Susipažinkime su Izaoku Niutonu. II dalis: „neaprėpiamas pasaulio vandenynas mano akyse liko neištirtas“  (1)

Leidžiant Principia neapsieita be dramų. Halėjo siaubui, kai darbas jau buvo beveik baigtas, Niutonas ir Hukas susiginčijo dėl atvirkštinio kvadrato dėsnio autorystės, ir Niutonas atsisakė išleisti trečiąjį - pagrindinį - tomą, be kurio kiti du nedaug tereiškė. Tik griebęsis pašėlusiai taiklios diplomatijos ir pakartotinių meilikavimų Halėjus galiausiai sugebėjo gauti svarbiausiąjį tomą iš nepastoviojo profesoriaus.

Tuo Halėjaus vargai nesibaigė. Karališkoji draugija, žadėjusi išleisti kūrinį, atsisakė, teisindamasi turinti finansinių sunkumų. Prieš metus draugija buvo parėmusi brangiai kainavusį ir visiškai nesėkmingą knygos „Žuvų rūsių istorija" leidimą ir dabar spėjo, kad knygos apie matematinius principus pasirodymas rinkoje taip pat nesulauks audringo džiūgavimo. Halėjus, kurio finansinės išgalės buvo ribotos, užmokėjo už knygos leidimą iš savo kišenės. Niutonas, kaip paprastai, niekuo neprisidėjo. Lyg tų bėdų nepakaktų - Halėjus tuo metu buvo ką tik sutikęs tapti draugijos tarėju, bet jam buvo pranešta, kad draugija nebegali mokėti pažadėtos 50 svarų algos per metus. Vietoj jos jam bus mokama „Žuvų rūšių istorijos" egzemplioriais.

Nežiūrint šių vargų Halėjaus milžiniškų pastangų dėka pilnas leidinys galiausiai išvydo dienos šviesą.

Niutono dėsniai aprėpė ir paaiškino beveik visą tuometinę fiziką. Pritaikyti kosminiais kūnams jie atvėrė kelią visam moderniajam astronomijos mokslui. Remiantis Niutono dėsniais, buvo tiksliai ir matematiškai paaiškintas planetų judėjimas elipsės formos orbitomis, jų ir Saulės gravitacinis ryšys, Mėnulio judėjimas aplink Žemę, kometų ir kitų dangaus kūnų judėjimas, taip pat apskaičiuotos planetų masės, įvertinta planetų ir Saulės tarpusavio gravitacinė trauka, paaiškintas Žemės vandenynų potvynių ir atoslūgių fenomenas. Dangaus kūnai, kadaise atrodę esą nepamatuojamai tolima kito, transcendentinio pasaulio dalis, Niutono mechanikos dėka tapo tarsi pasiekiami ranka.

Nors Principia buvo pavadinta „viena iš nesuprantamiausiai kada nors parašytų knygų" (Niutonas ją specialiai rašė sudėtingu stiliumi, kad, anot jo, nebūtų pešiojamas matematikos „diletantų"), ši knyga buvo švyturys tiems, kas sugebėjo ją suprasti. Ten buvo ne tik matematiškai išanalizuotos dangaus kūnų orbitos, bet ir įvardyta traukos jėga, priverčianti tuos kūnus judėti - gravitacija. Staiga visas judėjimas Visatoje tapo prasmingas.

Niutono dėsniai aiškino tiek daug dalykų - vandenyno potvynius ir atoslūgius, planetų judėjimą ir tai, kodėl patrankų sviediniai prieš bumptelėdami skrieja tam tikra trajektorija, ir kodėl mūsų nenubloškia į kosmosą, nors planeta po mumis sukasi šimtų kilometrų per valandą greičiu* - taigi visiems šiems dalykams suvokti prireikė šiek tiek laiko.

* Kaip greitai jūs sukatės, priklauso nuo to, kur esate. Žemės sukimosi greitis kinta nuo maždaug 1600 kilometrų per valandą ties pusiauju iki nulio Žemės ašigaliuose. Londone sukimosi greitis yra 998 kilometrai per valandą.

