Vilniečio akistata su pragaru – viruso naikinamoje Siera Leonėje  (0)

„Matai gęstantį žmogų, nieko nesakančias akis. Atrodo, kūnas dar gyvas, bet sielos jau nebėra“, – sunkiai ieškojo žodžių Andrius Slavuckis. Šis vilnietis ką tik grįžo iš Afrikos, kur kaip savanoris dirbo mirtino Ebolos viruso zonoje.

Organizacijos „Gydytojai be sienų“ savanoris 31 metų logistas A.Slavuckis šią savaitę sulaukė daugybės sveikinimų – įtakingas JAV žurnalas „The Times“ 2014-ųjų Pasaulio metų žmogumi paskelbė kiekvieną, dirbusį Ebolos viruso epidemijos epicentre ir bandžiusį pažaboti viruso paplitimą, rašo „Lietuvos rytas“.

Sūnui paskambino ir tėvas Andrejus Slavuckis, dirbęs su „Gydytojais be sienų“, kai ši organizacija už savo kilnią veiklą prieš 15 metų tapo Nobelio taikos premijos laureate.

– Kaip sužinojote, kad tapote vienu 2014-ųjų Pasaulio metų žmonių?

– Kai daugybė mano draugų, dirbusių su „Gydytojais be sienų“, pradėjo dalytis nuotrauka iš „The Times“ viršelio per socialinius tinklus.

Iš tiesų tai nejutau, kad atlikau ką nors ypatinga. Bet, manau, pati organizacija, judėjimas to tikrai nusipelnė.

– Ką kalbėjotės su tėvu, kai jis pasveikino?

– Šiuo metu tėvas dirba Pasaulio sveikatos organizacijoje Ukrainoje ir man paskambino iš Kijevo.

Kartu su tėvu juokėmės: kai 1999 metais jį visi sveikino su Nobelio premija, jis irgi negalėjo suprasti, ką išskirtinio padarė.

Kai esi tik sraigtelis didelėje organizacijoje, tikrai nejauti didžiulės euforijos.

– Kiek žmonių galėtų teigti, kad tapo Pasaulio metų žmonėmis?

– Tūkstančiai. Ebolos epidemijos vietoje – Siera Leonėje, Liberijoje ir Gvinėjoje dirbo 700–800 užsieniečių iš „Gydytojai be sienų“ ir apie 3 tūkstančius vietos gyventojų. Dar buvo 300 kubiečių, Raudonojo Kryžiaus darbuotojų, vietos medicinos personalas.

Visi jie nešė tą patį kryžių ir yra 2014-ųjų Metų žmonės.

Pagalbininkų vis daugėja. Lapkritį į Siera Leonę atvažiavo britų kariai. Amerikiečių kariai, atrodo, jau Liberijoje, kur stato stovyklas.

– Ar Lietuvoje žmonės suvokia, kokį pavojų kelia Ebolos virusas?


– Lietuvoje daugelis manęs klausia, ar tikrai Siera Leonėje taip baisu, kaip rodoma per televiziją. Jie netiki, kad taip galėtų būti.

Bet virusas nepripažįsta sienų. Pasaulis per mažas. Negalima galvoti: „Uždarykime visas sienas – tegu jie ten išmiršta.“

Mano nuomone, net jei epidemijos vietoje paskelbtume karantiną ir visiškai uždarytume kelių valstybių sienas, virusas vis vien ištrūks.

Jį reikėtų stabdyti ten, kur dabar paplitęs. Mes taip ir darome: vykstame į epidemijos epicentrą ir jį ten sustabdome.

– Ko apie epidemiją nerodo televizijos?

– Siera Leonės ligoninėse mačiau siaubingų dalykų. Miršta ištisos šeimos, kaimai. Daugybė mirčių. Prieš tai esu matęs mirštančių žmonių, bet ne tiek ir ne taip siaubingai.

Ligonius atveždavo greitosios pagalbos automobiliuose. Ten – aštuoni žmonės, tarp jų – keli nebegyvi. Virusas išplitęs po automobilį, jei ten buvo sveikų žmonių, jie jau užkrėsti.

Atvežė šeimą – tėvą su trimis vaikais. Gyva tik metų ir kelių mėnesių mergaitė.

Traukti juos visus iš automobilio – traumuojantis vaizdas. Beje, ta mergaitė visiškai pasveiko.

– Su kokia žmonijos katastrofa galėtumėte palyginti Ebolos viruso epidemiją? Ar tai panašu į marą?

