Požeminės Panevėžio miesto paslaptys  (5)

Išpuoselėtu kultūros paveldu negalinčio pasigirti Panevėžio paslaptys turbūt ne mažiau įdomios nei senąją aurą išsaugojusio Vilniaus.

Vyresnės kartos panevėžiečiai prisimena dabar po gatvių asfaltu ir aikščių plytelėmis paslėptus miesto požemius. Pokario meto liudininkų pasakojimai byloja, kad tuneliai vagojo kone visą centrinę Panevėžio dalį.

Požemių būta po Laisvės aikšte, Ramygalos, Vilniaus, Kranto gatvėmis.

Istorikai kelia versiją, kad požeminiai takai galėjo būti iškasti net po Nevėžiu ir jungė centrinę miesto dalį su senosiomis kapinėmis. Dalis gelžbetoninių tunelių buvo iškasta Antrojo pasaulinio karo metais – jie turėjo tarnauti kaip slėptuvės nuo priešų atakų. Tačiau istorikai tvirtina, kad miesto centrą požemiai vagojo jau XIX a. ar net anksčiau. Kam senieji panevėžiečiai mūrijo skliautus po žeme – neįminta paslaptis. Vargu ar praeities šydas kada bus praskleistas – įėjimai į požeminį Panevėžį seniai užversti ir nė neketinama kada jo ištyrinėti.

Griovė namą, aptiko tunelį

Ne tokį miesto centrą, koks yra dabar, regi 67-erių panevėžietis Arvydas Barbuška. Prieš ketvertą dešimtmečių Laisvės aikštės prieigose jam visiškai atsitiktinai teko nuklysti į vietą, kurią daugelis panevėžiečių nė neįsivaizduoja esant – apsilankyti tuneliuose, įrengtuose po Vilniaus ir Ramygalos gatvėmis.

Sovietmečiu A. Barbuškos uošvis dirbo butų ūkio valdyboje ir statėsi namą Zanavykų gatvėje. Statybinių medžiagų ieškojusiam naujakuriui maždaug 1972-aisiais valdžia leido nusigriauti dabartinėje Vilniaus ir Ramygalos gatvių sankryžoje stūksojusį dviejų aukštų pastatą. Arvydo žiniomis, apleistas namas priklausęs partijos komitetui.

„Pats tą namą padėjau ardyti. Buvom jauni, tai po juo ir palandžiojom. Namo rūsyje aptikome katilinę – stovėjo Anglijoje pagamintas didžiulis ketaus šildymo katilas. Suradome ir duris, už jų iš rūsio tolyn vedė du tuneliai“, – pasakojo A. Barbuška.

Rūsį išlandžioję namo griovėjai aptiko duris, kabojusias ant storų vyrių. Jas pravėrę jaunuoliai išvydo maždaug dabartinės gaisrinės kryptimi besidriekiantį daugiau nei poros metrų aukščio požemį. Jame iš abiejų pusių stovėjo išrikiuoti suolai. Ant jų galėjo susėsti po 5–6 žmones. Tunelyje buvo įrengta ir oro vėdinimo sistema.

Maždaug už 10 m matėsi dar vienos masyvios seifo durys. „Jų atidaryti niekaip neįstengėme – kas už jų toliau, taip ir nebeišsiaiškinome. Matyt, tunelis buvo iškastas kaip slėptuvė“, – svarsto A. Barbuška.

Po žeme – archyvas

Antrasis – irgi gelžbetoninis tunelis, pasak pono Arvydo, nuo dabartinės Vilniaus ir Ramygalos gatvių sankirtos tęsėsi kone iki Švč. Trejybės bažnyčios Nepriklausomybės aikštėje. Vyras prisimena juo nuėjęs apie 150–200 metrų. Požemis baigėsi plytų mūro siena.

Panevėžiečio nuomone, šis požemis neskirtas žmonėms slėptis, mat jame nebuvo įrengtos vėdinimo sistemos. Smalsus vyras jame aptiko kur kas įdomesnių radinių nei suolai: požemyje stirksojo krūvos dokumentų – virvelėmis surištos bylos lietuvių ir rusų kalbomis, netgi jaunų žmonių nuotraukos, sumesti paradams skirti transparantai su stalininiais šūkiais, stovėjo senoviniai masyvūs odiniai foteliai, kokiuose anais laikais sėdėti galėjo tik labai aukštas pareigas ėję klerkai.

Nors ir aptriušusius, bet anuomet prabangiais laikytus baldus A. Barbuška su artimaisiais parsitempė namo ir planavo restauruoti. Vyrui apmaudu, kad nesusiprato nei pasičiupti, nei rimčiau paskaitinėti rastųjų dokumentų.

