Burnakojis, kuris žnyplėmis 500 niutonų jėga pramuša akvariumo stiklą (Video) (5)

2012-06-08

Ko gero, joks kitas gyvas sutvėrimas nesikumščiuoja taip bauginamai stipriai (ypač atsižvelgiant į jo kelių centimetrų kūno dydį), kaip tai daro koraliniuose rifuose gyvenantis spalvingasis burnakojis vėžys-maldininkas (angl. – „peacock mantis shrimp“). Šie burnakojų būrio vėžiagyviai medžioja sraiges, krabus, geldinius moliuskus ir kitus vėžiagyvius, o savo aukų kiautus negailestingai traiško tiesiog herakliška jėga – šių gyvių žnypliukės, nepaisant menko dydžio, žiebia kulkos greičiu ir net 500 niutonų jėga – tiekos pakaktų prakirsti akvariumo stiklą. Pavadinti tokį smūgį boksininko smūgiu būtų per švelnu – jo galia prilygsta kalvio smūgiui kūju.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Kaip tokią jėgą atlaiko šių unikalių vėžiagyvių žnyplės? Iš kokios medžiagos jas sutvėrė gamta? Pasirodo, vėžių-maldininkų žnyplės yra trisluoksnės ir tvirtesnės bei kietesnės už bet kokią sintetinę medžiagą, rašo „Popsci.com“. Į unikalių žnyplių sudėtį įeina daugybinės struktūros – kiekviena iš jų apsaugo nuo žnyplės lūžių, aiškina tyrėjų grupei vadovavęs Džeimsas Vyveris (James Weaver) iš Harvardo universiteto. Įgudus atkartoti tokią struktūrą, būtų galima gaminti nepaprastai tvirtą šarvo medžiagą. „Įstabusis vėžys-maldininkas yra ne kas kita, o fantastiškai gerai šarvuotas vikšras, - pasakoja Dž. Vyveris. – Kaip ten bebūtų, šis sutvėrimas yra ypatingas. Ko vertos vien jo sudėtinės akys – jomis vėžys regi ir infraraudonuosius, ir ultravioletinius spindulius. Šis mažas gyvis yra nepaprastai agresyvus – tuo galima įsitikinti vaizdo medžiagoje (naujienos pabaigoje).“ Net jei žnyplės ir pažeistos, gyvūnas išlieka beveik nepažeidžiamas. Dž. Vyveris su kolegomis vėžio-maldininko žnyples sudarančias audinių struktūras tyrinėjo nanolygmeniu. Paaiškėjo, jog žnyplę sudaro trys sluoksniai – kiekvieno iš jų mineralinė kompozicija ir tvirtumo galimybės yra skirtingos. Kai šis vėžiagyvis ruošiasi smogti, jo žnyplės susigniaužia į mažytį vėzdą. Žnyplę dengia labai storas sluoksnis – jis už kitus storesnis iki penkių kartų. Smūginę žnyplės zoną (išorinę žnyplės dalį) sudaro mineralas hidroksiapatitas – jo aptinkama stuburinių gyvūnų kaulų ir dantų junginiuose. Šio sluoksnio storis – vos 50-70 nanometrų.

Įprastomis sąlygomis tokia luobelė lengvai lūžtų. Tačiau ją sutvirtina antrasis - specialios chitozano matricos – sluoksnis, kuri išsklaido smūgį ir apsaugo žnyplę dengiantį sluoksnį nuo įtrūkimo. Dar kietesnis yra trečiasis sluoksnis – jis žnyplei tenkančią smūgio jėgą išsklaido dar labiau.

„Šarvų gamintojai vėžio-maldininko žnyplių audinių modelį galėtų taikyti tobulindami atsparumo smūgiui charakteristikas, - siūlo Glazgo universiteto (Jungtinė Karalystė) mokslininkė K. Elizabet Taner (K. Elizabeth Tanner). Jos straipsnis apie vėžius-maldininkus tik ką publikuotas žurnale „Science“. – Egzistuojančios keraminės, stiklo pluošto, teflono ir gumos medžiagos atsparumo prasme nėra tokios patikimos, kaip natūralūs šio vėžiagyvio audiniai.“

Pabaigai – įspūdingas BBC vaizdo siužetas. Jį verta pažiūrėti iki pabaigos – antroje siužeto pusėje (nuo 2:12 min.) sulėtinti kadrai atskleidžia, kokiais triuškinamais smūgiais (žiežirbos tiesiogine prasme kyla net ir po vandeniu!) svaidosi šis jūros dugno mažylis.