– Maras buvo baisesnis – jis iššlavė visus. O šį virusą dar turime galimybę sustabdyti. Pasaulis gal kiek per vėlai susitelkė, epidemijos mastas pasiekė ribą, kai stabdyti labai sunku.

Bet tikiu, kad šiais laikais dar galime tai padaryti. Juk organizacija „Gydytojai be sienų“, pradėjusi dirbti nuo šių metų kovo, jau pristabdė viruso plitimą.

– Jei nėra vaistų nuo viruso, kaip galima padėti ligoniams?

– Reikia stengtis gydyti simptomus. Rūpintis ligoniu ir suteikti jam vilties. Žmogaus imuninė sistema pati kovoja su virusu, gali jį nugalėti. Mirštamumas – ne šimtas procentų.

Vien dėl to, kad suteikdavome žmogui viltį, mūsų ligoninėse mirdavo maždaug pusė ligonių.

Bet jeigu esi visiškai vienas, žinai, kad turi mirtiną virusą, esi uždarytas su kitais mirštančiaisiais, negali susisiekti su artimaisiais, gali prarasti sveiką protą ir mirti tiesiog iš baimės.

Mes stengdavomės padėti ligoniui užmegzti ryšį su artimaisiais telefonu, padėdavome jiems atvažiuoti, susitikti, gerai maitindavome, stengdavomės duoti viską, ko jam reikia, – drabužių, radiją.

Vien toks rūpinimasis suteikia žmogui vilties ir orumo. Net jei jis miršta, tai oriai.

Ebola nuplėšia bet kokį orumą nuo žmogaus veido.

Pati mirtis siaubinga, baisu stebėti, kaip nyksta kūnas.

– Kaip epidemijos vietoje aiškinama, iš kur ebola atsirado?


– Sklando daugybė teorijų. Dalis gyventojų mano, jog ebola – baltųjų atnešta liga. Aišku, nemažai yra išsilavinusių, kurie supranta, kad virusas plinta per gyvūnus.

Jau neabejojama, kad ebolą platina vaisiniai šikšnosparniai, kurie Afrikoje medžiojami, kepami ir valgomi. Gal kai kurie jų buvo nepakankamai iškepti, gal užlašėjo jų kraujo – ir žmonės užsikrėtė.

Epidemiologai nustatė, kad epidemija kilo iš kūdikio, kuris užsikrėtė ebola prieš metus. Kūdikis užkrėtė visą savo šeimą ir jį slaugiusias medicinos seseris. Virusas sparčiai plito, nes iki kovo niekas nesuprato, kad tai – ebola.

Šiaip ebola žinoma nuo 1976-ųjų, bet niekada taip baisiai neišplisdavo.

Tai nėra naujas virusas. Jis kartkartėmis atsiranda Ugandoje ar Konge, kokiame nors nuošaliame kaime, kurį būdavo spėjama uždaryti.

Dabar ebola atsirado Vakarų Afrikoje, kur susikerta daugybė kelių, todėl sparčiai plinta. Kai „Gydytojai be sienų“ atvyko į Siera Leonę, buvo aišku, kad jau labai sunku ją stabdyti.

– Ką jūs dirbote Siera Leonėje?


– Kailahūno ligoninėje, esančioje Gvinėjos ir Siera Leonės pasienyje, buvau atsakingas už logistiką. Ligoninė buvo pastatyta iš palapinių, nes mes iš pradžių manėme, kad epidemija greitai baigsis, ir galėsime tas palapines sudeginti.

Vėliau supratome, kad atvykome mažiausiai metams. Teko palapines keisti tvaresniais statiniais.

Mano būrys statė namelius virš palapinių, po to tas palapines nuimdavome ir sudegindavome. Taip ligoniai likdavo nameliuose.

Taip pat statėme sandėlius, pašiūres. Dirbome mažos rizikos zonoje ir ties riba su didelės rizikos zona.

– Ar kiekvienas gali patekti į didelės rizikos zoną?


– Mūsų ligoninėje buvo trys zonos. Pirmojoje, įvardytoje kaip nežinomos rizikos zona, buvo virtuvė, sandėlis, psichologo darbo vieta, klinika personalui.

Į ligoninę, kurioje buvo mažos rizikos zona, būdavo galima patekti tik išsipurškus batus, nusiplovus rankas. Įėjus tekdavo persirengti žaliomis pižamomis, persiauti guminiais batais ir palikti visus daiktus.

