Beprotiškos šaltojo karo istorijos: tai, ko nerasite istorijos vadovėliuose (Video)  (3)

Šaltasis karas buvo beprotiškas laikotarpis: globalioje kovoje susidūrė gudrūs pingvinai ir galingos baltosios meškos, milžiniški jūrų vėplių pulkai ir nesuskaičiuojamos banginių armadas, ruoniai-žudikai ir albatrosai… rašoma mixstuff.ru.

Nesąmonė, manote?

Tebūnie. Šaltasis karas visų pirma buvo aštrios geopolitinės įtampos tarp dviejų pasaulinių galybių laikotarpis, kuris reiškėsi per politinius manevrus ir netiesioginių grėsmių kūrimą. Nuobodybė, tiesa?

Gal vis dėlto pasiklausome pasakojimų apie penkias tikras, nors ir beprotiškas Šaltojo karo laikų istorijas?

Požeminis branduolinis miestas ledynuose

Kartais reali istorija gali perspjauti netgi mokslinę fantastiką. Ką manote apie tokį faktą – Jungtinės Valstijos turėjo nedidelį požeminį miestą amžino įšalo žemėje, kuris vadinosi Kemp Senčiuri. Ir jis priminė sukilėlių bazę Hoto planetoje „Žvaigždžių karuose“.

Viskas prasidėjo 1959 metais, kai keletas šimtų metrų po vienu iš ledkalnių Grenlandijoje buvo pradėtas statyti mokslinis tyrimų centras. Iš šalies jis buvo panašus į kraupios išvaizdos sniego piramidę. Tačiau, patekus gilyn, galima buvo pamatyti, kad komplekso apimtys milžiniškos.

Centro energijos šaltinis buvo požeminis reaktorius. Personalas – du šimtai žmonių. Tai buvo tikras miestas: sporto salės, bokšteliai su laikrodžiais, bibliotekos, parduotuvės ir netgi kino teatras. Įdomu, kad žiūrėti kiną, jei ir pats gyveni tarsi fantastiniame filme?

Tačiau mokslinę nuosavybę vėliau pasisavino kariškiai, ir centras buvo išnaudotas kariniams tikslams. Kariuomenė netgi nufilmavo įtikinamą propagandinį dokumentinį filmą apie darbą šiame centre. Kemp Senčiuri buvo perdarytas į raketinį bunkerį ledynuose. Pagal karinius planus, čia buvo siūloma saugoti apie šešis šimtus branduolinių raketų – „kuklus“ arsenalas SSRS pašonėje.

Ir vis dėlto, Rusijos laimei (o turbūt ir pačių amerikiečių), techninės problemos privertė sustabdyti šį projektą. Specialių tunelių išlaikymas buvo per daug sudėtingas – kiekvieną mėnesį tekdavo naikinti apie 120 tonų susikaupusio ledo. Galiausiai, po dešimtmečio visas objektas buvo palaidotas po ledais.

Italijos „laisvieji mūrininkai“ išrinko JAV prezidentą

„Propaganda duo“ arba P2 buvo „Laisvųjų mūrininkų“ masonų ložė, kurią žurnalistai vadino „šešėline valdžia“. Pirminis jų tikslas buvo kovas su komunizmu Italijoje, tačiau nesijaudinkite – tai tik graži pasakaitė, sugalvota priduoti jų susikūrimui teigiamą atspalvį. Po poros sakinių jūs galėsite įsitikinti tikruoju šios organizacijos profiliu.

Į ilgą įtakingų P2 narių sąrašą be kitų įėjo ir mums gerai žinomas Silvio Berlusconi, dabar jau buvęs skandalingasis Italijos ministras pirmininkas. Ir tai nėra kažkokie konspirologų ar interneto pasakų kūrėjų išgalvoti faktai – nors pats S. Berlusconi teismo metu ir neigė savo narystę organizacijoje, vis dėlto vėliau, kai pačios organizacijos egzistavimo faktas buvo patvirtintas, S. Berslusconi savo narystę joje pripažino.

