Lietuvio atradimas, nuo „blyškiosios pabaisos“ išgelbėjęs tūkstačius  (0)

Kovo 3-ąją sukako lygiai 110 metų nuo šio įvykio. Žingsnis, kuris prilygo didžiųjų geografinių atradimų epochai – taip apie sifilio sukėlėjo nustatymą XX amžiaus pradžioje kalbėjo Europos mokslininkai. Mažai kas žino, jog tai padaręs zoologas Fritzas Richardas Schaudinnis iš Rytų Prūsijos buvo lietuvių kilmės.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Toks dėmesys buvo skiriamas šiam įvykiui ne veltui. Sifilis Europoje padarė daug žalos, nes ilgą laiką nebuvo žinoma, kokia yra šios ligos priežastis ir kaip reikėtų ją gydyti. Pirmą kartą sifilio sukėlėją spirochetą – blyškiąją treponemą (Treponema pallidum) – 1905 m. atrado du vokiečių mokslininkai: lietuvių kilmės Rytų Prūsijoje gimęs zoologas F.R.Schaudinnis (1871–1906) ir dermatologas Erickas Hoffmannas (1868–1959). Atradusį vieną baisiausių žmonijos priešų – sifilio sukėlėją, Schaudinnį, kurio vaikystė ir jaunystė prabėgo Įsručio ir Gumbinės apylinkėse, drąsiai galima statyti į vieną gretą su devyniolikto amžiaus pabaigos–dvidešimto amžiaus pradžios įžvalgiausiais mikrobiologais, tokiais kaip tuberkuliozės, choleros sukėlėjų atradėjas Robertas Kochas ar mikrobiologijos ir imunologijos pradininkas prancūzų chemikas Louis Pasteuras. Lietuvos gydytojas dermatologas, venerologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, profesorius Jonas Lelis (1914–2011), 1971 m. parašęs knygą „Blyškiosios pabaisos atradėjas F.R.Šaudinis: 100-osioms gimimo metinėms“, vadino jį mokslo kūdikiu, nes Berlyno universitetą baigusiam garsiam mokslininkui buvo lemta gyventi vos trisdešimt penkerius metus. Dvidešimto amžiaus pradžią lydėjo svarbūs atradimai, šis laikotarpis prilygo didžiųjų geografinių atradimų epochai. „Sifilis ištisus amžius kasmet suluošindavo, padarydavo bepročiais ar nuvarydavo į kapus šimtus tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų. Keturis šimtus metų sifilis laisvai nuodijo žmoniją, slapstėsi vyskupų ir bankininkų kūnuose ir vienodai energingai ardė bei kankino turtuolius ir vargšus“, – rašė J.Lelis. Sifilio priežasties ieškota dar iki dvidešimto amžiaus, tačiau mokslininkus lydėjo vien nesėkmės. Iki tos dienos, kai F.R.Schaudinnis gavo galimybę užsiimti sifilio sukėlėjo paieškomis, net 25 kartus buvo pranešta sensacinga žinia apie jau rastą šios ligos užkratą, tačiau nė vienas iš tų atradimų neatnešė apčiuopiamos naudos. Kai Berlyne įsikūrusi Sveikatos valdyba pavedė F.R.Schaudinniui ir jo bendradarbiui E.Hofmannui patikrinti dar vieną tariamą atradimą, esą užkrėtus sifiliu triušius, jų inkstuose atsiranda labai judrūs, su botagėliais pirmuonys, jis nelabai džiaugėsi, nes „...eksperimentai buvo metodiškai silpni, jų rezultatai ginčytini, o fotogramos ir piešiniai – įtartini.“ Pakartojus eksperimentą su triušiais, į priekį nepasistūmėta, todėl tikrintojams teliko ieškoti sifilio priežasties ir toliau tirti šia liga sergančius pacientus. 1905 m. kovo 3 d. išaušo istorinė diena. F.R.Schaudinnis sėdo prie mikroskopo, kai Berlyno universitetinėje ligoninėje „Charite“, Odos ir venerinių ligų klinikoje, Moterų sifilio skyriaus procedūriniame kabinete tyrimams buvo paimta medžiaga dvidešimt penkerių metų merginos, sergančios antriniu sifiliu ir dar negydytos. „Ir štai jau pirmame preparate jis pamatė tai, ko veltui keliasdešimt metų daugelis ieškojo – plonelyčius, silpnai šviesą laužiančius, taisyklingais vingiais, labai judrius, pasirodančius regėjimo lauke ir vėl dingstančius spiralės formos mikroorganizmus – spirochetas. F.R.Schaudinnis juokaudamas pasakė, kad šios spirochetos jį domina labiau nei sifilio sukėlėjo atradimas“, – pasakojo Šaudinio biografijos tyrinėtojas J.Lelis. Tą dieną spirochetos buvo aprašytos, bet dar trūko įrodymų, kad būtent jos sukelia sifilį. Aštraus proto ir pastabiam F.R.Schaudinniui vėliau teko atlikti daug tyrimų – spirochetų mikroskopu ieškota ne tik sifiliu sergančiųjų odos paviršiuje, bet ir audiniuose, limfmazgių audinių skysčiuose.

