Tikėtina, kad esame juodojoje skylėje  (12)

Pasukime laikrodžius atgal. Iki žmonių atsiradimo, iki Žemės susiformavimo, iki Saulės užsižiebimo, iki galaktikų atsiradimo ir netgi iki tol, kai galėjo šviesti šviesa, įvyko Didysis sprogimas. Tai nutiko maždaug prieš 13,8 mlrd. metų.

O kas buvo prieš tai? Daugelis fizikų sako, kad nėra tokios sąvokos, kaip „iki Didžiojo sprogimo“. Pasak jų, laiko sąvoka atsirado tik Didžiojo sprogimo akimirką ir svarsto, kad bet kas, kas vyko iki tol, nepriklauso mokslo sričiai. Niekada nesuprasime, kokia buvo realybė iki Didžiojo sprogimo, dėl ko jis įvyko, iš ko buvo sudaryta sprogusioji masė. Tai – klausimai, esantys už žmogiškojo suvokimo ribų, rašo nationalgeographic.com.

Bet yra keletas mokslininkų-atskalūnų, nepritariančių daugumos nuomonei. Šie fizikai laikosi teorijos, kad akimirksnį iki Didžiojo sprogimo beatsirandanti Visata buvo suspausta į neįtikėtinai tankų (bet baigtinio tankio) gumulėlį. Pavadinkime jį naujos Visatos sėkla.

Manoma, kad ši sėkla buvo neįsivaizduojamai maža, galbūt trilijonus kartų mažesnė už bet kokią dalelę, kurią žmonės kada nors yra stebėję. Bet ji sugebėjo įžiebti visų šiuo metu egzistuojančių dalelių atsiradimą – jau nekalbant apie galaktikas, Saulės sistemą, Žemę ar žmogų.

Ir jeigu norėtumėte ką nors pavadinti Dieviškąja dalele, tai Visatos sėklai toks pavadinimas būtų kur kas tinkamesnis nei Higgso bozonui (kurį aprašęs mokslininkas ir pats prašo bozono nevadinti Dieviškąja dalele).

O kaip gi atsirado ši Visatos sėkla? Viena iš idėjų, vystytų kelis pastaruosius metus – jos autorius yra Nju Heiveno universiteto (JAV) mokslininkas Nikodemas Poplawskis – byloja, kad mūsų Visatos sėkla gimė kosminėje kalvėje, veikiausiai pačioje ekstremaliausioje aplinkoje, kokia tik gali būti Visatoje – juodosios bedugnės viduje.

Prieš plėtojant temą, svarbu suprasti, kad per kelis pastaruosius dešimtmečius daugybė fizikų teoretikų priėjo išvados, jog mūsų Visata nėra vienintelė. Jie mano, jog galime egzistuoti multivisatoje – neaprėpiamame atskirų visatų masyve.

Visai kitas klausimas – kaip viena Visata yra susijusi su kita – ir ar apskritai toks ryšys yra įmanomas. Šis klausimas tapo karštų diskusijų objektu, o visi diskusijos dalyvių pateikiami argumentai yra grynai spekuliatyvūs, be jokios vilties būti įrodytais ar paneigtais. Tačiau egzistuoja viena įdomi idėja, kad Visatos sėkla yra panaši į augalo sėklą: tai yra esminės materijos gabalas, stipriai suspaustas ir įspraustas į apsauginį kevalą.

Toks nusakymas tiksliai atitinka tai, ką mes manome žiną apie juodąsias sklyles. Juodosios skylės yra gigantiškų žvaigždžių lavonai. Kai žvaigždėse kuras baigiasi, jos sugriūna, išoriniai sluoksniai veikiami gravitacijos sukrenta į centrą. Ir gravitacijos poveikis medžiagai koncentruojantis masės centre tik stiprėja. Temperatūra pasiekia milijardus laipsnių. Atomai pradeda trankytis vienas į kitą. Elektronai suyra. Visa medžiaga suyra iki elementariųjų dalelių.

