Kada Saulė susidurs su kita žvaigžde? (Video) (0)
Pabandykite sugalvoti, kaip galėtų atrodyti blogiausia Saulės sistemos diena. Galbūt į galvą šovė mintis apie tai, kaip Saulė įsirėžia į kitą žvaigždę ir sunaikina didžiąją dalį Saulės sistemos? Ne? Vadinasi, tokios nelaimės nepajėgia sugalvoti net ir jūsų vaizduotė. O juk tai... – tik perspektyvos klausimas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mums pasisekė, kad gyvename nuobodžiuose Paukščių tako galaktikos priemiesčiuose, kur atstumai tarp žvaigždžių yra milžiniški, o žvaigždžių susidūrimai yra didžiulė retenybė. Tačiau Paukščių take yra regionų, kur žvaigždės susibūrusios į kur kas tankesnes kaimynystes (pvz., kamuoliniai spiečiai), ir mes turime progos pamatyti kadaise įvykusių žvaigždžių susidūrimų pasekmes.
Kamuoliniai spiečiai – labai senos sferinės struktūros, kurias sudaro šimtai tūkstančių žvaigždžių. Visos jos gimė beveik tuo pat metu – netrukus po Didžiojo sprogimo. Tokiuose spiečiuose atstumas tarp kaimyninių žvaigždžių vidutiniškai siekia apie vieną šviesmetį. O šių spiečių branduoliuose žvaigždes skiria dar mažesni atstumai – prilygstantys Plutono orbitos spinduliui. Nesunku numanyti, kad šimtai tūkstančių taip arti viena kitos skriejančių žvaigždžių per milijonus metų daužosi viena į kitą it rutuliai ant biliardo stalo.
Kamuoliniuose spiečiuose egzistuoja mįslingosios žvaigždės, kurios vadinamos "mėlynosiomis atsilikėlėmis" (angl. – blue stragglers). Tai – didžiulės karštos žvaigždės. Jei jos būtų užgimusios vienu metu su kitomis spiečiaus žvaigždėmis, jų egzistencija jau turėtų būti pasibaigusi supernovų sprogimais. Bet jos tebešviečia dar vis. Tad mokslininkai yra linkę manyti, kad jos spiečiuose susiformavo paskiausiai.
Kaip? Astronomai mano, kad jos – žvaigždžių susidūrimų pasekmė. Gal kažkada susiliejo dvinarės sistemos žvaigždės, gal kaktomuša susidūrė dvi savarankiškos žvaigždės. Ir susidarė "mėlynosios atsilikėlės".
"Žvaigždžių susidūrimo momentu svarbu, kokiu greičiu jos juda, - aiškina Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) Fizikos ir astronomijos fakulteto profesorius Markas Morisas (Mark Morris). – Jei jos juda greičiais, būdingais mūsų galaktikos centre esančioms žvaigždėms, tada susidūrimai būna itin nuožmūs. Jei susiduriama kaktomuša, sprogimo skeveldros ištaškomos po atokiausius galaktikos kampelius. Bet jei susiduria mažesniu greičiu skriejančios žvaigždės, toks "kosminio eismo" įvykis labiau primena susiliejimą ir naujos masyvesnės žvaigždės užgimimą."
Paukščių take yra dar viena tokia vietelė, kur žvaigždės susitelkusios itin glaudžiai. Maža to, jos ten skrieja nutrūktgalviškais greičiais. Tai – pati galaktikos šerdis ir aplink jos centre tūnančią supermasyvią juodąją skylę skriejančios žvaigždės. To nematomo monstro masė už Saulės masę didesnė 4 mln. kartų, o trauka tokia kolosali, jog aplink jį sukasi visa Paukščių Tako galaktika.
