Kaip Sibire atsirado paslaptingos futbolo aikštės skersmens skylės?  (0)

Trys mistiniai Sibiro platybėse žiojinčios duobės sukėlė daug diskusijų apie jų kilmę. Dabar mokslininkai pateikė keletą konkrečių jų atsiradimo paaiškinimų. Tiesa, vis dar išlieka daug neatsakytų klausimų. Jei tokių skylių atsiradimas susijęs su globaliniu atšilimu, jų ateityje dar padaugės.

Liepos viduryje šiaurės elnius ganę piemenys aptiko 80 metrų skersmens pločio duobę Jamalo regione Sibire, kurio pavadinimas išvertus pažodžiui reiškia „Pasaulio pabaigą“. Kiek vėliau buvo atrastos dar dvi paslaptingos duobės.

Nei ateiviai, nei meteoritai negalėjo sukelti šių reiškinių, kaip iš pradžių spekuliuota, tačiau tikrasis paaiškinimas gali būti ne mažiau įdomus. Rusijos mokslininkai ėmė vykdyti tyrimą, kad apie skyles sužinotų daugiau.

Prie pirmosios matyti supilti purvo kalneliai, kurie, atrodo, buvo išmesti iš skylės.

„Mano manymu, tai yra kažkokio tipo įgriuva“, – sako geofizikas Vladimiras Romanovskis iš Aliaskos universiteto Fairbankse.

Įgriuvos susidaro tada, kai po žeme esantis vanduo neturi kur išsiveržti. O prieš duobės atsiradimą vanduo greičiausiai atsirado atitirpus amžinajam įšalui arba ledui, mano V.Romanovksis, kuris kalbėjo su tyrimą atlikusiais rusų mokslininkais. Paprastai dauguma smegduobių susprogusią medžiagą įtraukia į vidų, o ši išsiveržė išorėje, V.Romanovksis sakė „Live Science“. „Apie tai nebuvo kalbama nė mokslinėje literatūroje. Tai visiškai nauja“, – kalbėjo jis.

Kiek anksčiau Chrisas Sogwillas iš Naujojo Pietų Velso universiteto Australijoje teigė, kad pirmoji duobė galėjo atsirasti sugriuvus pingui – dideliam žeme padengtam ledo piliakalniui, kuris paprastai susiformuoja Arkties arba subarktiniuose regionuose. Pingas susidaro išdžiūvusio ežero ar upės vietoje, arba ten, kur išeina artezinis vanduo. Pingas formuojasi daug metų, ledo luitui žiemą plečiantis ir keliant gruntą.

Pasak mokslininko Kenji Yoshikawos iš Aliaskos universiteto Fairbankse, pingas taip pat yra labiausiai tikėtina galimybė. Aliaskoje panašių pingų buvo rasta ne kartą.

Tačiau V. Romanovskis priduria, kad Sibiro duobės neatrodo kaip susidariusios iš tipinių pingų – paprastai tokie elementai susiformuoja iš didesnių piliakalnių, kurie lėtai įgriūva per dešimtmečius, į save įtraukdami visą medžiagą. O nuotraukose matyti, kad dalis medžiagos buvo išmesta iš Jamalo kraterio vidaus – kai kur išmestų žemių sluoksnis siekė ištisą metrą.

Krateris greičiausiai pradėjo formuotis panašiu būdu kaip ir įgriuva, kur vanduo susirenka požeminėje ertmėje, sakė V.Romanovskis. Tačiau vietoje to, kad sprogtų ertmės viršus, įvyko kažkas kito.

Slėgis, galbūt dėl gamtinių dujų, galų gale „išspjovė“ purvą tuo metu, kai žemė džiūvo. Pasak K. Yoshikawos, aplink virš kraterio esančias žemes matyti ir augmenijos, todėl galima manyti, kad krateriui gali būti keletas metų.

V.Romanovskis mano, kad jiems mažiau laiko, o kaip yra iš tikrųjų, paaiškės pažiūrėjus aukštos rezoliucijos palydovų nuotraukų archyvą. Tuomet bus galima nustatyti tikslią kraterių susidarymo datą.

Lieka dar daug neatsakytų klausimų: jeigu įgriuva išmetė medžiagą, kodėl skylės pakraščiai yra tokie lygūs ir apvalūs? Ar yra užtektinai dujų, kad įvyktų toks išsiveržimas ir iš kur tos dujos galėjo atsirasti?

Sibiro dalis, kurioje rastos duobės, yra nusėta dujų telkiniais ir nedideliais ežerais, kurie susiformavo prieš 4 arba 10 tūkst. metų, kai klimatas buvo šiltesnis.

Amžinojo įšalo smegduobės gali byloti apie globalinį atšilimą, mano V.Romanovskis: „Jei tai tiesa, tokių reiškinių ateityje matysime daugiau.“

Aut. teisės: 15min.lt

(11)
(0)
(11)

Komentarai (0)