Nuo pat pirmojo „Principia“ leidimo, Niutoną vėl pradėjo atakuoti Robertas Hukas. Šįsyk jis Niutoną apkaltino plagijavimu. Tačiau šio mokslininko nuopelnų pasiglemžti sau Hukas nesugebėjo, kadangi jo kaltinimai nebuvo pagrįsti įrodymais. Niutonas, sužinojęs apie šiuos įtarimus, įniršo ir ėmė dar aršiau ginti savo atradimus. Nors Edmundas Halėjus, kuris rūpinosi Niutono veikalo leidimu, šiuos du mokslininkus bandė sutaikyti, Robertas Hukas laikui bėgant Niutono atžvilgiu darėsi vis priešiškesnis ir kiekviena pasitaikiusia proga stengėsi jį įžeisti ar pažeminti.

Visuomeninė veikla ir pripažinimas

Po „Matematinių gamtos filosofijos pagrindų“ išleidimo Niutono autoritetas dar labiau išaugo. Jis pats tuo metu atitolo nuo mokslinės veiklos ir paskyrė savo laiką kitoms sritims, o tame tarpe – politikai. Tarp 1689 ir 1690 metų jis buvo išrinktas Kembridžo atstovu Anglijos parlamente. Nors paties Niutono politinė veikla nebuvo aktyvi, jo darbai buvo reikšmingi to meto politinės minties vystymuisi. Būdamas Londone, jis susipažino su politikos filosofu, klasikinio liberalizmo tėvu Džonu Loku. Niutono moksliniai pasiekimai, bylojantys, kad Visatos veikimo mechanizmas gali būti paaiškintas ir apskaičiuotas racionaliais metodais, padarė įtaką Švietimo epochos mąstysenai. Lokas ir Volteras panaudojo Niutono fundamentaliųjų gamtos dėsnių koncepciją savo ginamoms politinėms idėjoms, besiremiančioms pamatinėmis teisėmis.

1693 metais Izaoką Niutoną antrą kartą ištiko nervinis išsekimas. Tikslios to priežastys nėra žinomos, bet spekuliuojama dėl šių versijų – tai galėjo būti nusivylimas negavus aukštesnių postų iš Anglijos monarchų, nutrūkusi draugystė su artimu bičiuliu Nikolu Fačiu de Duljė, išsekimas nuo varginančio darbo arba apsinuodijimas gyvsidabriu, vykdant alcheminius bandymus. Laiškai, kuriuos savo draugams ir kolegoms šiuo periodu rašė Niutonas, byloja jį buvus apsėstą paranojiškų sąmokslo ir išdavystės iliuzijų. Kaip bebūtų, Niutonas gana greitai atsigavo, išsiuntė atsiprašymo laiškus žmonėms, kuriuos buvo įžeidęs, ir po kelių mėnesių sugrįžo prie savo įprastos veiklos.

Izaokas Niutonas visuomenėje buvo laikomas garbingu ir dorovingu žmogumi. 1695 metais jis buvo paskirtas Karališkosios pinigų kalyklos prižiūrėtoju, o dar po kelių metų tapo ir jos vadovu. Būdamas šiose pareigose, jis kruopščiai persekiojo pinigų klastotojus. Niutonas pasiekė, kad Anglijos valiuta – svaras sterlingų – būtų atribotas nuo sidabro ir suderintas su aukso standartu. Mokslininkas uoliai vykdė savo visuomenines pareigas, beveik nebeskirdamas laiko mokslinei veiklai. Galiausiai jis nusprendė net pasitraukti iš Kembridžo universiteto katedros. 1703 metais jis buvo išrinktas Londono Karališkosios draugijos prezidentu ir ėjo šias pareigas iki pat mirties. 1705 metais karalienė Ona suteikė jam vieno iš aukščiausių Anglijos ordinų kavalieriaus vardą. Niutonas buvo pirmasis tokį pripažinimą įgijęs mokslininkas.