"Paukščių tako šerdis yra ta vieta, kur gamtos reiškiniai įgavę kraštutines formas, - tęsia M. Morisas. – Ten žvaigždžių telkinių tankis yra didesnis nei bet kur kitur mūsų galaktikoje. Paukščių tako centre, kurio skersmuo – apie kelis šimtus šviesmečių, dujų yra daugiau nei visoje kitoje mūsų galaktikos dalyje. Magnetinis laukas ten stipresnis nei bet kurioje kitoje mūsų galaktikos vietoje. Ir jis turi savitą geometriją. Tai – labai neįprasta, išimtinė energinė vieta, baisi vieta, nes ten viskas juda žymiai greičiau nei galėtumei kur nors išvysti."
"Mes tyrinėjame žvaigždes, kurios egzistuoja itin artimoje supermasyvios juodosios skylės Šaulio A* kaimynystėje, - pasakoja M. Morisas. – Pamatėme, kad ten žvaigždžių yra ne tiek jau daug, kiek būtų galima tikėtis. Vienas iš šio paradokso paaiškinimų – jos ten labai dažnai susiduria, daužosi. Ir taip arba sunaikina vienos kitas, arba susilieja į didesnes žvaigždes."
Žvaigždės aplink Šaulio A* švilpia kaip kometos aplink mūsų Saulę, o jų susidūrimai yra savaime suprantamas ir dažnas dalykas. Tačiau yra ir dar kitokių žvaigždžių susidūrimo scenarijų.
Paukščių take daugiausiai yra daugianarių žvaigždžių – kai aplink bendrą gravitacijos centrą skrieja dvi, trys ar daugiau žvaigždžių. Daugelį jų skiria saugūs atstumai, tačiau kai kuriais atvejais jie neviršija atstumų, kurie skiria planetas Saulės sistemoje.
Ir kai tokiais atvejais kuri nors iš daugianarės sistemos žvaigždžių baigia savo gyvenimą bei virsta raudonąja milžine (kaip nutiks ir mūsų Saulei), tokia išsipūtėlė prarija savo partnerę ar partneres. Prarytoji žvaigždė tada nupučia 90 proc. raudonosios milžinės medžiagos. Šios vietoje lieka pašėlusiai greitai mirksinti buvusios žvaigždės liekana – pulsaras.
O kai susiduria galaktikos? Ar tai reiškia, kad tai būna tikra begalės žvaigždžių susidūrimų apokalipsė? Stebėtina, tačiau ne visai taip.
"Tai – labai įdomus klausimas, nes kai įsivaizduojame dviejų galaktikų susidūrimą, manome, kad tai turėtų būti išskirtinai katastrofiškas įvykis, - aiškina M. Morisas. – Bet iš tikrųjų viskas yra visai ne taip. Susiduriančių galaktikų žvaigždės susiduria labai retai – tokius nutikimus galima suskaičiuoti ant vienos ar dviejų rankų pirštų. O juk žvaigždžių galaktikose – milijardai. Žvaigždes galaktikose skiria vidutiniškai tokie dideli atstumai, kad jų susidūrimo tikimybė galaktikų susiliejimo atveju yra labai menka."
"Galaktikų susidūrimo atvejais įvyksta traukos laukų susidūrimas – tie gravitacijos laukai pradeda ardyti galaktikų struktūras ir formuoti naują galaktiką. Žvaigždžių puokštės išsibarsto įvairiausiomis kryptimis, priklausomai nuo susidūrusių galaktikų sąveikos. O laikui bėgant susidūrusios galaktikos susilieja ir tampa viena nauja galaktika – sferinės formos, labiau elipsinė nei spiralinė."
Kaip tik dabar mūsų Paukščių takas artėja prie kaimyninės Andromedos galaktikos ir kažkada ateityje, po kokių 4 mlrd. metų, šios dvi kolosalios struktūros susidurs. Dujos ir dulkės susidurs ir įžiebs naują, itin nutrūktgalviško žvaigždžių formavimosi epochą. O pačios žvaigždės? Jos tą susidūrimą vargu ar pajus – tiesiog prasilenks erdvėje. Galima lengviau atsikvėpti.
