Susipažinkime su Leonardu Oileriu. II dalis: matematikos titanas, kuriam nebuvo ir vis dar nėra lygių  (6)

Leonardas Oileris, su žmona bei dviem vaikais 1741 metais atvykęs į Prūsiją, iš karto tapo vyriausiu matematiku Berlyno mokslų akademijoje. Šioje mokslo įstaigoje jis dirbo visą dvidešimt penkių metų laikotarpį, praleistą Berlyne. Saugesnė ir ramesnė aplinka Prūsijoje Oileriui buvo tikra atgaiva. Mokslininkas buvo gerai apmokomas, sėkmingai įsigijo patogų gyvenamąjį būstą ir gavo progą laisvai užsiimti jį dominančia veikla. Laiške draugui Johanui Kasparui Vetsteinui (Johann Kaspar Wettstein) Oileris rašė:

Galiu [savo tyrimuose] daryti ką tik noriu [...] Karalius mane laiko savo profesoriumi. Manau, kad esu laimingiausias žmogus pasaulyje“.

Prūsijos karalius Frydrichas II vertino Leonardo Oilerio veiklą, tačiau nesuvokė tikrosios jos reikšmės. Pirmuoju akademijos prezidentu jis paskyrė ne šį mokslininką, o kur kas mažiau nusipelniusį prancūzų matematiką ir filosofą Pjerą Luisą Mopertį (Pierre Louis Maupertuis). Būdamas minkšto būdo ir nepavydus, Oileris nesiveržė atimti iš Moperčio jo posto ir palaikė su šiuo žmogumi šiltus santykius. Tačiau akademijos reikaluose Oilerio įtaka ir autoritetas nuolatos augo. 1759 metais, mirus Pjerui Luisui Moperčiui, Oileris de facto ėmė vadovauti Berlyno akademijai, nors karalius, bent jau oficialiai, šios įstaigos prezidentu jo niekada nepripažino. Oileris rūpinosi akademijos reikalais ir pakėlė ją į naują lygmenį, tačiau jo ir karaliaus nesutarimai bei požiūrių į akademijos veiklą skirtumai su laiku augo.

Dvidešimt penkti metai, praleisti Berlyne, buvo produktyviausias periodas Leonardo Oilerio biografijoje. Šiuo laikotarpiu jis parašė apie 300 darbų ir kelias monografijas apie matematinę analizę. Tai buvo tikras beprecedentis kūrybingumo sprogimas, neturėjęs atitikmenų mokslo pasaulyje nei prieš tai, nei po to.

Dirbdamas Berlyno akademijoje, Leonardas Oileris parašė inovatyvių darbų kone visų to meto matematikos sričių temomis. Jis sukūrė analizinių funkcijų teorijos pagrindus, reformavo skaičių teoriją bei trigonometriją, pritaikydamas šiose srityse naujus algebros metodus, taip pat išplėtojo topologiją ir parengė pirmuosius modernios topologijos veikalus.

Vienas iš Oilerį dominusių klausimų buvo astronomija ir jos pritaikymas navigacijoje. 1744 metais jis parengė fundamentalų dangaus mechanikos veikalą – trijų tomų darbą „Planetų ir kometų judėjimo teorija“. Kituose darbuose mokslininkas plėtojo Mėnulio judėjimo, veikiant Saulės ir Žemės gravitacijai, teoriją. Oilerio lygtys, parašytos narpliojant šią temą, leido sudaryti Mėnulio padėčių lenteles, kuriomis vadovaujantis tapo įmanoma pusės laipsnio tikslumu nustatyti laivo vietos jūroje ilgumą. Tokiu būdu mokslininkas išsprendė svarbiausią to meto navigacijos problemą. 1749 metais mokslininkas išleido plačios apimties dviejų tomų darbą „Jūreivystės mokslas, arba traktatas apie laivų sandarą ir jų valdymą“. Praėjus dar dviems dešimtmečiams pasirodė jo antroji monografija laivybos tema.

Leonardas Oileris nebuvo prisirišęs prie jokios konkrečios mokslo šakos. Jį domino visos sritys, kuriose, pasitelkus aukštosios matematikos pricipus ir metodus, buvo galima įnešti ką nors naujo. Jis konsultavo inžinierius, projektavusius kanalą tarp Hafelio ir Oderio (Odros) upių. Kelias dešimtis darbų jis paskyrė balistikai, išplėtojo apvalaus sviedinio skriejimo ore mechaniką ir padėjo turbinų teorijos pamatus. Oileris taip pat reikšmingai prisidėjo prie optinės technikos tobulinimo. Spręsdamas konkrečias matematines problemas, susijusias su azartiniais žaidimais, draudimo kompanijų veikla ir paklaidų skaičiavimu, Oileris gavo rezultatų, leidusių patobulinti pačią tikimybių teoriją.