F.R.Schaudinnis pagarsėjo dar ir tuo, kad sugalvojo mažajai pabaisai mokslinį pavadinimą – blyškioji treponema. Nors Sveikatos valdybos posėdyje apie šį atradimą buvo padarytas oficialus pranešimas, F.R.Schaudinniui buvo paprašyta nedaryti išvados, jog sifilį sukelia spirochetos, o tik patvirtinti faktą, kad pacientų organizme buvo aptikta spirochetų.

Šio svarbaus atradimo autorius iš tikrųjų įrodė, kad spirochetos parazituoja ne tik kraujyje, bet ir audiniuose bei limfoje, tačiau jis buvo kuklus. Mat neseniai buvo nuskambėjusi žinia apie Berlyne skandalu pasibaigusį R.Kocho pažadą, kad jo atrastas tuberkulinas gali išgydyti tuberkuliozę.

Apie tai pranešus tarptautiniame gydytojų suvažiavime, Vokietijos sostinę užplūdo tuberkulioze sergantys žmonės, puoselėjantys viltį gauti šio stebuklingo preparato. Tačiau R.Kochas nepateisino vilčių.

Apdairūs Berlyno sveikatos valdybos nariai nenorėjo dar kartą būti išjuokti, juolab Schaudinnis irgi turėjo priešų, pavydėjusių jam šlovės. Be to, sifilio sukėlėją F.R.Schaudinnis atrado kartu su vokiečių mediku E.Hoffmannu, nes jam trūko medicininio patyrimo ir žinių apie sifilį, o E.Hoffmannui – to, kuo, pasak profesoriaus J.Lelio, labiausiai pasižymėjo lietuvių kilmės mokslininkas – „teisingos nuojautos, fenomenalaus pastabumo, tobulos mikroskopinio tyrimo technikos“.

Pasirodo, F.R.Schaudinnis dirbo su anuomet pačiu geriausiu achromatiniu Carlo Zeisso mikroskopu. Po to, kai buvo atrasta blyškioji treponema, pasaulio medicinos literatūroje buvo paskelbta dar apie šimtą darbų, patvirtinančių, kad sifilį sukelia būtent šis pirmuonis.

Bet F.R.Schaudinnis šlovės sulaukė tik po mirties. Beje, jis aprašė ir kitos sunkios ligos amebiazės sukėlėją – dizenterinę amebą (Entamoeba histolytica), kurią atrado keleriais metais anksčiau nei spirochetą.

Manoma, kad tyrinėdamas amebiazę – žarnyno pirmuonių sukeltą ligą, pažeidžiančią storojo žarnyno gleivinę ir pasireiškiančią ūmiu ar lėtiniu kraujingu viduriavimu, – mokslininkas užsikrėtė, buvo skubiai operuotas, tačiau mirė nuo komplikacijų.

Tik 1931 m., minint 25-ąsias jo mirties metines, Vokietijos gydytojų draugijos iniciatyva Berlyno zoologijos institute buvo atidengtas F.R.Schaudinnio atminimui skirtas bareljefas ir įsteigtas memorialinis kambarys.

Atrastas sifilio sukėlėjas paskatino mokslininkus ne tik atidžiau tirti šią ligą, bet ir teikė naujų galimybių kurti ją gydančius vaistus. Vokiečių bakteriologas Augustas Paulas von Wassermannas (1866–1925) sukūrė testą, padedantį greitai nustatyti sifilį.

Iki bakterijas organizme naikinančių vaistų – antibiotikų – eros, kuriai pradžią davė Alexanderis Flemingas (1881–1955) – britų biologas ir farmakologas, išgarsėjęs kaip penicilino atradėjas (1928) ir už tai gavęs Nobelio premiją (1945), sifilio gydymas gyvsidabrio ir sidabro tepalais nedaug padėdavo. Situacija pasikeitė iš esmės, kai šiai ligai gydyti buvo pradėti vartoti antibiotikai.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
Autoriai: Danutė Jonušienė
(19)
(0)
(19)

Komentarai (0)