Neišgydoma liga: kai kūnas nevaldomai trenkia supuvusia žuvimi (4)
Tai vadinamasis žuvies kvapo sindromas arba trimetilaminurija. Šis medžiagų apykaitos sutrikimas išsivysto dėl fermento, kuris skaido trimetilaminą - žuvies kvapo cheminę medžiagą – stokos. Pūvančios žuvies kvapo, sklindančio iš burnos, išsiskiriančio su prakaitu ar šlapimu, negali panaikinti jokios higienos priemonės, jo neužgožia jokia parfumerija. Deja, vaistų, padedančių įveikti šį sindromą, nėra.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ką daryti, kai aplinkiniai nuo tavęs suka nosį arba mėto replikas: „Nevala, nusiprausk!“ „Fe, kokia smarvė...“? Kad ir kiek praustumeisi, nuo tavęs vis tiek sklinda pūvančios žuvies ar kiaušinio kvapas. Su tokia situacija susidūrė britė Ellie J. Ji yra viena iš nedaugelio žmonių, kenčiančių dėl sindromo, kuris aplinkiniams sukelia pasišlykštėjimą.
Ellie dėl to ne kartą puolė į ašaras. Kiekvieno gimtadienio ar Kalėdų proga ji gaudavo dovanų muilo, dezodorantų ar kitokių priemonių, naikinančių blogą kvapą.
44 metų moteris dabar jau žino, kad ji – viena iš kelių Didžiojoje Britanijoje gyvenančių žmonių, kuriems nustatyta trimetilaminurija. Keturiolika metu ji nežinojo, kodėl nuo jos trenkia pūvančia žuvimi, ir jautėsi atstumta. Tik žinojimas nė kiek negelbsti – vaistų, padedančių įveikti šį retą sindromą, nėra.
Ellie organizmas negali susidoroti su tam tikrais maisto produktais – mėsa, pieno produktais, kava ir žuvimi – dėl to išsiskiria bjauraus kvapo trimetilaminas. Bet net tuomet, kai moteris vengia šių produktų, būna dienų, kai kvapas vis vien sklinda.
Į dušą Ellie kartais lenda net penkis kartus per dieną.
„Visada buvau švaruolė. Kai atsirado kvapas, nesupratau, iš kur jis. Iš pradžių maniau, gal namuose katė kur nors pakišo pelę. Bet netrukus supratau, kad nemalonus kvapas sklinda nuo manęs.
Aplink save girdėdavau šnibždesius. Šalia manęs atsidūrę nepažįstamieji pirštais užspausdavo savo nosį. Kas vakarą grįžusi namo užsidarydavau ir verkdavau. Rytais turėdavau prisiversti lipti iš lovos ir eiti į darbą“, - pasakojo moteris.
Iš nevilties ji net išbandė indų šveitiklius – jais iki raudonumo nutrynė odą, bet kvapas nedingo.
Kas kartą apsilankiusi pas gydytojus ji pirmiausia išgirsdavo paskaitą apie asmens higieną. Kaskart po vizito pas medikus ji visus metus negalėdavo vėl praverti medicinos įstaigos durų.
Bet galiausiai moteris sužinojo savo nelaimės vardą ir įsiliejo į sergančiųjų draugiją.
Endokrinologas sudarė jai dietos planą ir pamokė prižiūrėti odą. Ellie sužinojo, kad paprastas muilas netgi paaštrindavo žuvies kvapą, tad įsigijo specialaus.
„Mano sindromas neišgydomas, tačiau aš bent jau šiek tiek sutramdžiau kvapą“, - mažais pasiekimais džiaugiasi moteris.
Dabar ji įgijo drąsos pasakyti tiems, kurie demonstratyviai užsiima nosį: aš sergu.
Ellie dėl to ne kartą puolė į ašaras. Kiekvieno gimtadienio ar Kalėdų proga ji gaudavo dovanų muilo, dezodorantų ar kitokių priemonių, naikinančių blogą kvapą.
44 metų moteris dabar jau žino, kad ji – viena iš kelių Didžiojoje Britanijoje gyvenančių žmonių, kuriems nustatyta trimetilaminurija. Keturiolika metu ji nežinojo, kodėl nuo jos trenkia pūvančia žuvimi, ir jautėsi atstumta. Tik žinojimas nė kiek negelbsti – vaistų, padedančių įveikti šį retą sindromą, nėra.
Ellie organizmas negali susidoroti su tam tikrais maisto produktais – mėsa, pieno produktais, kava ir žuvimi – dėl to išsiskiria bjauraus kvapo trimetilaminas. Bet net tuomet, kai moteris vengia šių produktų, būna dienų, kai kvapas vis vien sklinda.
Į dušą Ellie kartais lenda net penkis kartus per dieną.
„Visada buvau švaruolė. Kai atsirado kvapas, nesupratau, iš kur jis. Iš pradžių maniau, gal namuose katė kur nors pakišo pelę. Bet netrukus supratau, kad nemalonus kvapas sklinda nuo manęs.
Aplink save girdėdavau šnibždesius. Šalia manęs atsidūrę nepažįstamieji pirštais užspausdavo savo nosį. Kas vakarą grįžusi namo užsidarydavau ir verkdavau. Rytais turėdavau prisiversti lipti iš lovos ir eiti į darbą“, - pasakojo moteris.
Iš nevilties ji net išbandė indų šveitiklius – jais iki raudonumo nutrynė odą, bet kvapas nedingo.
Kas kartą apsilankiusi pas gydytojus ji pirmiausia išgirsdavo paskaitą apie asmens higieną. Kaskart po vizito pas medikus ji visus metus negalėdavo vėl praverti medicinos įstaigos durų.
Bet galiausiai moteris sužinojo savo nelaimės vardą ir įsiliejo į sergančiųjų draugiją.
Endokrinologas sudarė jai dietos planą ir pamokė prižiūrėti odą. Ellie sužinojo, kad paprastas muilas netgi paaštrindavo žuvies kvapą, tad įsigijo specialaus.
„Mano sindromas neišgydomas, tačiau aš bent jau šiek tiek sutramdžiau kvapą“, - mažais pasiekimais džiaugiasi moteris.
Dabar ji įgijo drąsos pasakyti tiems, kurie demonstratyviai užsiima nosį: aš sergu.
(12)
(0)
(6)