Ten dirbo gydytojai, medicinos seserys, skalbėjos, purškėjai.

Didelės rizikos zonoje galėjai išbūti daugiausia valandą.

Einant į šią zoną pagal griežtą seką tekdavo užsisegti geltoną kostiumą, užsimauti pirštines, toliau – respiratorius, galvos dangalas, akiniai ir prijuostė, antras ir trečias sluoksniai pirštinių. Be to, įeiti galėjai tik su partneriu.

– Ar neslėgė toks ritualas?

– Tai sunku ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Po kombinezonu prakaituoji, nes lauke – 45–50 laipsnių karščio.

Gali nuveikti tik kelis iš anksto suplanuotus darbus. Per 45 minutes respiratorius prisikaupia skysčio, nebematai.

Spėji tik eiti ratu ir daryti savo darbus. Jei matai žmogų, kuriam reikia pagalbos, praneši kitiems. Jei nepadarysi savo darbų, turėsi laukti pusdienį, kol vėl ten pateksi.

– Su jumis dirbo psichologai?

– Turėjome visą brigadą diplomuotų psichologų, kurie nuolat lankydavo pacientus, teikdavo jiems paramą.

Su mumis dirbdavo „skraidantis psichologas“, keliaujantis po įvairius projektus. Bet mes patys grįžę po darbo į bazę daug kalbėdavomės ir bandydavome vieni kitiems padėti – patarti, suprasti problemas.

– Ar savanoriai jautė baimę?

– Taip. Bent jau iš pradžių daug kas jautėsi netvirtai. Turi prabėgti kelios dienos, kol supranti, kaip veikia kostiumas ir kaip elgtis su juo. Po kurio laiko supranti, jog tai nėra taip baisu, kaip atrodo. Tada pamiršti baimę, save ir pasiaukoji dėl ligonių.

Jei kas atsitinka – nusmunka pirštinė ar akiniai, suplyšta kostiumas – nustatyta griežta tvarka, kaip elgtis. Partneris palydi tave į persirengimo vietą, nes iš karto nusirengti kostiumą labai pavojinga: virusas – visur. Tave išpurškia, nusirengi vėl pagal tą pačią griežtą veiksmų seką.

– Ar jūs įsitikinęs, kad neužsikrėtėte?

– Taip. Išvažiavau iš Siera Leonės lapkričio 17-ąją. Tris savaites praleidau savotiškame karantine Briuselyje. Mums buvo sudarytos sąlygos normaliai gyventi viešbutyje, tik reikėdavo nuolat būti budriems.

Pastebi, kad pradeda kilti temperatūra – tai pirmas užsikrėtimo ebola požymis – skambini gydytojui ir praneši apie tai.

Tau sako: „Lik ten, kur esi, niekur neik!“ Atvažiuoja, patikrina.

Jei įtars virusą, atvažiuos brigada, įdės tave į tokį burbulą ir kaip biologinę bombą veš į ligoninę.

21 diena – tai ilgiau nei laikas, kai liga gali išaiškėti. Vėliau susirgti tikimybės nebėra.

– Ar katastrofų vietoje dirbančiam logistikos specialistui reikia išskirtinių žinių ir sugebėjimų?


– Kaip ir bet koks logistas, turi mokėti organizuoti transportą, maisto tiekimą, sandėliavimą, saugojimą. Bet viskas, ką darai tikrovėje, yra šiek tiek kitaip. Reikia daugiau improvizuoti, ten nuolat kas nors nauja.

– Kur to galima išmokti?

– Baigiau specialius mokslus Prancūzijoje. Mokiausi Lione institute „Bioforce“, kur rengiami logistai, administratoriai, projektų vadovai humanitarinėms nevyriausybinėms organizacijoms.

Mums aiškino, kaip dirbti su rėmėjais, kaip rašyti ataskaitas.

Bet taip pat išrinkinėdavome automobilio variklį, organizavome mokomąją choleros stovyklą, kuri būtų galėjusi veikti. Išmokau statyti radijo anteną ten, kur nėra jokio ryšio, instaliuoti elektrą. Bet mane mokė ne pačiam tai padaryti, o organizuoti kitų darbus.

Juk vyksti ten, kur nieko nėra.

Tačiau atvykęs turi surasti visą įrangą ir žmones. Tad įgudau atrinkti darbuotojus, juos apmokyti.