Vienas didžiausių Oilerio nuopelnų – tai kietojo kūno fizikos pagrindų sukūrimas. Aprašydamas kūnų sukimąsi, mokslininkas įvedė naujas sąvokas: inercijos momentą, Oilerio kampą. Būtent šis mokslininkas paaiškino iki tol mįslingu buvusį vilkelio bei giroskopo sukimąsi. Jis teoriškai aprašė garso sklidimą kietaisiais kūnais bei plokštelių ir membranų svyravimą. Kietojo kūno mechanika mokslininkas išdėstė savo 1760 metais išleistame veikale „Kietųjų arba standžiųjų kūnų judėjimo teorija“.

Dirbdamas ir gyvendamas Berlyne Leonardas Oileris nenutraukė ryšių su jam į mokslo elitą iškilti padėjusia Sankt Peterburgo mokslų akademija. Ši Rusijos mokslo institucija Oilerį ir toliau laikė savo nariu bei siuntė jam pinigines išmokas. Atsidėkodamas už tai, beveik pusę savo publikacijų mokslininkas siųsdavo spausdinti Sankt Peterburgo akademijos leistam akademiniam žurnalui, kurio matematikos skyrių jis pats redagavo. Šios įstaigos prašymu Oileris parašė kelias knygas. Mokslininkas konsultavo akademiją įvairiais klausimais, parūpino jai reikalingos literatūros bei įrangos. Be to, jis reprezentavo šią akademiją Vakarų pasaulyje ir vadovavo Rusijos matematikų stažuotėms Prūsijoje.

Leonardo Oilerio viešnagės Berlyne laikotarpiu Europoje kilo septynerių metų karas. Rusija ir Prūsija atsidūrė skirtingose barikadų pusėse. Pasakojama, kad rusams įsiveržus į Berlyną, buvo suniokotas ir Oilerio namas, tačiau kariuomenės vadai padengė iškilaus mokslininko patirtus nuostolius ir jo atsiprašė, o carienė Jelizaveta jam atsiuntė stambią kompensaciją.

Antroji Oilerio viešnagė Rusijoje

Laikui bėgant išryškėjo nesutarimai tarp Leonardo Oilerio ir Prūsijos karaliaus Frydricho II, daugiausia sprendžiant Berlyno akademijos darbotvarkės klausimus. Frydrichas II priešinosi akademijai faktiškai vadovavusiam Oileriui, nepripažino jo kaip institucijos prezidento ir net pats, nors nebuvo mokslininkas, skelbėsi esąs įstaigos vadovu.

Oileris tuo tarpu gavo kvietimą iš Rusijos carienės Jekaterinos II grįžti į Sankt Peterburgo akademiją. Situacija Rusijoje tuo metu buvo pasikeitusi į gerą. Švietimo idealus puoselėjusi imperatorė pripažino išaugusį šio iškilaus mokslininko autoritetą ir pasiūlė jam didelę algą bei kitas palankias darbo sąlygas. 1766 metais į Rusiją antrą kartą atvykęs 59 metų amžiaus Leonardas Oileris buvo sutiktas šiltai ir su didžiule pagarba. Jis įgijo kaip niekad aukštą prestižą bei akademinę įtaką. Sankt Peterburgo mokslų institute nebuvo autoritetingesnio asmens už jį.

Deja, Rusijoje praleisti paskutiniai 17 Leonardo Oilerio gyvenimo metų neapsiėjo be tragiškų incidentų. Dar gyvenant Berlyne mokslininką ėmė kankinti kairiosios akies (dešiniąja jis buvo aklas) katarakta. Dėl šios priežasties 1771 metais Oileris pasiryžo darytis akies operaciją. Nors procedūra praėjo sėkmingai, akyje susidaręs pūlinys mokslininkui galiausiai beveik visiškai atėmė regėjimą.

Tais pačiais metais Oileris vos nežuvo, kuomet Sankt Peterburge kilusio didžiojo gaisro metu sudegė jo namas ir nemaža dalis užrašų. Imperatorė Jekaterina II sutiko padengti naujo būsto statybų išlaidas. Po poros metų įvyko netektis Oilerio šeimoje – mirė jo žmona Katerina, su kuria mokslininkas pragyveno beveik 40 metų. Būdamas fiziškai neįgalus Oileris negalėjo pats savimi pasirūpinti, tačiau nenorėjo visos naštos užkrauti vaikams, todėl vedė antrą kartą.

Antrosios viešnagės Rusijoje metu Leonardas Oileris išliko ne mažiau aktyvus autorius.

Padedamas kelių asistentų, tarp kurių ir mokslininku tapęs sūnus Johanas Albrechtas, bei intensyviai dirbdamas jis per šį laiką parengė apie 400 darbų – beveik pusę visos savo mokslinės produkcijos. Oileris nenustojo domėtis techniniais bei inžineriniais klausimais, padėjo atlikti garsiojo Ivano Kulibino vienos arkos tilto per Nevos upę ekspertizę ir nuveikė daug kitų darbų. Nors buvo beveik aklas ir visus skaičiavimus turėjo atlikti mintinai, jis ir toliau stūmė į priekį matematikos mokslą, pateikdamas naujų įžvalgų geometrijoje bei algebroje.