Nors eidamas paskutinius savo gyvenimo dešimtmečius Izaokas Niutonas buvo vienas įžymiausių bei gerbiamiausių žmonių Europoje ir, užimdamas aukštus valstybinius postus, tikrai negalėjo skųstis materialiniais sunkumais, šio žmogaus gyvenimas nebuvo rožinis. Jis beveik neturėjo jokių artimesnių santykių su kitais žmonėmis ir niekada nevedė. Dėl savo specifinio būdo ir psichologinių problemų jis nuolatos baiminosi žmonių dėmesio, slėpė nuo pašalinių akių savo darbus, o šiuos išleidęs – nemokėjo priimti kritikos ir įsiveldavo į audringus konfliktus su kitais mokslininkais. Nemokėjęs sėkmingai bendrauti su žmonėmis, Niutonas, pasinaudojęs savo padėtimi aukštose ir įtakingose pareigose, siekė juos valdyti. Jaunesnių mokslininkų atžvilgiu jis elgėsi vienvaldiškai, nesiskaitė su kitomis nuomonėmis. XVIII amžiaus pradžioje, kilus naujai kontroversijai dėl galimai nuo vokiečių matematiko Gotfrydo Leibnico nuplagijuoto integralinio ir diferencialinio skaičiavimo, Niutonas, būdamas Karališkosios draugijos nariu, pats paskyrė komiteto šiam klausimui tirti narius, kurie, suprantama, išsprendė konfliktą jo naudai.

Niutono metafizika

Šiek tiek paradoksalu, tačiau Izaokas Niutonas, atradęs žemiškus ir matematiškai tikslius būdus pažinti fizinio pasaulio reiškinius, buvo giliai religingas žmogus, filosofinėmis pažiūromis artimesnis antimaterialistinei Platono metafizikai nei natūralistinei pasaulėžiūrai, kuriai nemažos įtakos turėjo jo paties moksliniai atradimai. Niutonas buvo krikščionis ir tikėjo, kad pasaulis yra dieviškos kilmės. Savo moksliniuose veikaluose, nagrinėdamas tuos dangaus kūnų judėjimo procesus, kuriuos fizikos ir matematikos pagalba galėjo suprasti, apie Dievą jis net neužsiminė. Tačiau priėjęs savo suvokimo ribas – nesugebėdamas paaiškinti kaip palaikomas visos Saulės sistemos stabilumas – jis priėjo išvados, jog tai sąmoningo antgamtinio kūrėjo darbas**.

**XIX amžiuje šią problemą išsprendė prancūzų mokslininkas deterministas Pjeras Simonas Laplasas. Savo veikale „Dangaus mechanika“ jis, pasirėmęs Izaoko Niutono visuotinės traukos dėsniu, išplėtojo mechanikos metodus ir įrodė, kad norint paaiškinti planetų judėjimo orbitas dieviškos valios įtraukimas nereikalingas.

Niutonas užaugo religingoje aplinkoje ir daug bendravo su dvasininkais. Teologiniais klausimais jis nuo pat mažesnis domėjosi ne mažiau nei gamtos mokslais. Mokslininkas turėjo palankias sąlygas pats tapti dvasiškiu – įsidarbinant Šv. Trejybės universitete įšventinimas į dvasininkus buvo standartinė ir net būtina procedūra. Tačiau Niutonas šį reikalavimą vis atidėliojo ir tik specialaus Anglijos karaliaus Karolio II leidimo dėka sugebėjo jo išvengti. Viena iš priežasčių, kodėl savo religines pažiūras Izaokas Niutonas slėpė nuo kitų žmonių ir atsisakė tapti dvasininku, buvo eretiškos (žvelgiant iš to meto krikščionijos požiūrio taško) jo nuostatos kai kuriais teologiniais klausimais. Niutonas buvo skeptiškas Šventosios Trejybės, pagal kurią Dievas yra vienu metu Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, atžvilgiu. Jėzaus Kristaus prilyginimas Dievui, jo nuomone, buvo tolygus stabmeldystei. Šiomis pažiūromis Niutonas buvo artimas arijonų srovės teologijai***. Viešai deklaruodamas tokias pažiūras to meto Europoje jis būtų rizikavęs savo laisve ar net gyvybe, tad nenuostabu, jog apie šias nuostatas bylojusius savo raštus Niutonas laikė paslaptyje.

***III – IV amžiuje krikščionių teologijoje vyko ginčas dėl Kristaus prigimties: vieni ją laikė esant žmogiška, kiti – dieviška, o treti – ir žmogiška, ir dieviška. 325 metų Nikėjos bažnytiniame susirinkime buvo priimta dvejopos Kristaus prigimties ir Šventosios Trejybės dogma. Vyskupas Arijus susirinkime neigė Jėzaus dieviškumą. Nors jo mokymai tame pačiame susirinkime buvo paskelbti eretiškais, arijonizmas gyvavo kaip krikščionių tikėjimo srovė ir atgimė Vakarų Europoje Reformacijos laikotarpiu..

Vėlyvuoju savo gyvenimo laikotarpiu, atitolęs nuo aktyvios mokslinės veiklos, Izaokas Niutonas skyrė daug dėmesio biblinių siužetų nagrinėjimui. Jis aiškinosi Šventajame Rašte aprašytų įvykių chronologines datas, siekė paneigti klaidingas biblines interpretacijas, ieškojo Biblijoje paslėptų prasmių, filosofiškai ieškojo Dievo buvimo įrodymų ir tyrinėjo pasaulio pabaigos pranašystes. Jo teigimu, Apokalipsė turėtų prasidėti 2060 metais.

Religinė metafizika nebuvo vienintelė paslaptinga sritis Izaoko Niutono darbotvarkėje, kontrastavusi su jo nepriekaištingais moksliniais tyrimais. Labai daug laiko bei dėmesio Niutonas skyrė alchemijai. Nuodugniai studijavęs alchemikų darbus, jis vykdė eksperimentus, siekdamas atrasti „filosofinį akmenį“ – mitinę substanciją, tariamai galinčią netauruosius metalus paversti auksu.

Visi šie teologiniai bei metafiziniai darbai nė iš tolo nebuvo tokie reikšmingi kaip moksliniai Niutono pasiekimai. Tačiau jie parodė, jog vieno žmogaus galvoje gali sutilpti visiškai skirtingi ir iš pirmo žvilgsnio nesuderinami mąstymo būdai, o nuo genialumo iki beprotybės iš tiesų tėra vienas žingsnis.

Niutono palikimas

Izaokas Niutonas į istoriją įėjo kaip genialus mokslininkas ir paslaptinga, prieštaringa asmenybė. Niutono indėlis į mechaniką, optiką, astronomiją ir matematiką ilgam pakeitė šių mokslų raidą ir atvėrė duris naujoms fizinio pasaulio pažinimo galimybėms. Niutono mechanikos dėsniai – tai lyg fizikos mokslo idealas – jie paprasti, trumpai suformuluojami ir fundamentalūs. Remiantis jais buvo įtvirtina heliocentrinė pasaulio samprata.

Niutono mechanika, parodžiusi, jog dangaus kūnų judėjimas paklūsta tiems patiems dėsniams, kaip ir esančių Žemėje, turėjo blaivinantį poveikį visuomenėje, suteikė intelektualinį stimulą kvestionuoti tai, kas seniau atrodė akivaizdu. Kita vertus, dėl ypatingai išaugusio Niutono autoriteto, pernelyg dogmatiškai buvo priimtos jo paties idėjos. Niutono išplėtotos korpuskulės šviesos teorijos, pagal kurią šviesa yra sudaryta iš mažyčių dalelių (korpuskulų), mokslininkai nedrįso aktyviai kritikuoti, ir galbūt tai šiek tiek pristabdė mokslo raidą keliems dešimtmečiams.