Kas liečia „šešėlinį“ mūsų istorijos aspektą, vieninteliu patikrintu informacijos šaltiniu tapo 1981 metų tyrimas Italijoje, kurio metu buvo nustatyta, kad P2 įleido savo nagus ne tik į parlamentą, bet net į ginkluotąsias šalies pajėgas ir žiniasklaidą. Buvo nustatyta, kad organizacija susijusi su žmogžudystėmis, pagrobimais ir prekyba ginklais. Į sąrašą pateko apie tūkstantį vardų – dauguma yra reikšmingi politiniai veikėjai. Įspūdinga, taip? Tačiau tai dar nėra viskas.

Didžiausią įspūdį palieka šešėlinė jų operacija, patvirtinusi jų galybę pasauliniu mastu. Ir ji buvo susijusi su JAV prezidento rinkimais. Viskas prasidėjo nuo Billy Carterio – linksmo ir kiek „trenkto“ Jimmy Carterio brolio, kuris iš Libijos paėmė 220 tūkstančių dolerių kreditą. Tuo metu Libija buvo laikoma mažiausiai keistoka šalimi, o daugiausiai – priešiška. Žinoma, kilo skandalas. Ir tai įvyko keli mėnesiai prieš rinkimus. Tiesa, istorija jau netrukus buvo primiršta

Tačiau P2 siekė, kad šiuose rinkimuose nugalėtų Ronaldas Reaganas. Organizacija aktyvavo savo ryšius su keliais įtakingais žurnalo „The New Republic“ žurnalistais, kurie gavo nurodymus publikuoti naują istoriją – jau per pačius rinkimus. Buvo parašyta, kad J. Carterio brolis ne tik iš Libijos paėmė dar 50 tūkstančių dolerių, bet dar ir susitiko su Palestinos išlaisvinimo organizacijos, kuri JAV teroristine laikoma iki šiol, lyderiu. Ir visa tai – vos dvi savaitės prieš rinkimus. Billy ir kiti įsimaišę į skandalą, visiškai neigė savo kaltę (Senato tyrimas po kelerių metų paneigs visą žurnale pasirodžiusią informaciją), tačiau purvinas triukas suveikė. R. Reaganas laimėjo rinkimus visose valstijose, išskyrus šešias. Ir prie to prisidėjo ir užkulisinės Italijos „šešėlinės“ valdžios intrigos.

Šimtai branduolinių raketų Kuboje... po Karibų krizės

Visi, kad nepabėgdavo iš istorijos pamokų mokykloje, žino apie Karibų krizę. Tiems, kas visgi pabėgdavo, priminsime: baimindamasi JAV invazijos, Kuba iš Rusijos draugiškai paprašė branduolinių ginklų, kad būtų kuo atsikirsti atakos atveju. Rusija draugiškai sutiko. JAV supyko ir pradėjo Kubos blokadą. Kilo branduolinis konfliktas, ir nedaug pritrūko iki tikro branduolinio karo. Vis dėlto paskutinę akimirką Sovietų Sąjungai ir JAV pavyko susitarti: rusai sutiko iš Kubos išgabenti savo raketas, jei bus demontuotos amerikiečių raketos Turkijoje ir Italijoje.

Tačiau yra tai, ką žino ne visi. Pasirodo, tikslaus sovietų raketų Kuboje skaičiaus nustatyti nepavyko. Po to, kai Karibų krizė buvo oficialiai „užbaigta“, SSRS sugebėjo Kuboje palikti net šimtą raketų. Kadangi JAV apie jas nežinojo, tai į sutartį jos įtrauktos ir nebuvo, ir sovietai ramiai galėjo perduoti jas Kubai. Reikėjo tik galutinai susitarti.

Tačiau kai į Kubą atvyko sovietų lyderiai, turėję suderinti detales, jie suvokė, kad Fidelis Castro yra neadekvatus. Derybų metu Kubos pozicija nebeatrodė tokia patraukli. Kubiečiams išsivystė savotiškas „Napoleono sindromas“. Rusai nusprendė, kad atidavę Kubai raketai, jie beveik garantuos Trečiojo pasaulinio karo pradžią.