„Prožektoriais pasišviesdami keletą tik pavartėme. Gaila, kad jauniems ne tas galvoj buvo. Kaip įdomu, kieno tie archyvai… Turbūt niekas jų neišsaugojo – manau, jie ten taip ir liko“, – svarsto panevėžietis.

A. Barbuška neabejoja, kad jo aptiktieji tuneliai – ne vieninteliai vagoję Panevėžį po žeme. Jau miręs panevėžietis A. Barbuškai yra pasakojęs, kad požemis jungęs konservų fabriką Kranto g. ir spirito gamyklą Respublikos g. Iš šių kadaise buvusių miesto pramonės gigantų dabar telikę laiko niokojami griuvėsiai.

A. Barbuškos aptiktųjų tunelių irgi nebelikę nė žymės. Nugriauto pastato vietoje įrengta sankryža, o įėjimai į požemius užmūryti. Panevėžietis pamena, kad vieno įėjimo būta ne iš rūsio, o tiesiai iš Ramygalos gatvės, greta dabartinės sankryžos. Ten, kur buvusi anga, dabar išklotos šaligatvio plytelės.

Po fontanu – slėptuvės nuo priešų

Daugelis vyresnių panevėžiečių dar atsimena greta Bendruomenių rūmų Kranto gatvėje buvusius tunelius.

Vieno iš kelių įėjimų į juos būta dabartinio neveikiančio fontano vietoje. Viktoras Ramutis Vitkauskas pasakoja, kad požemyje būta prieangio, iš jo ėjo dvi tunelių atšakos.

Viena vedė pėsčiųjų tilto per Nevėžį link, kita – Bendruomenių rūmų pusėn. Prieangyje galėjo tilpti greta sustoję trys suaugusieji. Tunelių atšakos iškastos zigzagais – maždaug 2 m ilgio ir tiek pat pločio kambarėliai vienas su kitu sujungti kampais.

Pokariu Kranto gatvėje veikusioje pradinėje mokykloje mokęsis V. R. Vitkauskas sako per pertraukas su draugais lėkdavęs į tunelius slėptis. Į vieną iš tunelių vedančios angos būta ir iš upės pusės, ties pėsčiųjų tiltu. „Ten buvo įrengtos slėptuvės nuo lėktuvų atakų“, – tvirtina V. R. Vitkauskas.

Panevėžietis girdėjęs kalbų, kad tuneliai driekėsi ir po dabartiniu Sausio 13-osios skveru. Neva kažkur ties kalėjimu prasidėjęs požemis ėjo po Nevėžio upe ir siekė net senąsias miesto kapines. Tokias kalbas V. R. Vitkauskas linkęs laikyti gražia pasaka.

„Netikiu, kad tunelių būta po visu Panevėžiu. Kai iš pradinės mokyklos perėjau mokytis į Juozo Balčikonio gimnaziją, lakstydavom po tą skverą. Kur dabar netoli kalėjimo stūkso apgriuvęs tualetas, apie 1949-uosius buvo dauba, bet jokių landų ar durų niekada ten nesu matęs“, – patikina panevėžietis.

Medinius namus sulygino su žeme

Kranto gatvės tunelius gerai prisimena ir miesto Savivaldybės darbuotojas Rimas Valkavičius. Vilniaus gatvėje vaikystę praleidęs panevėžietis pasakoja apie 1963-iuosius atlėkdavęs su draugais pasiausti požemiuose. Anot jo, tunelių būta maždaug iki 1,50 m pločio ir iki poros metrų aukščio.

„Gaila, požemis ilgai atdaras nebuvo – greitai įėjimą užkasė“, – tvirtina R. Valkavičius. Alfredas Mažylis prisimena po tunelius Kranto gatvėje landžiodavęs apie 1955-uosius. Įlįsdavęs pro angą ties fontanu, o išlįsdavo netoli upės. Toliau kelią po žeme užtverdavo griuvėsiai.

„Tada dar nebuvo Bendruomenių rūmų. Toje vietoje stovėjo mediniai nameliai, o pašlaitėje stovėjo malūnas. Ten ir mes gyvenome. Dar 1965-aisiais į armiją iš ten išėjau, o kai grįžau, mūsų namo jau nebebuvo. Visus medinukus nugriovė, žmonėms butus davė. Viską su žeme sulygino, aikštę padarė, kultūros rūmus pastatė. Tada ir tunelius užvertė“, – dėstė A. Mažylis.

Vienuolių palikimas?

Miesto požemis nėra iki galo ištyrinėtas, kad galėtume patvirtinti ar paneigti tunelių egzistavimą, pripažįsta Kultūros paveldo departamento Panevėžio padalinio vadovas Arūnas Umbrasas. Tačiau, anot jo, atlikti tyrimai leidžia teigti, kad tokių tunelių yra. Skliautinių tunelių fragmentų prieš keletą metų aptiko šiaurinę Laisvės aikštės dalį rekonstravę statybininkai.

„Aiškiai buvo matyti, kad tuneliai tęsėsi per aikštę bent iš dviejų pusių nuo Ukmergės gatvės ir Panevėžio bataliono gatvės į Senvagę. Tokius pačius tunelių fragmentus statybininkai aptiko ir prie Aleksandro paminklo“, – pasakojo A. Umbrasas.

Tunelių dalis mūryta iš plytų, skliautai sutvirtinti betoninėmis konstrukcijomis. Pagal statybines medžiagas spėjama, kad jie buvo įrengti XIX–XX a. sandūroje. Šių tunelių paskirtį, pasak A. Umbraso, būtų sunku įvardyti.

Tikėtina, kad po Laisvės aikšte driekėsi vienuolių pijorų statytų pastatų rūsiai. Dar 1790-aisiais vienuoliai dabartinės Klaipėdos gatvės pradžioje pastatė mūrinį kolegijos pastatą. Iki šių dienų išlikę ir švietimo įstaigos bendruomenei žinomi du rūsiai, įrengti po Panevėžio kolegijai priklausančiais Klaipėdos pirmuoju ir trečiuoju numeriu pažymėtais pastatais. Manoma, kad po kolegija gali būti išsiraizgiusių ir daugiau slaptų kelių, po žeme jungusių abu statinius. Niekas negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad vienuoliai miesto centre nepaliko ir daugiau tokių slaptų požeminių takų.

Rūsiai sudarė painius labirintus

Dėl mistinių tunelių egzistavimo istorikų nuomonės išsiskiria.

Kraštotyros muziejaus direktoriaus Arūno Astramsko teigimu, vieninteliai tunelius primenantys inžineriniai statiniai buvo kasami per Antrąjį pasaulinį karą. Kranto g. ir Laisvės a. buvo iškastos ilgos tranšėjos, sutvirtintos ir užpiltos žemėmis. Slėptuves stačiusiems miestiečiams vadovavo vokiečių karininkai. Požemiai turėjo saugoti nuo iš lėktuvų mėtomų bombų.

„Karo metų slėptuvės ir yra visokių mitų apie po Panevėžiu esančius tunelius kilmės šaltinis“, – mano A. Astramskas.

Tačiau istorikas pripažįsta, kad Aukštaitijos sostinės požemiai nėra ištyrinėti. Dauguma senų miesto pastatų turėjo rūsius, kai kurie jų buvo net susisiekiantys ir sudarydavo gana painų labirintą po žeme. Deja, dokumentų, įrodančių jų egzistavimą, nėra išlikę. Seniausi išsaugoti kai kurių Panevėžio statinių, pavyzdžiui, „Kalnapilio“ gamyklos, projektai gana jauni – siekia tik XX a. pradžią.

Paslaptis atskleistų georadaras

Istorinius žemėlapius kolekcionuojantis ir senojo Panevėžio istorija besidomintis Savivaldybės Architektūros skyriaus darbuotojas Andrius Sviderskas yra girdėjęs nemažai pasakojimų apie miestą po žeme. Tačiau, anot jo, tėra vienintelis dokumentas, kuriame pažymėtos slėptuvės prie Bendruomenių rūmų liekanos. Jos nubraižytos geodeziniame miesto plane.

„Planšete pažymėtas tunelis, ėjęs nuo Bendruomenių rūmų fontano iki Nevėžio upės. Yra versija, kad kita atšaka driekėsi iki kalėjimo. Labai tuo norėčiau tikėti, bet įrodymų nėra“, – teigė A. Sviderskas. Jam apmaudu, kad po tunelius landžiojusių vyresnės kartos panevėžiečių liudijimams gresia nueiti užmarštin. A. Svidersko nuomone, juos būtų prasminga susisteminti ir sudaryti požeminio Panevėžio žemėlapį.

„Atsikasti ir pažiūrėti reikėtų labai didelių lėšų. Bet šiais laikais yra kur kas paprastesnis būdas – ištyrinėti miestą georadaru. Jei daugiau uždirbčiau, iš savo atlyginimo tai padaryčiau. O Savivaldybė georadaro tikrai nenuomos, kai lėšų trūksta miesto gatvėms tvarkyti“, – svarsto A. Sviderskas.

Aut. teisės: Panevėžio balsas
Panevėžio balsas
Autoriai: Inga Kontrimavičiūtė

(46)
(1)
(25)

Komentarai (5)