Turėjo praeiti daugiau nei du amžiai, kol klasikinei Niutono mechanikai buvo mestas iššūkis. XX amžiaus atradimai ir ypatingai kvantinė mechanika atskleidė reiškinius, kurių Niutono dėsniai nebegalėjo paaiškinti. Tačiau, skirtingai nei teigiama kai kuriose į sensacijas linkusiose mokslo populiarinimo publikacijose, moderni fizika nepaneigė klasikinės mechanikos – ji tik parodė šios veikimo ribas ir atvėrė platesnį pažinimo kontekstą.

Pats Izaokas Niutonas, senyvame amžiuje apžvelgęs savo indėlį į mokslą, puikiai suprato savojo pažinimo ribotumą ir išliko neįtikėtinai kuklus: „Nežinau, kaip mano darbus įvertins pasaulis. Aš save matau kaip vaiką, kuris, žaisdamas su kitais pajūry, rado lygesnių nei kiti akmenėlių ir margesnių geldelių. Neaprėpiamas pasaulio vandenynas mano akyse liko neištirtas“****.

**** Originalo kalba: „I do not know what I may appear to the world, but to myself I seem to have been only like a boy playing on the sea-shore, and diverting myself in now and then finding a smoother pebble or a prettier shell than ordinary, whilst the great ocean of truth lay all undiscovered before me.“ (C) Memoirs of the Life, Writings, and Discoveries of Sir Isaac Newton (1855) by Sir David Brewster.

Pažinimo okeanas, apie kurį kalbėjo Niutonas, šiandien yra kur kas skaidresnis. Dabar mes žinome jo plotį, gylį, apytikslį amžių ir sandarą. Fizinio pasaulio reiškiniai, kurie anksčiau kėlė baimę ir buvo mitų bei legendų įkvėpimo šaltinis, šiandien tarnauja žmogui. Toli gražu ne visos pasaulio paslaptys yra atskleistos, tačiau dabar, su didesniu užtikrintumu nei bet kada anksčiau, mes galime žvelgti Visatai tiesiai į akis, nestabdomi praeities baimių ir prietarų. Fizikos ir matematikos genijaus Izaoko Niutono atrasti akmenėliai bei geldelės tapo neįkainojamais instrumentais, leidusiais įvykti šiai pasaulį pakeitusiai mokslo revoliucijai.

 
Svarbiausių datų suvestinė:

1643 m. (pagal to meto laiko skaičiavimą, 1642 m. per Kalėdas) – Izaokas Niutonas gimė.

1661 m. – Pradėjo studijuoti Šv. Trejybės universitete Kembridže.

1665 – 1667 m. – Atliko savarankiškus tyrimus judėjimo, gravitacijos ir matematikos srityse, kurie davė pradžią jo didžiausiems pasiekimams.

1668 m. – Sukonstravo pirmąjį veidrodinį teleskopą.

1669 m. – Tapo katedros profesoriumi ir parengė pirmąjį savo matematikos veikalą.

1671 m. – Patobulino veidrodinį teleskopą ir pademonstravo jį Londono Karališkajai draugijai, į kurią pats buvo netrukus priimtas.

1675 m. – Paskelbė savo ilgai brandintą teoriją apie šviesos prigimtį.

Apie 1680 m. – Grįžo prie visuotinės traukos ir mechanikos tyrimų.

1687 m. – Išleidžiamas svarbiausias Niutono veikalas „Philosophiae Naturalis Principia Mathematica“, kuriame suformuluojami fundamentalūs mechanikos dėsniai.

1689 m. – Niutonas išrinktas Kembridžo atstovu Anglijos parlamente.

1699 m. – Niutonas tampa Karališkosios pinigų kalyklos vadovu.

1703 m. – Niutonas išrinktas Londono Karališkosios draugijos prezidentu.

1704 m. – Išleidžiamas antras pagal svarbumą mokslinis Niutono veikalas „Opticks“.

1705 m. – Karalienė Ona įšventina Niutoną į riterius, suteikdama jam ordino kavalieriaus vardą.

1727 m. – Izaokas Niutonas mirė.
 

Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Paulius Zanevičius

(19)
(1)
(5)

Komentarai (1)

Visi šio ciklo įrašai