Kelia šiurpą: iš kapinių sunkiasi ligų užkratai  (1)

Greičiausiai nuskambės drastiškai, tačiau Pasaulio sveikatos organizaciją (WHO) kapines vadina tam tikros rūšies sąvartynais. Organizacija įspėja apie jų grėsmę geriamajam vandeniui, tačiau Lietuvoje apie tai prabylama labai retai. Geologams šiurpą kelia tai, kad naujos kapinės įrenginėjamos bet kur.

Apskaičiavo, kas lieka iš žmogaus kūno

Lietuvos geologijos tarnybos Taršos poveikio vertinimo poskyrio vyriausioji specialistė Virgilija Gregorauskienė pripažino, kad mūsų šalyje jokie kapinių aplinkosauginiai tyrimai neatliekami.

Tačiau Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, galutinai suirus maždaug 80 kilogramų vyro kūnui, lieka apie 16 kilogramų anglies, 1,8 kilogramo azoto, 1,1 kilogramo kalcio, 0,5 kilogramo fosforo, 140 gramų sieros ir tiek pat kalio, 100 gramų natrio, 95 gramai chloro, 19 gramų magnio ir 4,2 gramo geležies.

Likusią dalį sudaro vanduo. Tačiau yrant kūnui į žemę patenka ir nemažai kenksmingų medžiagų. Mokslininkai mano, kad tarp jų yra patogeninių mikroorganizmų: tai pseudomonos, enterobakterijos, lactobakterijos, streptokokai, stafilokokai ir kt.

Organizacija taip pat apskaičiavo, kad kūno irimas prasideda praėjus keturioms minutėms po mirties. Šis procesas vidutiniškai trunka 15-50 metų. Skeletas pradeda dūlėti po 1-2 metų. Ilgiausiai mikroorganizmai gyvybingi išlieka tuomet, kai dirvožemio pH yra 6-7, o temperatūra – 5-10 laipsnių. Geologai sako, kad kaip tik tokios sąlygos būdingos lietuviškam dirvožemiui ir klimatui.

Virusus dirvožemio dalelės sugeria geriau nei bakterijas, bet jie vis tiek aptinkami gruntiniame vandenyje. Taip pat kapinių aplinkos gruntiniame vandenyje aptinkami organiniai teršalai (formaldehidai, gluteraldehidai, arseno organiniai junginiai), patenkantys į žemę kartu su užkasamais laidotuvių atributais, visų pirma – su impregnuotais, poliruotais brangiais karstais.

Lietuvoje kapinių vietos parenkamos netinkamai

Kaip tik dėlto WHO rekomenduoja žmogaus laidojimo vietas parinkti ne arčiau kaip už 250 metrų iki bet kurio geriamo vandens šaltinio (šulinio, gręžinio, šaltinio), ne arčiau kaip 30 metrų iki bet kokio atviro vandens telkinio ir 10 metrų iki uždaros drenažo sistemos.

V. Gregorauskienė sakė, kad į šias rekomendacijas reikėtų atsižvelgti, tačiau čia pat ji pridėjo, jog Lietuvoje tam neskiriama pakankamai dėmesio. Lietuvos respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatyme ir kapinių tvarkymo taisyklėse, numatyta kremavimo ir balzamavimo, kapinių tvarkymo ir priežiūros tvarka bei institucijų kompetencija, tačiau vietos kapinėms parenkamos neatsižvelgiant nei į geologines ir hidrogeologines sąlygas, nei į poveikį aplinkai.

Be to, ji paminėjo dar vieną WHO rekomendaciją. Tarp kapo duobės dugno ir aukščiausio gruntinio vandens lygio turi likti ne mažesnis nei 1 m storio neapvandeninto grunto sluoksnis. Jei toje vietovėje yra nepalankios hidrogeologinės sąlygos, sparti požeminio vandens tėkmė, šis sluoksnis galėtų būti ir dar storesnis.

Pašnekovė pabrėžė, kad realybė yra visai kitokia. „Yra griežtos WHO rekomendacijos, tačiau Lietuvoje jų nesilaikoma. Aukščiausio gruntinio vandens pakilimo metu tarp kūno ir vandens turėtų būti mažiausiai metras. O pas mus žmonės laidojami į vandenį. Taip yra Šiauliuose, Kaune. Tai teisiškai nėra apibrėžta. Išeina paradoksali situacija. Atrodo, kad afrikiniu kiaulių maru susirgusios kiaulės geriau palaidojamos nei žmogus“, - sakė specialistė.

Jos teigimu, esant tokiai situacijai susidaro teorinės prielaidos tokiai taršai patekti į šulinius, ji gali pasiekti ir paviršinius vandenis.

„Suprantama, kad sklinda ne tik biologinė tarša, bet ir ligos. Impregnuoti karstai taip pat skleidžia taršą. Žmogaus kūnas suyra per maždaug 25 metus, bet ligų sukėlėjai ir tarša išlieka žymiai ilgiau. Viskas priklauso nuo gamtinių sąlygų. Virusai ir bakterijos yra kur kas gyvybingesni negu mes. Pirmiausia žmogus yra aerobinėmis sąlygomis. Tam reikia deguonies. Tik vėliau jis pradeda irti anaerobinėmis sąlygomis. Bet jei kūnas patenka į vandenį, tai jau anaerobinės sąlygos, ir irimas sustoja“, - sakė V. Gregorauskienė.

Jos teigimu, Lietuvoje reikėtų žymiai griežčiau kontroliuoti naujų kapinių steigimą. Specialistė aiškino, kad Vakaruose tam skiriama kur kas daugiau dėmesio.

„Vokietijoje kiekvienos kapinės turi hidrogeologą. O pas mus laidojimo vietos yra parenkamos netinkamai“, - sakė Lietuvos geologijos tarnybos atstovė.

Aut. teisės: Grynas.lt
Grynas.lt

(44)
(1)
(43)

Komentarai (1)