Kas nutinka, kai kūno dalis nemiršta kartu su šeimininku?  (0)

Šiais laikais žmonių kūnuose ar prie jų egzistuoja milijonai protezų, implantų ir širdies ritmo reguliatorių. Taigi, natūraliai kyla klausimas – o kas šiems gyvybę gelbstintiems, gyvenimą palengvinantiems ar bent jau išvaizdą patobulinantiems dalykams nutinka po to, kai jie tampa nebereikalingi šeimininkui?


JAV Tenesio valstijoje, Davidson apygardos „Metro“ kalinimo įstaigoje šeši kaliniai galynėjasi su kojų protezais: kiekvieną jų reikia išardyti iki varžtų, veržlių, jungčių ir plastikinių komponentų rinkinio. Vėliau labdaros organizacija „Standing With Hope“ protezų detales persiunčia į skurdžią Afrikos valstybę Ganą, kur protezai prikeliami antram gyvenimui juos pritaikant vietiniams pacientams.

Tiesa, tai – tik labai reti atvejai, kuomet protezai ar implantai yra panaudojami antrąkart. Dažniausiai jų likimas yra visai kitoks, kur kas liūdnesnis. Klausimas, ką daryti su žmogaus kūno negendančiomis dirbtinėmis dalimis po to, kai jų daugiau nebereikia – dažniausiai po jų naudotojo mirties – yra vis svarbesnis.

Šiuolaikinė medicina siūlo milžinišką dirbtinių kūno komponentų įvairovę: nuo ištisas prarastas galūnes pavaduojančių protezų iki dirbtinių sąnarių, lūžusius kaulus sutvirtinančių implantų. O kur dar dirbtiniai širdies ritmo vedliai, implantuojami defibriliatoriai. Ir jokiu būdu negalima pamiršti dirbtinių dantų bei krūtų implantų. Kas jiems nutinka, kai kažkas miršta?

Inertiški implantuojami objektai – krūtų implantai, dirbtiniai sąnariai ir panašiai – po žmogaus mirties paprastai būna paliekami kūne. Dažniausiai juos išiminėti nėra jokios motyvacijos, be to, jie nėra kenksmingi aplinkai. Taigi, tikėtina, kad po kelių šimtmečių ateities archeologai mūsų kapuose ras labai įdomių objektų: silikono maišelių, plastikinių ir keramikinių dantų, metalinių kaulų.

Bet jeigu kūnas kremuojamas, situacija kiek keičiasi. Krosnyje silikonas sudega, o metaliniai implantai – iš titano ar kobalto lydinių – išlieka. Dažniausiai jie yra atskiriami nuo pelenų. Virš žmogaus pelenų pamojavus metalo detektoriumi galima aptikti ir mažų brangiųjų metalų gabalėlių – pavyzdžiui, auksinių dantų plombų.

Pastaraisiais metais atsirado nemažai verslių organizacijų, kurios ėmėsi perdirbinėti po kremavimo likusias nedegančias dirbtines kūno dalis. Pavyzdžiui, Olandijos kompanija „Orthometals“ šimtuose visos Europos krematoriumų surenka net 250 tonų metalų. Šios įmonės gamykloje Steenbergene metalai išrūšiuojami ir sulydomi, o vėliau parduodami automobilių ar lėktuvų gamintojams. Panašia veikla užsiimanti JAV bendrovė „Implant Recycling“ tokiu būdu surinktus metalus grąžina į medicinos pramonę. Taigi, tikėtina, kad po mirties nedidelė jūsų dalis atsiras automobilyje, lėktuve ar kitame žmoguje, rašo BBC.

Tuo tarpu širdies ritmo vedliai ar implantuojami defibriliatoriai po mirties iš kūno dažniausiai išimami – ypač jeigu kūną ketinama kremuoti, nes kaitinant jų akumuliatoriai linkę sprogti. Tą patį galima pasakyti ir apie nugaros smegenų stimuliatorius, padedančius kenčiant tam tikrus skausmus, implantuojamas vaistų pompas – šiuose aparatuose taip pat esama elektronikos, akumuliatorių.

Po išėmimo implantai paprastai sunaikinami – ir ES, ir JAV įstatymai draudžia pakartotinį implantuojamų medicinos įrenginių panaudojimą. Tačiau pastaruoju metu tokios kūno dalys vis dažniau pakartotiniam naudojimui pergabenamos į besivystančias šalis.

Širdies ritmo vedlys kainuoja apie 4000 JAV dolerių, implantuojamas defibriliatorius – net 20 000 dolerių, taigi, natūralu, kad esama daug žmonių, kurie negali įpirkti naujo aparato, tačiau galbūt pakartotinis implantų naudojimas gali išgelbėti milijonus gyvybių. Britų labdaros bendrovė „Pace4Life“ renka veikiančius širdies ritmo stimuliatorius iš ritualinių paslaugų bendrovių ir siunčia juos pakartotiniam naudojimui į Indiją. JAV vykdant programą „Project My Heart Your Heart“ nustatyta, kad 75 proc. pacientų, kuriems implantuotas anksčiau jau naudotas vidinis širdies defibriliatorius, niekuo neužsikrėtė, o aparatas veikė korektiškai. Dabar projekto organizatoriai kreipsis į JAV Maisto ir vaistų administraciją prašant leidimo siųsti panaudotus elektroninius implantus į užsienio valstybes.

„Standing With Hope“ fondo įkūrėja Gracie Rosenberger būdama 17 metų pateko į autoavariją, kurios metu neteko abiejų kojų. Per daugelį metų jos, kaip ir daugelio kitų žmonių, naudojančių protezus, spintoje susikaupė nemenkas rinkinys išaugtų ar nebenaudojimų, tačiau vis dar veikiančių protezų. O tokiam žmogui mirus, jo artimiesiems tenka sukti galvą – ką daryti su krūva visai gerų, bet nereikalingų galūnių?

Aut. teisės: delfi.lt
(8)
(0)
(0)

Komentarai (0)