Didžiausias Saulės sistemos asteroidas nuleido garą  (0)

Didžiausią Saulės sistemos asteroidą Cererą stebintys astronomai užfiksavo dvi garo čiurkšles, trykštančias iš priešingų šios kosminės uolienos galų. Stebėjimus dar 2012 metų spalį ir praėjusių metų kovą užfiksavo kosminis teleskopas „Herschel“, kurio duomenis tik neseniai išanalizavo mokslininkai.

Astronomai teigia, kad garai iš Cereros išsprūdo arba dėl to, kad Saulė sušildė šio kosminio kūno gilumą, arba įvyko koks nors su vulkaniniu aktyvumu susijęs įvykis, išstūmęs vandenį iš asteroido šilto vidaus, rašo „The Guardian“.

Mokslininkų skaičiavimu, Cerera, - formaliai nykštukinė planeta – iš dviejų tamsių paviršiaus plotą per valandą išmeta apie 21 toną vandens garų. Tiesa, toks kiekis – smulkmena uolienos rutuliui, kurio skersmuo yra 950 kilometrų, o paviršiaus plotas – panašus, kaip Indijos.

„Iškelta idėja, kad asteroidai, kartu su kometomis, yra tikėtinas vandens Žemėje šaltinis. Tai, kad Cereroje aptikome vandens, padidina šios teorijos patikimumą“, - sakė Europos kosmoso astronomijos centro Ispanijoje planetų mokslininkas Michaelas Küppersas.

Cererą atsitiktinai atrado Italijos vienuolis Giuseppe Piazzi – tai įvyko 1801 m., naujųjų metų išvakarėse, kuomet vienuolis surašinėjo žvaigždes Jaučio žvaigždyne. G. Piazzi šiam kosminiam akmenėliui – pirmam pastebėtam asteroidų juostos kūnui – suteikė Romos derliaus ir javų deivės vardą.

Paskutinius stebėjimus, kuriuos M. Küppersas su kolegomis aprašė žurnale „Nature“, mokslininkai atliko naudodamiesi Europos kosmoso agentūros infraraudonojo spektro kosminiu teleskopu „Herschel“. Jie dangaus kūną po 2,5 val. stebėjo kas antrą 2012 metų spalio dieną ir 10 valandų 2013 metų gegužę.

Teleskopas matavo šilumos spindulius, sklindančius nuo asteroido paviršiaus ir buvo nustatyta, kad ši šiluma sumažėja, kuomet ją užgožia vandens garų išsiveržimai. Trečią stebėjimų dieną, astronomai išmatavo temperatūras po pilno asteroido apsisukimo aplink savo ašį. Jie padarė išvadą, kad vandens garai veržiasi per dvi tamsias dėmes Cereros paviršiuje.

Stebėjimų metu Cerera nuo teleskopo buvo nutolusi 300 mln. km atstumu. Jos sukimosi ašis buvo statmena teleskopo stebėjimo linijai, aplink savo ašį asteroidas apsisukdavo kartą per 9 valandas.

Norint nustatyti kiek vandens išlekia iš asteroido, mokslininkai matavo uolienos skleidžiamos infraraudonosios spinduliuotės kiekį, absorbuota garų pliūpsnių. Apskaičiuota, kad asteroidas kiekvieną sekundę netekdavo bent šimto milijonų milijardų milijardų molekulių vandens. Arba 6 kilogramų.

M. Küppersas sako, kad didžioji dalis šio vandens pasklido po kosmoso erdvė, ir gal tik 20 proc. jo nukrito atgal ant uolienos paviršiaus. „Nesitikėčiau, kad aplink Cererą galėtų susidaryti atmosfera“, - sakė mokslininkas.

Gali būti, kad šios nykštukinės planetos paviršiuje matomos tamsios dėmės yra krateriai, siekiantys ledo sluoksnį, kuris slepiasi po šio kosminio kūno paviršiumi. Arba tai yra tiesiog tamsesnės medžiagos dariniai, absorbuojantys daugiau Saulės šilumos, todėl būtent tose vietose vanduo išgarinamas lengviau.

„Tai, kas vyksta Cereroje, yra nuostabu. Arba vanduo išmetamas iš šio kūno vidaus, kas yra įmanoma, jeigu jo vidus yra įkaitęs, arba iš ledo sankaupų, esančių arti paviršiaus. Stebėtojus reikia pagirti už tai, kad jie sugebėjo įžiūrėti tokį nedidelį vandens kiekį. Cerera – svarbus Saulės sistemos narys ir apie ją sužinoti daugiau yra labai įdomu. Naujos žinios niekada nepakenkė“, - sakė Oksfordo universiteto (Jungtinė Karalystė) fizikos profesorius Fredas Tayloras.

Tiesioginis vandens užfiksavimas Cereroje suteikia ir daugiau minčių apie tai, kaip Saulės sistemoje judėjo objektai. Asteroidų juosta, kuriai priklauso ir Cerera, yra tarsi Saulės sistemos „sniego riba“. Objektai, susiformavę tarp šios ribos ir Saulės, dažniau būna uolėti ir sausi, o susiformavę išorėje yra lediniai. Vandens atradimas Cereroje rodo, kad lediniai kūnai, susidarę „sniego linijos“ išorėje, pamažu gali patekti į asteroidų juostą.

Aut. teisės: delfi.lt

(4)
(0)
(1)

Komentarai (0)