Tokiu metu žvaigždė jau būna virtusi juodąja bedugne, kas reiškia, kad jos gravitacinis poveikis aplinkai yra toks stiprus, jog iš jos įtakos zonos negali pasprukti net šviesos spinduliai. Riba tarp šios įtakos zonos vidaus ir išorės yra vadinama įvykių horizontu. O beveik kiekvienos galaktikos – taip pat ir mūsiškio Paukščių tako – centre tūno milžiniškos juodosios bedugnės – kai kurios iš jų yra tikri monstrai, milijonus kartų sunkesni už mūsų Saulę.

Jeigu siekiant aprašyti tai, kas vyksta juodosios bedugnės dugne, būtų taikomos Alberto Einsteino teorijos, būtų apskaičiuota, kad tai yra be galo mažas ir be galo tankus taškas: hipotetinė sąvoka, vadinama singuliariumu. Tačiau begalybė – tai ne ta sąvoka, kurią galėtume tikėtis sutikti realioje aplinkoje. Prieštara atsiranda tarp A. Einsteino teorijų, kurios pateikia puikius matematinius didžiosios kosmoso dalies apibūdinimo įrankius, ir ekstremalių aplinkų – tokių, kaip juodosiose skylėse ar Didžiojo sprogimo taške – kur visos A. Einsteino teorijos liaujasi galioję.

Fizikai, tokie kaip Dr. N. Poplawskis, sako, kad medžiaga, esanti juodosios bedugnės viduje, kažkuriuo momentu pasiekia tašką, kuomet jos daugiau suspausti nebeįmanoma. Tokia „sėkla“ gali būti neįtikėtinai maža ir sverti tiek, kiek sveria milijardai saulių, tačiau, skirtingai nei singuliariumas, ji būtų reali.

Pasak N. Poplawskio, traukimosi procesas yra baigtinis, nes juodosios bedugnės sukasi. Ir sukasi jos neįtikėtinai greitai – beveik šviesos greičiu. Toks sukimasis suspaustai sėklai suteikia milžinišką sukimosi deformaciją. Taigi, juodoji bedugnė yra ne tik maža ir sunki, ji taip pat susisukusi ir suspausta tarsi spyruoklė mažoje dėžutėje.

Spyruoklė gali staiga sprogstamai iššauti. Ir tai būtų visai rimtas sprogimas – Didysis sprogimas. Arba, kaip sako dr. N. Poplawskis, „didysis atšokimas“ (angl. big bounce).

Kitaip tariant, tikėtina, jog juodoji bedugnė yra vartai – pasak dr. N. Poplawskio, „vienpusės durys“ – tarp dviejų visatų. Tai reiškia, kad jeigu įkristumėte į juodąją bedugnę Paukščių tako centre, įmanoma, jog jūs (ar bent jau į skutelius susmulkintos dalelės, iš kurių kadaise buvote sudarytas) pateks į kitą visatą. Ta kita visata būtų ne mūsiškės Visatos viduje, sako dr. N. Poplawskis – juodoji bedugnė tėra dviejų Visatų jungtis, tarsi bendra, jungianti du skirtingus medžius.

O kaip gi mes, gyvenantys savo jaukioje Visatoje? Gali būti, kad mes esame kitos, senesnės Visatos produktas. Pavadinkime ją motinine visata. Šios motininės visatos sėkla, užsimezgusi juodosios bedugnės viduje, prieš 13,8 mlrd. metų galėjo patirti „didįjį atšokimą“, ir, nors nuo to laiko mūsų Visata plečiasi dideliu bei vis didėjančiu greičiu, tikėtina, kad mes nuo stebėtojų iš motininės visatos vis dar slepiamės už įvykių horizonto.

Aut. teisės: delfi.lt

(22)
(0)
(5)

Komentarai (12)