Produktyvi Leonardo Oilerio veikla tęsėsi iki pat staigios jo mirties 1783 metais. Savo mirties dieną šis iškilus mokslininkas darbavosi prie Urano – tuo metu dar neseniai atrastos planetos – orbitos matavimų. Paskutinis Oilerio parengtas straipsnis buvo apie karšto oro balionus. Jame mokslininkas aiškinosi, kiek aukštai į dangų šis įrenginys galėtų pakilti.

Oilerio indėlis į pasaulio mokslą

Rusijoje bei Prūsijoje daugiausiai rašęs šveicarų mokslininkas Leonardas Oileris buvo itin produktyvus autorius. Šios asmenybės intelektualinis palikimas – milžiniškas, o jo reikšmė – neišmatuojama. Per 76 gyvenimo metus jis parengė apie 850 mokslinių darbų matematikos, mechanikos, fizikos, mašinų teorijos, balistikos, laivininkystės, optikos, draudimo ir kitose srityse. Be šimtų straipsnių, jis taip pat parašė 32 knygas. Įspūdingi šio mokslininko gabumai stebino pasaulį tiek jam esant gyvam, tiek mirus – nemaža dalis Oilerio darbų atgulė stalčiuose ir buvo Sankt Peterburgo akademijos išleisti tik praėjus keliems dešimtmečiams po mokslininko mirties. Visas daugiau nei 70 tomų Oilerio darbų rinkinys buvo imtas spausdinti Šveicarijoje 1909 ir užbaigtas 1975 metais. Buvo paskaičiuota, kad vien tik perrašyti visus jo darbus, dirbant po 8 valandas per parą, žmogui prireiktų apie 50 metų.

Leonardas Oileris įnešė naujovių įvairiose mokslo srityse, tačiau savo širdimi buvo matematikas. Jis neatrado jokių fundamentalių ar iki tol nežinotų gamtos dėsnių, tačiau ištobulino matematikos aparatą ir sėkmingai pritaikė jį mechanikos, inžinerijos bei daugelyje kitų sričių. Oileris pirmasis ėmė vartoti terminą „funkcija“ apibūdinti išraiškai su argumentais. Būtent Oileris įvedė daugelį nuo dabartinės matematikos neatsiejamų simbolių, tokių kaip π, f(x) , ∆x, ∑, sin, cos bei tg. Šio mokslininko vardu buvo pavadinta gausybė šiuolaikinės fizikos ir matematikos terminų: Oilerio kampas, Oilerio konstanta, Oilerio lygtis, Oilerio formulė, Oilerio skaičius, Oilerio transformacija, Oilerio homogeninių funkcijų teorema, Oilerio – Maklorino formulė, Bernulio – Oilerio dėsnis, Oilerio – Furjė formulės, Oilerio – Lagranžo lygtis ir kt.

Šveicarų mokslininkas Leonardas Oileris laikomas geriausiu visų laiku matematiku. Jo kantrybė, kruopštumas, kūrybinis entuziazmas, gebėjimas nesiblaškyti dėl pašalinių trikdžių ir neeiliniai gabumai mintyse atliekant sudėtingus skaičiavimus lėmė tai, kad šio mokslininko darbai toli į priekį pastūmė bemaž visas sritis, kuriose galima pritaikyti matematiką. Prancūzų mokslininko Fransua Arago teigimu, „Oileris skaičiavo be jokių pastangų, taip, kaip mes kvėpuojame oru, arba kaip ereliai išsilaiko danguje“.

Svarbiausių datų suvestinė:

1707 m. Leonardas Oileris gimė.

1720 m. būdamas 13 metų amžiaus ėmė studijuoti Bazelio universitete.

1723 m. įgijo menų magistro laipsnį Bazelio universitete.

1724 – 1727 m. publikavo savo pirmuosius mechanikos darbus.

1727 m. laimėjo pirmąją premiją Paryžiaus mokslų akademijos rengtame konkurse ir išvyko dirbti į Sankt Peterburgo mokslų akademiją.

1730 m. tapo Fizikos katedros profesioriumi Sankt Peterburgo mokslų akademijoje.

1733 m. tapo Matematikos katedros profesioriumi Sankt Peterburgo mokslų akademijoje.

1736 m. išleido pirmąją jį išgarsinusio veikalo „Mechanika, arba mokslas apie judėjimą, išdėstytas analiziškai“ dalį.

1741 m. Prūsijos karaliaus Frydricho II kvietimu išvyko dirbti į Berlyno mokslų akademiją.

1744 m. išleido trijų tomų dangaus mechanikos veikalą „Planetų ir kometų judėjimo teorija“.

1749 m. išleido dviejų tomų veikalą „Jūreivystės mokslas, arba traktatas apie laivų sandarą ir jų valdymą“.

1759 m. ėmė vadovauti Berlyno mokslų akademijai.

1760 m. išleido veikalą „Kietųjų arba standžiųjų kūnų judėjimo teorija“.

1766 m. sugrįžo į Sankt Peterburgo mokslų akademiją.

1783 m. Leonardas Oileris mirė.

Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Paulius Zanevičius

(23)
(0)
(4)

Komentarai (6)

Visi šio ciklo įrašai