Buvo nuspręsta nerizikuoti ir apgauti F. Castro. Jam buvo pasakyta, kad slaptas SSRS įstatymas draudžia raketas perduoti visam laikui... ir Kubos lyderis raketų taip ir negavo.

Valstybinis Prancūzijos terorizmas prieš... hipius?

1985 metais Prancūzijos Vyriausybė susidūrė su problema. Jai buvo būtina įvykdyti branduolinius bandymus Mururoa atole. Tačiau tam labai priešinosi „Greenpeace“ su savo protestais. Štai tokie tie „hipiai“. Situacija apsunkino tai, kad poligonas buvo Prancūzijos kolonija, kuri taip pat rodė maišto ženklus. Prancūzai nenorėjo demonstruoti silpnumo. Buvo priimtas sprendimas susprogdinti protestinį hipių laivą, kad visi likę protestuotojai butų išgąsdinti.

Operacija gavo „Satanique“ pavadinimą. Kai laivas pajudėjo link Naujosios Zelandijos krantų buvo imtasi plano. Pagal jį, nedidelis sprogimas turėtų priversti pasitraukti visą laivo ekipažą, o vėliau antra bomba turėjo laivą paskandinti. Viskas taip ir įvyko. Išskyrus keletą smulkmenų...

Laivo komanda po pirmo sprogimo nusprendė grįžti prie laivo ir įvertinti žalą. Jie nesitikėjo, kad yra suplanuotas ir antras sprogimas. O jis įvyko. Buvo sužeista keletas žmonių, žuvo fotografas Fernando Pereiro.

Pamatę, kad „hipių“ eliminavimo planas virto „tarptautinio terorizmo aktu“, prancūzai skubiai atšaukė iš Naujosios Zelandijos savo agentus. Tačiau du prancūzų šnipai vis dėlto buvo suimti ir apklausti. Netrukus visa tiesa buvo paviešinta, nes šnipai palūžo. Prancūzijos prezidentui teko viešai atsiprašyti, gynybos ministras atsistatydino, „Greenpeace“ gavo kalną pinigų, Prancūzijai teko pristabdyti branduolinius bandymus...

Tiesa, po dešimties metų bandymai buvo atnaujinti. Toje pačioje vietoje.

Slaptos privačios kariuomenės, valdžiusios Europą

Po Antrojo pasaulinio karo JAV susidūrė su eile problemų. Karas nusinešė daug gyvybių, šalys griuvo, atsirado naujos sienos. Europa daugiausia virto skaniu civilizacijos gabalėliu, kurį taip bandė pagriebti SSRS. Todėl JAV sukūrė operaciją „Gladio“.

Kalbant paprasčiau, buvo sukurtas slaptas sukarintas junginys, neoficialiai veikęs visoje Europoje. Ir turėjo jis vienintelį tikslą – kovoti su komunizmu. Faktų apie šią veiklą yra ne tiek jau daug (juk kariuomenė buvo slapta). Tačiau tai tikrai nėra eilinė beprotiška teorija: „Gladio“ egzistavimą patvirtino kelios JAV vyriausybės.

Šios organizacijos darbų sąrašas solidus. Bandymas nužudyti Romos popiežių, dideli sprogimai, aukšto rango pareigūnų pagrobimai. Jie buvo pasiruošę viskam vardan kovos su komunizmu: žmogžudystės, reketavimas. Jei netgi patys galėjo trumpam tapti komunistais, jei to reikėjo jų užduotims įvykdyti. Labiausiai pasižymėjo italų „Gladio“ padalinys. Į slaptą veiklą buvo įveltas netgi visiškai kovai su komunizmu abejingas Italijos prezidentas Francesco Cossiga.

O štai kitam italų prezidentu nepasisekė. Aldo Moro suteikė komunistams galimybę patekti į vyriausybė. Už tai jis buvo pagrobtas. Jo kūną rado automobilio bagažinėje. Automobilis buvo priparkuotas prie buvusio gladiatorių kovų vietos...

Tiesa, iki šiol nėra jokių tiesioginių įrodymų, kad „Gladio“ dalyvavo bet kurioje iš šių veiklų.

Aut. teisės: TV3
TV3

(28)
(6)
(22)

Komentarai (3)

Susijusios žymos: