Gyvenimas Gruzijoje: mažos algos džiaugtis gyvenimu netrukdo  (16)

Beveik ketverius metus Gruzijoje gyvenanti lietuvė Rasa Kuzmaitė papasakojo ne tik apie svečioje šalyje pradėtą turizmo verslą, bet ir apie daugelį galintį nustebinti pačių gruzinų gyvenimo būdą bei kasdienybę. Kaip vienas iš pavyzdžių, Tbilisio pakraščiuose esančių vieno kambario butų nuomos kaina, kuri svyruoja nuo 200 iki 250 dolerių (525-656 Lt), kai tuo tarpu oficialus minimalus atlyginimas čia siekia vos 134 larius (~216 Lt). Ir kaip esant tokiai situacijai galima išgyventi? Pasirodo, galima.

Žemas pragyvenimo lygis Kaip jau minėta, butų nuoma Gruzijoje nėra pigi. Vieno kambario kuklūs butai tolimiausiuose Tbilisio rajonuose, senos statybos daugiaaukščiuose, kainuoja apie 200-250 JAV dolerių per mėnesį. Jeigu norima išsinuomoti butą su vietinių juokingai vadinamu „euro remontu“ – kaina būna dar gerokai didesnė. Verta paminėti, kad tokios kainos būna rugsėjo-spalio mėnesiais, kai iš tikrųjų yra nedėkingas laikas ieškotis būsto, nes tuomet suvažiuoja studentai. O pakilus paklausai, kaip ir Lietuvoje, padidinamos ir nuomos kainos. Pragyvenimo lygis Gruzijoje nėra itin aukštas. Kaip pasakoja Rasa, atlyginimai Gruzijoje yra labai maži, nors, kaip jau minėta, butų nuoma brangi, o maisto kainos prilygsta lietuviškoms. „Viskas brangu, išskyrus sezoninius vaisius ir daržoves, kurių čia būna daug, įvairių ir tikrai pigių. Sunku suvokti kaip gruzinai išgyvena su laikomu normaliu 300-400 larių (~483-644 litų) atlyginimu. Beje, oficialus minimalus atlyginimas čia yra 134 lariai (~216 litų), o pensija vos 100 larių (~161 litų)“, - pragyvenimo lygį skaičiais apibūdino Gruzijoje gyvenanti lietuvė. Skaičiai iš tikrųjų graudūs, tačiau nėra padėties be išeities. Tradiciškai gruzinai įpratę gyventi didelėmis šeimomis po vienu stogu, dažnai net ir susituokę gyvena pas vienus iš tėvų, o su jais ir vaikai, seneliai, kartais koks studijuoti atvykęs giminaitis. „Tai padeda mažinti išlaidas, o ir 300 larių atlyginimas jauną žmogų tenkina, nes jam nereikia mokėti už būstą. Be to, visada bus mamos pagaminto maisto. Manau, taip gyvena dauguma, bet, žinoma, kaip ir visur yra gerai gyvenančių ir gerai uždirbančių žmonių“, - pasakoja R. Kuzmaitė.

Pigūs vaisiai Paprašyta įvardyti, kokie produktai Gruzijoje yra pigiausi, Rasa tikina, kad užduotas tikrai nelengvas klausimas. Kaip vieni pigesnių, įvardyti sezoniniai vaisiai ir daržovės. Žiemą kilogramas mandarinų turguje kainuoja 0,5-1 larį (0,8-1,6 Lt), vasarą arbūzo kaina siekia vos 20-30 tetrių (32-48 ct) už kilogramą, pomidorai 50-80 tetrių (0,81-1,29 Lt). Gruzijoje taip pat labai pigus vynas – litrą pilstomo fabrikinio balto vyno specializuotoje firminėje gamyklos parduotuvėje galima įsigyti už 3,5 lario (5,64 Lt). Pigus ir viešasis transportas – viena kelionė metro/autobusu kainuoja 50 tetrių (81 ct). Be to, čia yra įdiegta nuolaidų sistema, kuri lemia, kad kiekvienas kitas pravažiavimas tą pačią dieną kainuoja mažiau. Ir kas lietuviams turėtų būti aktualiausia, litras benzino Gruzijoje dabar kainuoja apie 2,2 lario (3,54 Lt).

Skirtumai tarp Lietuvos ir Gruzijos

Tbilisyje apstu elgetaujančių: vaikų, moterų, vyrų. Jie pagrindinėse gatvėse net per šalčius gulinėja, skardinę pasistatę, ir metro ar autobusuose, ranką ištiesę vaikšto, ir net per butus pereina.

Vaikai kartais labai įkyriai iš paskos velkasi ar tiesiog griebia už rankos ir paleisti nenori, kol neduodi pinigų. Taip pat Lietuvoje tiek daug nepamatysi visur visko pardavinėjančių bobučių ar diedukų, išsistačiusių savo produkciją ant kartoninių dėžių.

Gruzijoje lyg ir buvo prieš kurį laiką priimtas įstatymas draudžiantis tokią prekybą, tačiau ji vis dar klesti, o kontrolės nėra. O ir mėsos, sūrių, žuvies bei kitų greitai gendančių produktų pardavinėjimas atviram ore, be jokių šaldytuvų, net ir kaitriomis vasaros dienomis klesti.

„Beje, tik neseniai akis užkliuvo už tokios įdomios „į raudonąją knygą“ pretenduojančios profesijos, kaip batų valymas. Stoties rajone yra ne vienas toks taškas, kur tau gali nušveisti batukus.

Neseniai su šypsena stebėjau kaip toje specialioje kėdėje sėdi kokių 35 metų vyrukas. Pasipuošęs „auksiniais“ „versace“, „gabana“ ženklais išsiuvinėtais drabužiais, su „lagerfeld“ akiniais, išdidžiai stebi praeinančius, kol pasilenkęs senukas jam šveičia batus. Iš tiesų, užsukus į kai kurias vietas pasijunti lyg sovietinių laikų filme“, – gruzinišką gyvenimo realybę apibūdino R. Kuzmaitė.

Dar vienas pagrindinių skirtumų tarp lietuvių ir gruzinų, tai mentalitetas ir temperamentas. Gruzinai, kaip pietiečiai atviresni bendraujant, sutiktą nepažįstamąjį gali pasikviesti į namus. Tačiau jie yra itin konservatyvūs tame, kas susiję su tradicijomis.

Itin sudėtinga kalba

Vieni yra gabūs kalboms, kiti ne, bet daugelis bandžiusių pritars, kad gruzinų kalba patenka į sudėtingiausių kalbų sąrašą. Rasa pasakoja, kad pirmųjų žodžių ją vos atvykusią savanoriauti išmokė vaikai.

Jie taip pat išmokė ir abėcėlės, kurios žinojimas iš tikrųjų yra labai svarbus Gruzijoje, nes jei jos nemokėsi, tai nesuprasi, kur koks autobusas važiuoja. Kita vertus, tai nėra itin didelė problema, nes visada galima pasiklausti. Gruzinai niekada neatsuks nugaros ir kiek galėdami bandys padėti.

„Turiu prisipažinti, kad nors iš pradžių buvau labai entuziastingai nusiteikusi tučtuojau pramokti kalbėti gruziniškai, tačiau tas entuziazmas netrukus išblėso, nes tai pasirodė ne taip jau ir lengva. O dar ir patingėjau, nes buvo įdomesnės veiklos. Tad šiek tiek gėda pasakyti, bet iki laisvo kalbėjimo man dar toli gražu. Žinoma, nemažai suprantu, dažniausiai pagaunu pokalbio turinį, galiu susišnekėti parduotuvėje, taksi, restorane ar kitose viešose vietose“, – prisipažino lietuvė.

Rasa pakankamai gerai mokėjo rusų kalbą. Todėl būtinybės išmokti gruziniškai neliko, nes Gruzijoje beveik visada galima susikalbėti rusiškai. Tačiau ketverius metus Tbilisyje gyvenanti lietuvė nepraranda vilties, kad atsiradus laikui ir galimybėms, ateityje pavyks laisvai prabilti ir gruziniškai.

Planus sugrįžti sujaukė meilė

Rasa prisipažįsta, kad po dviejų metų gruziniškos patirties, mąstė apie grįžimą namo, tačiau tuo metu Gruzijoje sutiko savo meilę. „Mąsčiau apie grįžimą namo, bet viskas apsivertė aukštyn kojomis. Du metus mane laikė meilė Gruzijai, o dabar mylimasis. Nors, žinoma, meilė Gruzijai niekur neišblėso“, – šypsodamasi pasakoja lietuvė.

Tačiau, kaip pasakoja Rasa, didelio ir kankinančio tėvynės ilgesio nejautė ir nejaučia: „Greičiausia dėl to, kad kol kas man gerai čia, o gal dėl to, kad, žinau, jog visada grįžus rasiu ten laukiančius namus, jie niekur nedings, kaip ir mano lietuvybė. Nors dabar ir gyvenu Gruzijoje, tačiau Lietuva visada man bus pati brangiausia ir gražiausia šalis, nes ten mano šaknys, mano kalba, ten viskas sava, artima, brangu.“Moteris priduria, kad labiausiai pasiilgsta mamos, artimųjų, draugų. Kartais pagalvoja, kaip smagu būtų dabar atsidurti kur nors prie kokio mielo Lietuvos ežerėlio. Nes Gruzijoje gražių ežerų trūksta.

„Žiemą trūksta žiemos, t. y. sniego (tiesa, ne šiais metais, šįkart jo ir čia užteko). Trūksta lietuviškų knygų – jos sveria, tad visos spintos neatsigabensi, o norisi paskaityti ne tik internetinius straipsnius. Nesinori, kad dingtų laisvas, gražus kalbos stilius. Dabar verčiu tekstus iš anglų į lietuvių kalbą ir jaučiu, kad kartais sunku gražiai išdėlioti žodžius, parinkti vaizdingų sinonimų“, – pasakoja R. Kuzmaitė.

Aut. teisės: TV3
TV3
Autoriai: Audrius Bareišis

(4)
(0)
(4)

Komentarai (16)