– Esate archeologas. Ko gero, tai viena įdomiausių specialybių. Ar dirbti katastrofų vietose – dar įdomiau?

– Aš irgi maniau, kad archeologija – didelis nuotykis. Bet supratau, kad labai daug reikia sėdėti bibliotekoje. Patiko kasinėjimai, atradimai. Tada pastebėjau, kad mano mokslo draugai turi tyrinėjimo aistrą, o aš ne.

Esu laimingas, kad radau kitokį būdą save išreikšti, ir jaučiu, jog darau kažką reikalinga.

Dirbau Haityje po žemės drebėjimo, kai kilo choleros epidemija, taip pat Pietų Afrikoje su ŽIV ir tuberkuliozės projektais, Libijoje, kur buvo teikiama psichologinė pagalba išgyvenusiems karą, Pietų Sudano pabėgėlių stovykloje.

– Iš ko gyvena savanoriai?

– Mums moka pinigus. Vykdami į nelaimės vietą pasirašome sutartį. Ten dirbdami gauname dienpinigius ir atlyginimus.

Grįžę namo iš algų galime pragyventi mėnesį.

Būdamas savanoris gali normaliai egzistuoti, bet sutaupyti neįmanoma.

Senatvės pensija irgi problema. Apie tai reikia galvoti pačiam.

– Ar grįšite į Siera Leonę?

– Jei pasiūlys – grįšiu. Bet kol kas tokių planų neturiu.

– Ar savanoris apskritai gali atsisakyti?

– Taip. Gal iš pradžių ir sunku tai padaryti. Bet dar nepradėjęs dirbti turi pranešti, į kokias šalis nenorėsi vykti, ir ten niekada nesiūlo vykti.

– Ar, jūsų manymu, Lietuvoje žmonės linkę padėti kitiems?


– Kai paliečiama širdis, žmonės padeda. Juk kiek labdaros siunčiama į Ukrainą!

– Ar Vilniuje duodate išmaldą jos prašantiems?

– Tikrai ne visada. Turiu blogos patirties su išmaldos prašytojais. Duodu, kai esu įsitikinęs, kad jiems to tikrai reikia.

Kartą aš parėmiau moterį, kuri ženklais prašė pagalbos, o vėliau ją pamačiau mojuojančią buteliu ir klykaujančią su kažkokiu vyru.

Mirtinas virusas pavadintas upės vardu


* Naujausiais duomenimis, iki lapkričio pabaigos šiemet nuo Ebolos viruso mirė apie 6340 žmonių. Pranešta apie daugiau nei 17 tūkst. 800 įtariamų ar patvirtintų užsikrėtimo atvejų.

* Viruso židiniai nustatyti aštuoniose Afrikos valstybėse. Smarkiausiai nukentėjo Liberija, Gvinėja ir Siera Leonė.

* Ebola (visas pavadinimas Ebolos hemoraginė karštligė) – tai sunki, dažnai mirtina infekcinė liga, kuria serga žmonės ir kai kurie primatai.

* Šis virusas plinta tik per skysčius (seiles, kraują ir kt.), o tarp šimpanzių – ir oro lašeliniu būdu. Liga nepagydoma, nuo jos vaistų nėra.

* Pirmieji simptomai pasireiškia staigiai ir yra panašūs į bet kurios kitos infekcijos simptomus: sukilusi temperatūra, silpnumas bei nuovargis, galvos skausmas, gerklės, krūtinės skausmas bei kosulys ir raumenų bei sąnarių maudimas. Vėliau atsiranda viduriavimas, pykinimas ir vėmimas, ligonis netenka daug skysčių. Ligai progresuojant prasideda išorinis ir vidinis kraujavimas.

* Didžiausias Ebolos karštligės protrūkis užregistruotas šių metų pradžioje.

* Ebola atrasta 1976 metais ir sukėlė epidemijas Konge, Gabone, Ugandoje, Sudane, kur užregistruotas nuo 50 iki 90 proc. mirštamumas. Tuomet ši liga buvo užregistruota prie Ebolos upės ir pavadinta jos vardu.

* Tačiau, lrytas.lt užsakymu neseniai atliktos apklausos duomenimis, pusė Lietuvos gyventojų (50,4 proc. apklaustųjų) Ebolos epidemiją vertina kaip išpūstą reikalą.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
Autoriai: Dalia Gudavičiūtė

(18)
(0)
(18)

Komentarai (0)