo universalumu ir pretenzijomis į Karališkąsias draugijas, o jas studijuojant – yra užtektinai laiko pamąstyti, kuo „naudingu“ užsiimti gyvenime.