Norvegijos fenomenas – kodėl naftos milijardai jų neišlepino? (3)
Apjuostas kalnų, įsikūręs fiordų išraižytoje pakrantėje, Bergenas, antras didžiausias Norvegijos miestas, garsėja vaizdingais reginiais. Be to, Bergene, kaip viename iš klestinčios Norvegijos naftos ir dujų pramonės centrų, čia gyvena daug pasiturinčių žmonių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jeigu kitos šalys, aptikusios naftą, jau netrukus mėgaujasi iš jos gautomis pajamomis, Norvegija, priešingai, toliau investuoja iš naftos ir dujų gautas lėšas į milžinišką nepriklausomą turto fondą.
Apie 800 mlrd. dolerių (apie 2 trln. 94 mlrd. litų) vertės fondas valdo 1 proc. viso pasaulio kapitalo ir yra pakankamai didelis, kad kiekvienas miesto gyventojas galėtų tapti milijonieriumi (skaičiuojant šalies nacionaline valiuta, kronomis). Tiesą sakant, tai milžiniška taupomoji sąskaita.
Ir dauguma norvegų, regis, tuo labai patenkinti – kaip rodo Niujorko Kolumbijos universiteto 2012 metais atliktas tyrimas, Norvegija yra viena iš laimingiausių pasaulyje šalių.
"Mes turėjome investuoti daug pinigų, kad galėtumėme juos kažkam išleisti", - sako profesorius Alexanderis Cappelenas iš NHH (Norvegijos ekonomikos mokyklos), paaiškindamas, kaip šaliai pavyko išvengti milžiniško turto keliamų pavojų.
"Kitose šalyse naftą išgauti daug lengviau, todėl jos iškart gauna iš jos pajamas. Mums teko savo požiūrį orientuoti į ilgalaikį planą".
Todėl Norvegija neskuba išlaidauti. Iš tiesų, čia atidžiai laikomasi nurodymų, pagal kuriuos tik 4 proc. fondo pertekliaus gali būti išleidžiama arba investuojama į viešuosius projektus.
"Iš tiesų šiuo metu mes išleidžiame mažiau nei 4 proc. – mes taupome", - sako profesorius A. Cappelenas.
Pasak jo, yra keletas priežasčių, kodėl Norvegija mielai taupo savo turtą ir numoja ranka į prabangaus gyvenimo pagundas.
"Kad ši sistema veiktų, būtinas didžiulis pasitikėjimas, - sako profesorius A. Cappelenas, - Pasitikėjimas, kad pinigai bus deramai valdomi ir panaudoti – kad jie nebus išleisti taip, kaip nenorėtumėte, kad jie būtų išleisti. Dėl socialinės demokratijos ir egalitarinės politikos ši visuomenė yra homogeninė, paremta didžiuliu pasitikėjimu. Mes pasitikime vyriausybe. Tikime, kad mūsų pinigai, surinkti ši mokesčių, bus išleisti protingai. Kai pradedi pasitikėti, kad kiti įneša savo indėlį, tada mielai įneši ir savo."
Taip kaipgi čia yra? Norvegija turtinga dėl didelio norvegų pasitikėjimo, ar jos piliečiai pasitiki dėl to, kad jie turtingi?
"Manau, kad abu teiginiai yra teisingi, – sako profesorius A. Cappelenas. - Didelis pasitikėjimas palengvina ekonomikos augimą".
Bet toks naftos klestėjimas silpsta. O kas toliau?
"Norvegijos ekonomikos situacija išties labai palanki. Mes kalbame apie laipsniškus pokyčius, kurių tikimės per artimiausius kelerius metus, - sako Norvegijos finansų ministrė Siv Jensen. – Per pastaruosius keletą metų augimas buvo sulėtėjęs, ir dabartinė vyriausybė turi siekti konkurencingos mokesčių sistemos ir mažinti biurokratizmą, kad pritrauktų investicijų. Bet nereikia pamiršti, kad pragyvenimas čia brangesnis nei kurioje kitoje panašioje šalyje."
Norvegijoje besilankančiam užsienio svečiui kainos gali sukelti šoką. Kavinėje priešais Bergeno žuvies turgų kapučino kavos puodelis kainuoja beveik dešimt dolerių (apie dvidešimt šešis litus), sako "Business Region" ryšių skyriaus vadovė Tone Hartvedt, paaiškindama, kad tiesiog kainos ir uždarbio santykis yra proporcingas.
"Tai gali stebinti, bet mums tokios kainos nėra pernelyg aukštos, - sako T. Hartvedt. – Vasaros ir žiemos atostogas mes paprastai leidžiame savo vasarnamiuose ar kotedžuose, ir mums gyvenimas čia nėra brangus. Jis patogus."
Tačiau nesusipažinusį su šalies specifika užsienio svečią tokios aukštos kainos stebina – apsilankius vietos prekybos centre paaiškėja, kad už pigiausius makaronus, duoną, sūrį ir pomidorus teks pakloti apie penkiasdešimt dolerių (apie 130 litų).
Bet, kaip sako T. Hartvedt, "mes mokame savo darbuotojams atlyginimą, už kurį jie gali tikėtis geros gyvenimo kokybės. Taip nėra kitur, pavyzdžiui, Londone. Čia mes gerbiame sunkų darbą, bet nemanome, kad geriausiai apmokamas įmonės darbuotojas turėtų uždirbti daug daugiau nei mažiausiai apmokamas darbuotojas. Ir tai reiškia, kad kai kurie labai talentingi žmonės išvyksta gyventi į kitas šalis, kur jiems bus mokama daugiau."