Tad yra gerų naujienų. Įsivaizduojant blogiausią dieną, visai nereikia baimintis Saulės susidūrimo su kita žvaigžde. Bent jau artimiausiu kelis milijardus metų tokia katastrofa Saulės sistemai negresia. Bet jei gyventume kuriame nors kamuoliniame spiečiuje ar dar arčiau galaktikos centro, popieriai būtų gerokai prastesni.
Kamuoliniai spiečiai – labai senos sferinės struktūros, kurias sudaro šimtai tūkstančių žvaigždžių. Visos jos gimė beveik tuo pat metu – netrukus po Didžiojo sprogimo. Tokiuose spiečiuose atstumas tarp kaimyninių žvaigždžių vidutiniškai siekia apie vieną šviesmetį. O šių spiečių branduoliuose žvaigždes skiria dar mažesni atstumai – prilygstantys Plutono orbitos spinduliui. Nesunku numanyti, kad šimtai tūkstančių taip arti viena kitos skriejančių žvaigždžių per milijonus metų daužosi viena į kitą it rutuliai ant biliardo stalo.
Kamuoliniuose spiečiuose egzistuoja mįslingosios žvaigždės, kurios vadinamos "mėlynosiomis atsilikėlėmis" (angl. – blue stragglers). Tai – didžiulės karštos žvaigždės. Jei jos būtų užgimusios vienu metu su kitomis spiečiaus žvaigždėmis, jų egzistencija jau turėtų būti pasibaigusi supernovų sprogimais. Bet jos tebešviečia dar vis. Tad mokslininkai yra linkę manyti, kad jos spiečiuose susiformavo paskiausiai.
Kaip? Astronomai mano, kad jos – žvaigždžių susidūrimų pasekmė. Gal kažkada susiliejo dvinarės sistemos žvaigždės, gal kaktomuša susidūrė dvi savarankiškos žvaigždės. Ir susidarė "mėlynosios atsilikėlės".
"Žvaigždžių susidūrimo momentu svarbu, kokiu greičiu jos juda, - aiškina Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) Fizikos ir astronomijos fakulteto profesorius Markas Morisas (Mark Morris). – Jei jos juda greičiais, būdingais mūsų galaktikos centre esančioms žvaigždėms, tada susidūrimai būna itin nuožmūs. Jei susiduriama kaktomuša, sprogimo skeveldros ištaškomos po atokiausius galaktikos kampelius. Bet jei susiduria mažesniu greičiu skriejančios žvaigždės, toks "kosminio eismo" įvykis labiau primena susiliejimą ir naujos masyvesnės žvaigždės užgimimą."
Paukščių take yra dar viena tokia vietelė, kur žvaigždės susitelkusios itin glaudžiai. Maža to, jos ten skrieja nutrūktgalviškais greičiais. Tai – pati galaktikos šerdis ir aplink jos centre tūnančią supermasyvią juodąją skylę skriejančios žvaigždės. To nematomo monstro masė už Saulės masę didesnė 4 mln. kartų, o trauka tokia kolosali, jog aplink jį sukasi visa Paukščių Tako galaktika.
"Paukščių tako šerdis yra ta vieta, kur gamtos reiškiniai įgavę kraštutines formas, - tęsia M. Morisas. – Ten žvaigždžių telkinių tankis yra didesnis nei bet kur kitur mūsų galaktikoje. Paukščių tako centre, kurio skersmuo – apie kelis šimtus šviesmečių, dujų yra daugiau nei visoje kitoje mūsų galaktikos dalyje. Magnetinis laukas ten stipresnis nei bet kurioje kitoje mūsų galaktikos vietoje. Ir jis turi savitą geometriją. Tai – labai neįprasta, išimtinė energinė vieta, baisi vieta, nes ten viskas juda žymiai greičiau nei galėtumei kur nors išvysti."
