Saulės sistemos pantomima: kaip „Pioneer 11” prie Saturno atrado „Mirties žvaigždę“  (0)

Bepigu vaikystėje fantastinių filmų prisižiūrėjusiems švedams Baltijos dugne NSO žvaigždėlaivius savadarbiu sonaru atradinėti. O jei… tik ką pastatytame filme matyto žvaigždėlaivio fotografiją iš Saturno apylinkių atsiunčia kosminis zondas „Pioneer 11"? Taip nutiko 1979 m.

Galima tik įsivaizduoti, kaip jautėsi astronomai: 1977 m. buvo pastatytas filmas „Žvaigždžių karai“, kuriame vaizduojamas sferos pavidalo legendinis žvaigždėlaivis „Death Star“ („Mirties žvaigždė“), o štai 1979 m. „Pioneer 11“ atsiunčia prie Saturno aptikto it iš akies traukto žvaigždėlaivio fotografiją… Iš tiesų, panašumai tarp išgalvoto „Death Star“ ir realaus Saturno mėnulio, pavadinimu Mimas – stebinantys. Įdomiausia tai, kad pirma buvo sukurtas žvaigždėlaivio dizainas, o tik paskui kosmose aptiktas stulbinamai panašiai atrodantis dangaus kūnas. Ne atvirkščiai. Nenuostabu, kad ne vienam tada buvo iškilęs klausimas, ar leduotasis Mimas nėra suakmenėjusios didžiulio irstančio erdvėlaivio, kurį Saulės sistemon iš labai tolimos galaktikos siuntė blogio imperija, liekanos… Mimas – vienas įspūdingiausių Saulės sistemos palydovų. Jo puošmena – įstabusis maždaug 130 km skersmens krateris, pavadinimu Heršelis. Krateris atrodo beprotiškai didelis, nes pats Mimas – vos 400 km skersmens mėnuliukas. Beje, koks vykęs šio mažylio pavadinimas, atsižvelgiant į tai, kaip puikiai jis mėgdžioja žmogaus fantazijos vaisių, žvaigždėlaivį „Death Star“. Arba… „žirnelius“ ryjantį kompiuterinio žaidimo „Pac Man“ pagrindinį herojų, kaip dar turėsime progos įsitikinti šiame rašinyje.

Heršelio krateris įspūdingas ne tik savo skersmeniu, bet ir gyliu – sienų aukštis siekia 8 km, o giliausias kraterio taškas – 9,6 km žemiau palydovo paviršiaus. Jei Mimas būtų Žemės dydžio, randas tokios planetos paviršiuje būtų mažų mažiausiai Australijos dydžio… Tai – dar ne visos Mimo keistenybės. Mįslingą įspūdį palieka ir šio mėnulio šilumos pėdsakai. Aukštos raiškos temperatūrinis žemėlapis ir Mimo fotografijos, kurias NASA siuntė kosminis zondas „Cassini“, Mimo paviršiuje atskleidžia netikėtus darinius, tarp kurių – stebėtinai šilti palydovo paviršiaus regionai, kurių kontūras primena… Metas prisiminti dar vieną žmogaus fantazijos vaisių – žaidimo „PacMan“ „personažą“. Tai štai, tos karštosios zonos ant Mimo išsidėstę taip, jog susidaro įspūdis, kad matai išsižiojusį „PacMan“ herojų, kuris ruošiasi praryti „žirniuką“ – Heršelio kraterį. Išties, fantastiškas mimas tas Mimas, tiesa?

„Paaiškėjo, kad Mimas yra gerokai keistesnis mėnulis nei manėme iš pradžių, – pasakoja „Cassini“ projekto mokslininkė, NASA Reaktyvinės jėgos laboratorijos Pasadenoje (Kalifornija, JAV) specialistė Linda Spilker. – Taip jis mums užminė naujų mįslių.“ Su Mimo paviršiaus temperatūras kartografuojančiu infraraudonųjų spindulių spektrometru besidarbuojantys mokslininkai tikėjosi menkai varijuojančių Mimo paviršiaus temperatūrų, kur aukščiausia temperatūra pasiekiama Mimo vidurdienį, maždaug ties palydovo pusiauju. Tačiau paaiškėjo, jog šilčiausia vieta Mime atsiranda ryte, ir ne palydovo centre, o jo disko pakraštyje. Infraraudonųjų spindulių nuotraukoje šiltoji zona primena Pacmaną, besiruošiantį praryti Heršelio kraterį. Šiltojoje „Pac-Mano zonoje“ paviršiaus temperatūra siekia 92 K (-181 °C). Likusioje Mimo paviršiaus dalyje temperatūra – tik 77 K (-196 °C). Tiesa, yra ir dar vienas anomalus temperatūrinis taškas. Jis – taškas „žirnelyje“, Heršelio krateryje. Jo temperatūra yra 84 K (-189 °C). „Nors mes negalime paaiškinti, kas lemia tokią šilumos pasiskirstymo struktūrą Mimo paviršiuje, pagrindinis įtariamasis šios anomalijos „byloje“ – Heršelio krateris“, – tvirtina dr. Maikas Flazaras (Mike Flasar), infraraudonųjų spindulių spektrometro grupės vadovas iš NASA Godardo kosminių skrydžių centro.

„Smūgio, kuris prieš milijardus metų sukūrė kraterį, energija, mūsų vertinimu, siekia ⅐ Mimo gravitacijos energijos. Šiek tiek didesnis „sviedinys“ Mimą būtų ištaškęs į gabalėlius. Mums labai maga pamatyti, ar anomalių temperatūrų yra ir kitoje Heršelio pusėje, tačiau jį apžiūrėti iš arčiau kol kas neturėjome galimybės.“ Šiltoji dėmė Heršelio krateryje tampa svarbi, nes aukštos kraterio sienos gali sulaikyti šilumą kraterio viduje. Tiesa, vizualinis Pacmano profilis mokslininkus absoliučiai pribloškė.

„Mes tikėjomės, jog temperatūrų skirtumai iliustruoja Mimo paviršiaus tekstūros skirtumus, – dėsto Sautvesto tyrimų instituto Bolderyje (Koloradas, JAV) mokslininkas Džonas Spenseris (John Spencer). – Tai gali būti kažkas panašaus į temperatūrinį skirtumą tarp seno, tankaus sniego ir ką tik iškritusios purios sniego „pudros“. Tankesnis ledas Mimo paviršiuje yra labiau pralaidus Saulės šilumai, tad tokio ledo dengiamos teritorijos dieną būna vėsesnės. Sniego „pudra“ yra mažesnio tankio, prasčiau praleidžia šilumą, tad ji lieka „pudroje“, o ši Heršelio krateryje suformuoja šiltesnę paviršiaus zoną. Net jei paviršiaus nelygumai čia niekuo dėti, mokslininkai vis tiek mėgina išsiaiškinti, kodėl šiltesnius ir vėsesnius regionus skiria tokia ryški riba.“

Galėjo būti ir taip, jog į Mimą kadaise atsitrenkęs dangaus kūnas ištirpdė Mimą kausčiusį ledą ir jo paviršiuje papylė vandens. Skystis labai greitai sušalo į kietą ledo plutą. „Tačiau kodėl šis tankus ledo kevalas išlieka sveikas, kai jį bombarduoja meteoritai ar kitos kosminės šiukšlės, perprasti sunku“, – pažymi Dž. Spenseris.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(5)
(2)
(2)

Komentarai (0)

Susijusios žymos: