Retos, tačiau įspūdingos senovinių ginklų rūšys (Foto)
(2)
Senovėje kai kurie šaltieji ginklai pasižymėjo neeiline kūrėjų fantazija ir žiaurumo mūšio sąlygomis - mixstuff.ru sudarė tokių neeilinių, bet jau praktiškai pamirštų ginklų rinkinuką.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Makuahuitlis – actekų ginklas, primenantis kardą. Jo ilgis dažniausiai siekdavo 90-120 centimetrų. Palei medinius ašmenis buvo tvirtinami vulkaninio stiklo (obsidiano) gabalėliai. Šiuo ginklu padarytos žaizdos būdavo siaubingos dėl aštrių kraštų, pakankamų, kad nukirstų priešininko galvą. Paskutinį kartą makuahuitlis minimas 1884 metais.
Tepustopilis – pagal konstrukciją šis actekų ginklas panašus į makuahuitlį, tačiau yra padarytas kaip ietis, tai yra su delno dydžio antgaliu ir žmogaus ūgio rankena. Čia taip pat panaudoti užaštrinti obsiadiano gabalėliai, supantys medinį ginklo pagrindą. Tepustopilis turėjo pakankamai didelį puolimo spindulį, lengvai pradurdavo šarvus ir priešininko kūną, o ištraukti šį dantuotą antgalį iš kūno buvo galima tik pragariškomis pastangomis.
Kpinga – metalinis peilis su keleriais ašmenimis, kuris buvo garbės ginklu Azandos gentyje senovės Nubijoje. Peilio ilgis siekė maždaug 55 centimetrus. Nuo pagrindo į įvairias puses kildavo trys metaliniai galai, kurie turėjo maksimizuoti daromą žalą. Kpinga buvo ne tik ginklas, bet ir savotiškas išskirtinumo ženklas, nes jį turėti galėjo tik patyrę kariai.
Kataras – turbūt labiausiai neįprasta Indijos kinžalų rūšis. Jis išsiskiria H formos rankena iš to paties metalo, kaip ir ašmenys. Kataras būdavo skirtas durtiniams smūgiams, teisingai naudojamas galėjo pradurti metalinius šarvus. Kaip ir kpinga, kataras būdavo aukšto savininko statuso požymis.
Čakra – indiškas metalinis žiedas. Jis padarytas iš metalo. Priklausomai nuo žiedo dydžio kariai nešiodavo juos arba kaip apyrankes, arba ant kaklo, ir esant būtinybei, mesdavo kaip frisbį.
Khopešas – egiptiečių kardas, šumerų ir asirų analogų giminaitis. Khopešą gamindavo iš bronzos (vėliau iš geležies). Jis būdavo sudarytas iš pjautuvo ir medinės (dažniausiai) rankenos. Dėl savo formos khopešas leisdavo nuginkluoti priešininką, užkabinus jo skydą. Aštrus būdavo tik vienas ginklo kraštas, kuriuo buvo galima prakirsti šarvus.
Ču-ko-nu – kinų greitašaudis arbaletas, kuriame užtaisymas ir iššovimas būdavo vykdomas vienu rankos judesiu. Per 15 sekundžių jis galėdavo paleisti iki 10 strėlių 60 metrų atstumų. Jo skvarbumas būdavo pakankamai nedidelis, tačiau jo nuodingi antgaliai tapdavo išties grėsmingu ginklu. Ču-ko-nu buvo naudojamas iki pat Kinijos-Japonijos karo 1894-1895 metais.