"Mes tyrinėjame žvaigždes, kurios egzistuoja itin artimoje supermasyvios juodosios skylės Šaulio A* kaimynystėje, - pasakoja M. Morisas. – Pamatėme, kad ten žvaigždžių yra ne tiek jau daug, kiek būtų galima tikėtis. Vienas iš šio paradokso paaiškinimų – jos ten labai dažnai susiduria, daužosi. Ir taip arba sunaikina vienos kitas, arba susilieja į didesnes žvaigždes."
Žvaigždės aplink Šaulio A* švilpia kaip kometos aplink mūsų Saulę, o jų susidūrimai yra savaime suprantamas ir dažnas dalykas. Tačiau yra ir dar kitokių žvaigždžių susidūrimo scenarijų.
Paukščių take daugiausiai yra daugianarių žvaigždžių – kai aplink bendrą gravitacijos centrą skrieja dvi, trys ar daugiau žvaigždžių. Daugelį jų skiria saugūs atstumai, tačiau kai kuriais atvejais jie neviršija atstumų, kurie skiria planetas Saulės sistemoje.
Ir kai tokiais atvejais kuri nors iš daugianarės sistemos žvaigždžių baigia savo gyvenimą bei virsta raudonąja milžine (kaip nutiks ir mūsų Saulei), tokia išsipūtėlė prarija savo partnerę ar partneres. Prarytoji žvaigždė tada nupučia 90 proc. raudonosios milžinės medžiagos. Šios vietoje lieka pašėlusiai greitai mirksinti buvusios žvaigždės liekana – pulsaras.
O kai susiduria galaktikos? Ar tai reiškia, kad tai būna tikra begalės žvaigždžių susidūrimų apokalipsė? Stebėtina, tačiau ne visai taip.
"Tai – labai įdomus klausimas, nes kai įsivaizduojame dviejų galaktikų susidūrimą, manome, kad tai turėtų būti išskirtinai katastrofiškas įvykis, - aiškina M. Morisas. – Bet iš tikrųjų viskas yra visai ne taip. Susiduriančių galaktikų žvaigždės susiduria labai retai – tokius nutikimus galima suskaičiuoti ant vienos ar dviejų rankų pirštų. O juk žvaigždžių galaktikose – milijardai. Žvaigždes galaktikose skiria vidutiniškai tokie dideli atstumai, kad jų susidūrimo tikimybė galaktikų susiliejimo atveju yra labai menka."
"Galaktikų susidūrimo atvejais įvyksta traukos laukų susidūrimas – tie gravitacijos laukai pradeda ardyti galaktikų struktūras ir formuoti naują galaktiką. Žvaigždžių puokštės išsibarsto įvairiausiomis kryptimis, priklausomai nuo susidūrusių galaktikų sąveikos. O laikui bėgant susidūrusios galaktikos susilieja ir tampa viena nauja galaktika – sferinės formos, labiau elipsinė nei spiralinė."
Kaip tik dabar mūsų Paukščių takas artėja prie kaimyninės Andromedos galaktikos ir kažkada ateityje, po kokių 4 mlrd. metų, šios dvi kolosalios struktūros susidurs. Dujos ir dulkės susidurs ir įžiebs naują, itin nutrūktgalviško žvaigždžių formavimosi epochą. O pačios žvaigždės? Jos tą susidūrimą vargu ar pajus – tiesiog prasilenks erdvėje. Galima lengviau atsikvėpti.
Tad yra gerų naujienų. Įsivaizduojant blogiausią dieną, visai nereikia baimintis Saulės susidūrimo su kita žvaigžde. Bent jau artimiausiu kelis milijardus metų tokia katastrofa Saulės sistemai negresia. Bet jei gyventume kuriame nors kamuoliniame spiečiuje ar dar arčiau galaktikos centro, popieriai būtų gerokai prastesni.
(12)
(0)
(2)