Tad ar Norvegijoje gyvenantys žmonės laiko save turtingais? "Ne, mes taip negalvojame, mes mąstome apie ateitį", - sako T. Hartvedt.
Apie 800 mlrd. dolerių (apie 2 trln. 94 mlrd. litų) vertės fondas valdo 1 proc. viso pasaulio kapitalo ir yra pakankamai didelis, kad kiekvienas miesto gyventojas galėtų tapti milijonieriumi (skaičiuojant šalies nacionaline valiuta, kronomis). Tiesą sakant, tai milžiniška taupomoji sąskaita.
Ir dauguma norvegų, regis, tuo labai patenkinti – kaip rodo Niujorko Kolumbijos universiteto 2012 metais atliktas tyrimas, Norvegija yra viena iš laimingiausių pasaulyje šalių.
"Mes turėjome investuoti daug pinigų, kad galėtumėme juos kažkam išleisti", - sako profesorius Alexanderis Cappelenas iš NHH (Norvegijos ekonomikos mokyklos), paaiškindamas, kaip šaliai pavyko išvengti milžiniško turto keliamų pavojų.
"Kitose šalyse naftą išgauti daug lengviau, todėl jos iškart gauna iš jos pajamas. Mums teko savo požiūrį orientuoti į ilgalaikį planą".
Pasitikėjimas vyriausybe
Todėl Norvegija neskuba išlaidauti. Iš tiesų, čia atidžiai laikomasi nurodymų, pagal kuriuos tik 4 proc. fondo pertekliaus gali būti išleidžiama arba investuojama į viešuosius projektus.
"Iš tiesų šiuo metu mes išleidžiame mažiau nei 4 proc. – mes taupome", - sako profesorius A. Cappelenas.
Pasak jo, yra keletas priežasčių, kodėl Norvegija mielai taupo savo turtą ir numoja ranka į prabangaus gyvenimo pagundas.
"Kad ši sistema veiktų, būtinas didžiulis pasitikėjimas, - sako profesorius A. Cappelenas, - Pasitikėjimas, kad pinigai bus deramai valdomi ir panaudoti – kad jie nebus išleisti taip, kaip nenorėtumėte, kad jie būtų išleisti. Dėl socialinės demokratijos ir egalitarinės politikos ši visuomenė yra homogeninė, paremta didžiuliu pasitikėjimu. Mes pasitikime vyriausybe. Tikime, kad mūsų pinigai, surinkti ši mokesčių, bus išleisti protingai. Kai pradedi pasitikėti, kad kiti įneša savo indėlį, tada mielai įneši ir savo."
Taip kaipgi čia yra? Norvegija turtinga dėl didelio norvegų pasitikėjimo, ar jos piliečiai pasitiki dėl to, kad jie turtingi?
"Manau, kad abu teiginiai yra teisingi, – sako profesorius A. Cappelenas. - Didelis pasitikėjimas palengvina ekonomikos augimą".
Bet toks naftos klestėjimas silpsta. O kas toliau?
"Norvegijos ekonomikos situacija išties labai palanki. Mes kalbame apie laipsniškus pokyčius, kurių tikimės per artimiausius kelerius metus, - sako Norvegijos finansų ministrė Siv Jensen. – Per pastaruosius keletą metų augimas buvo sulėtėjęs, ir dabartinė vyriausybė turi siekti konkurencingos mokesčių sistemos ir mažinti biurokratizmą, kad pritrauktų investicijų. Bet nereikia pamiršti, kad pragyvenimas čia brangesnis nei kurioje kitoje panašioje šalyje."
Norvegijoje besilankančiam užsienio svečiui kainos gali sukelti šoką. Kavinėje priešais Bergeno žuvies turgų kapučino kavos puodelis kainuoja beveik dešimt dolerių (apie dvidešimt šešis litus), sako "Business Region" ryšių skyriaus vadovė Tone Hartvedt, paaiškindama, kad tiesiog kainos ir uždarbio santykis yra proporcingas.
"Tai gali stebinti, bet mums tokios kainos nėra pernelyg aukštos, - sako T. Hartvedt. – Vasaros ir žiemos atostogas mes paprastai leidžiame savo vasarnamiuose ar kotedžuose, ir mums gyvenimas čia nėra brangus. Jis patogus."
Tačiau nesusipažinusį su šalies specifika užsienio svečią tokios aukštos kainos stebina – apsilankius vietos prekybos centre paaiškėja, kad už pigiausius makaronus, duoną, sūrį ir pomidorus teks pakloti apie penkiasdešimt dolerių (apie 130 litų).
Bet, kaip sako T. Hartvedt, "mes mokame savo darbuotojams atlyginimą, už kurį jie gali tikėtis geros gyvenimo kokybės. Taip nėra kitur, pavyzdžiui, Londone. Čia mes gerbiame sunkų darbą, bet nemanome, kad geriausiai apmokamas įmonės darbuotojas turėtų uždirbti daug daugiau nei mažiausiai apmokamas darbuotojas. Ir tai reiškia, kad kai kurie labai talentingi žmonės išvyksta gyventi į kitas šalis, kur jiems bus mokama daugiau."
Tad ar Norvegijoje gyvenantys žmonės laiko save turtingais? "Ne, mes taip negalvojame, mes mąstome apie ateitį", - sako T. Hartvedt.
(17)
(3)
(14)