Į Australiją – nepakartojamų įspūdžių  (4)

Sumokėjęs apie penkis tūkstančius litų už bilietą į abi puses po aštuoniolikos valandų skrydžio „Finair“ kompanijos lėktuvu ekonomine klase iš Vilniaus per Helsinkį ir Singapūrą su dvidešimt trimis kilogramais leistino bagažo atsidursi tolimame ir viliojančiame žemyne – Australijoje. Norėdamas dar sutaupyti, gali rinktis skrydį tik iki Singapūro, o iš ten pigiomis Azijos avialinijomis pasiekti Australiją.

Jokios pornografijos…

Oro uoste teks užpildyti deklaraciją ir nurodyti, ar vežiesi nenaujus specialius vaikščiojimo batus ir nenaują palapinę. Jei taip, juos oro uoste nuplaus, kad neįvežtum jokių sėklų, mikrobų ar dar ko nors, galinčio išbalansuoti unikalią šio žemyno ekosistemą. Į Australiją neleidžiama įvežti jokių vaisių ir daržovių, taip pat ir… pornografijos. Jei pašmaikštausi, kad kompiuteryje turi nuotrauką, kur esate su sutuoktiniu nusifotografavę nuogi pliaže, jums rimtu veidu paaiškins, kad pakvies specialistą, kuris ir nustatys – tai pornografija ar erotika (pastaroji nedraudžiama).

Sėkmingai atvykę į šalį, išsinuomojate visureigį ir leidžiatės į kelią, nes šalis milžiniška, o pasigėrėti nepakartojama jos gamta geriausia tokiu būdu.

Tiesa, prieš kelionę vertėtų įspėti banką Lietuvoje, nes Australija laikoma nesaugia šalimi atsiskaitantiems banko mokėjimo kortelėmis (o jomis atsiskaityti galima net atokiausiuose Australijos užkampiuose), ir bankas Lietuvoje korteles gali užblokuoti. Žinoma, reikia turėti ir grynųjų, kuriuos visi mielai priims, jei nepavyks atsiskaityti kortele.

Daugiau nei tūkstantis parkų

Australijoje, kuri savo plotu viršija Europą, įkurta 520 nacionalinių parkų ir antra tiek – regioninių. Taigi, norint aplankyti juos visus, žmogui vargiai gyvenimo pakaktų. Keliavimo patirties Australijoje turintys žygeiviai per mėnesį gali sėkmingai apsilankyti maždaug 35 parkuose. O gal visko pamatyti nė neverta, juolab kad daugelis tų parkų panašūs, gamtovaizdis kartojasi, tad galima vienoje zonoje atsirinkti kelis įdomesnius (tinka vadovautis ir UNESCO Pasaulio paveldo sąrašu), tada važiuoti į kitą zoną ir vėl atsirinkti įdomesnius, o visi kiti bus arba tokie patys, arba labai panašūs.

Praėjus po kelionės kuriam laikui peržiūrėdamas nuotraukas jau net imi painiotis, tad be užrašų ir kelionės dienoraščio – niekaip.

Valgo nacionalinį gyvūną

Parkai paprastai grupuojami pagal augaliją, gyvūniją, landšaftą. Eukaliptai, figmedžiai – šaknų ryšulys, dydžio su troba, tarpekliai, apačioje vanduo, raudonos uolos, termitynai, primenantys betoninius statinius, pelkės. Beveik kiekviena didesnė pelkė Australijoje – nacionalinis parkas, kuriame gausu įvairiausių paukščių ir krokodilų.

Juokaujama, kad australai bene vieninteliai valgo savo nacionalinį gyvūną – kengūrą. O jų Australijos šiaurėje laisvėje neįtikėtinai daug. Be to, jos itin dažnai iš pakelių šoka prieš pat atvažiuojančią mašiną, todėl taip tragiškai baigusių savo dienas nedidelių kengūrų pilnos pakelės. Tačiau susidūrimas su stambiu šokliuoju gyvūnu gali baigtis ir aplamdytu automobiliu.

Vienas iš Australijos simbolių – emu – gana kvailas paukštis: jei plyname lauke vienas nuo kito pasitraukia kelis metrus – jau puola į paniką, nes vienas kito neberanda. Atrodytų, ir kaip jie sugebėjo evoliucijos metu išlikti net iki mūsų dienų…

Echidna primena mūsų ežiuką, kuris nuo menkiausio šlamesio, kai bandai prie jo prisiartinti ir nufotografuoti ar nufilmuoti, susiriečia į spyglių kamuoliuką.

Į „teritorijas be žmonių“ – ypatingai pasirengus

Nors Australija ir didesnė už Europą, tačiau gyventojų čia tik šiek tiek daugiau kaip 20 milijonų – panašiai kaip pusė Lenkijos, tačiau ir tie išsidėstę netolygiai. Sunkumų nesibaiminančius patyrusius keliautojus itin traukia mažiau apgyvendintos atokiosios Australijos teritorijos: Šiaurės teritorija, Kvinslendo valstija, Vakarų valstijos šiaurė, Jorko kyšulio pusiasalis ir t. t. Vykstantiems į šias vietas ir rekomendacijos ypatingesnės, nes tai – „teritorijos be žmonių“, todėl reikia labai gero visureigio su dviem bakais po 90 l degalų, su keturiais atsarginiais ratais, palydoviniu telefonu ypatingiems atvejams ir vandens bei maisto atsargų. Automobilių nuomos kompanijos duoda ir specialų prietaisą, pagal kurį nustatomos koordinatės ir, neduok Dieve, jei automobilis apvirto, nuskendo ar keliautojui krokodilas koją nukando, sraigtasparniais atskuba gelbėtojai, tačiau, pavyzdžiui, dėl nuleistos padangos jų kviestis negalima, nes labai brangiai kainuos.

Nors australai visi važinėja visureigiais, bet keliautojams po atokiąsias Australijos vietas siūlomi specialūs visureigiai su miegamosiomis vietomis ir virtuvėle. Važiuodamas gali pamatyti ir tokį ženklą, kad 380 km nebus nieko: nei gyvenvietės, nei degalinės, nei serviso, nei kempingo, o atstumą kaip nuo Vilniaus iki Nidos teks įveikti žvyrkeliu. Ir tam turi 4 val., be to, reikės kirsti 12 upių, nes tiltų nėra… Mažoje Lietuvoje toks „žygis“ atrodytų neįmanomas, o turint galvoje didžiulės Australijos atstumus – normalu.

Pusę paros – naktis

Keliaujant po Šiaurės Australiją reikia nepamiršti, kad kelionei yra tik pusdienis, ir gerai apsiskaičiuoti maršrutą, nes čia temsta 18.15 val., o švinta apie 6 val. Atrodytų, na, ir kas čia tokio – laikas juk taip pat eina, bet čia neįprasta, kad po 20 val. dar kas nors būtų nesusiradęs vietos nakvoti. Jeigu į kempingą atvažiuoji apie septintą ar aštuntą valandą vakaro, visi jau būna pavalgę ir ruošiasi miegoti, o tu jiems spigini akis ilgosiomis automobilio šviesomis, ieškodamas vietos apsistoti. Net didesniuose miestuose penktą valandą vakaro viskas užsidaro: degalinės, krautuvėlės, kavinės ir prekybos centrai, dirbti lieka viena kita kavinė. Šeštadienį, sekmadienį jų dirba dar mažiau ir trumpiau. Ir turistas turi prie to taikytis. Jie taip gyvena, o jei turistui norisi kitaip, gali kempinge prie savo automobilio pasišviesdamas žibintuvėliu tyliai sėdėti nors ir iki ryto. Tad miegi po vienuolika valandų per parą...

Lietuviai mėgsta važiuoti ilgiau

Paprastai atokiose vietose kempingas būna pilnas, keliautojai iš anksto užsiima geresnes vietas prie stalų, tad kelionei po atokiąsias Australijos vietas reikia būti gerai pasirengus, nes gali tekti nakvoti kur papuola. Tam ypač tinka specialus visureigis, kuriame, pakėlus stogą, pasidaro vietos miegoti, o iš šono išsitraukia įmontuota patogi viryklė su dujų balionu. Labai patogu kepti kepsnius, nes vietinė mėsa labai skani – pabarstei druska ir pipirais ir iškart gali kepti, bus minkšta ir sultinga ir aviena, ir jautiena, ir kengūriena ar krokodiliena. Mėsa čia nebrangi, tačiau daržovės kainuoja tikrai beprotiškai: pomidorai – per trisdešimt litų, svogūnai – apie dvidešimt devynis litus. Šiaurinėje pusėje beveik niekas neauga, tik krūmynai, plyti smėlynai, kuriuose stūkso uolos ir termitų „namai“. Žemės ūkis išvystytas pietrytinėje pusėje.

Antroji straipsnio dalis apie Australiją.

Turinys

  • Redakcijos skiltis
    O nesinorėtų... 8
  • Ta akimirka žavinga
    Sandriškių ąžuolas 10
  • Nemirtingo žingsnio taktu
    H. Radauskas. Po rudens medžiu 11
  • Miškas ir mes
    Valstybiniai miškai po vėtrų – nepalūžę 12
    N. Petrošiūtė. Užaugo kartu su miškais 16
    Kas naujo pasaulyje 23
  • Pokyčių verpetuose
    V. Skafaru. Darnios žemdirbystės keliai 24
    D. Augutis. Miškas – bioįvairovės prieglobstis 27
  • Savas miškas
    V. Ribikauskas. Vėl metas prisiminti savo miškus 30
  • Pažintis
    L. Juodvalkienė. Pomėgis papildo profesiją 33
  • Baldai
    S. Stonkienė. Vidaus rinka – krizės gniaužtuose 36
  • Medis versle
    Skelbimai 40
  • Technika
    Nauja technika – didesnės galimybės 46
    Panašu į kraujo tyrimus 48
  • Medžioklė
    V. Ribikauskas. Paskutinis mano briedis 50
  • Knygų lentyna
    B. Kačkus. Medžiotojų vaišės: valgiai ir gėrimai 53
  • Mūsų žosmė
    Apie hibridus 53
  • Pirma buvo žodis
    A. Guščius. Kaip gyvename Lietuvoje? 54
  • Būkime sveiki
    D. Červokienė. Kol dar vilnija viržių žiedai 56
  • Laisvalaikis
    I. Požėlienė. Į Australiją – nepakartojamų įspūdžių 58
  • Medis ir aplinka
    N. Petrošiūtė. Skrydis pakirptais sparnais 62
  • Miško pavilioti
    V. Kasperavičius. Tiltų miškuose – jotvingis nuo Metelių 64
  • Mano medis
    R. P. Vaitiekūnas: svarbiausi impulsai kūrybai – tikrovė ir gamta 68
  • Juokai 69

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"
Žurnalas
Autoriai: Irena Požėlienė

(0)
(0)
(0)

Komentarai (4)