Šiaulių branduolinis arsenalas (Foto)  (0)

Tarybinias laikais Lietuva buvo labiausiai 5 vakarus nutolusi rusų kontroliuojama teritorija. Todėl tai buvo puikus placdarmas karinės jėgos sutelkimui ne tik tarybų sąjungos gynybai, bet ir vakarų pasaulio puolimui. Visoje respublikoje buvo įkurta daugybė slaptų karinių objektų. Viename straipsnyje net ir paviršutiniškos apžvalgos pateikti neįmanoma, todėl aprašysiu vieną iš pačių svarbiausių ir slapčiausių šaltojo karo objektų.

RTB (raketinis-techninis batalionas) 50-osios Raketų armijos, 29-osios gvardijos raketų divizijos, 79-ojo gvardijos raketų pulko, 1018-oji Remonto-techninė bazė (RTB – „Ремонтно-техническая база“). RTB Šiaulių rajone pradėtas statyti 1955, aktyviai tarnybai perduotas apie 1960-uosius. Nuo bazės iki karinio Zoknių oro uosto buvo nutiestas betoninis kelias, kuriuo branduolinių raketų kovinės galvutės būdavo gabenamos paskirstymui po visą LTSR. RTB vykdyta veikla: 1. Branduolinių galvučių saugojimas 2. Branduolinių galvučių laikymas, transportavimas ir perdavimas raketiniams pulkams 3. Branduolinių galvučių aptarnavimas ir priežiūra Bazės teritorija buvo aptverta keliomis eilėmis spygliuotos tvoros. Prie vienintelio įvažiavimo pasitinka KPP. Batalionas buvos suskirstytas į du perimetrus. Pirmasis buvos skirtas kareivinėms, administracinėms patalpoms ir techniniam padaliniui. Dižiausią personalo dalį sudarė kariškiai saugoję šį objektą.

Antrajame, kovinės paskirties bazės perimetre, yra vienas gamybinės paskirties statinys. Pagal išlikusius užrašus ant sienų galima spėti, kad ten buvo vykdomi elektros darbai. Tame pat perimetre yra požeminė branduolinių galvučių saugykla su techninio reglamento cechais. Į saugyklą galima patekti asmenims ir technikai. Technikai buvo skirtos dvi įvažos skirtingose saugyklos pusėse. Tai buvo daroma siekiant išvengti transporto priemonių (bėginių vežimėlių) „kamščių“ kovinio pavojaus metu. Asmenys į saugyklą galėjo patekto per dvejas sferines duris. Durys išlenktos į lauko pusę, pagamintos iš daugiau nei 20 cm storio plieno.

Transportas į saugyklą galėjo patekti pro penkerias iš eilės esančias duris. Pirmosios, pačios sunkiausios buvo pagamintos iš daugiau nei metro storio gelžbetonio, kaustyto plienu, turėjo apsaugoti saugyklą nuo netoliese įvykusio branduolinio sprogimo, taip pat apsaugoti aplinką nuo avarijų saugyklos viduje. Durys buvo valdomos elektros varikliais, o dingus elektrai, rankinėmis talėmis. Tokias sunkais duris sudėtinga padaryt hermetiškas, todėl sekančios ketverios durys buvo lengvesnės, plonesnės, tačiau hermetiškos. Ant durų staktų ir pačių durų buvo guminės tarpinės. Užstūmus duris specialūs prispaudėjai užtikrindavo hermetiškumą. Saugyklos stogas, sienos ir durys ekranuotos švino elementais. RTB saugykla galėjo keletą savaičių išgyventi absoliučiai autonomiškai net cheminio ar branduolinio puolimo atveju. Viduje buvo dyzeliniai generatoriai, oro valymo sistemos, nepriklausomas geriamo vandens tiekimas.

Pamatavus radiacija bazės prieigose, nuokrypio nuo Lietuvos vidurkio nepastebėta. Galvučių sandėliavimo patalpose radiacija šiek tiek didesnė, tačiau prie pavojingos ribos net nepriartėjus. (Lietuvoje vidutinis radiacinis fonas yra nuo 0,08 iki 0,12 mikrosiverto per valandą. Didžiausias leistinas fonas – 0,3 mikrosiverto per valandą).

Pagal 1989 metų branduolinės ginkluotės registrą, Lietuvos teritorijoje buvo 325 branduoliniai užtaisai: branduolinės galvutės vidutinio nuotolio balistinėms raketoms, aviacinėms sparnuotoms raketoms, aviabomboms ir branduolinės galvutės priešlėktuvinės gynybos raketoms. Tik labai maža dalis šios spec. ginkluotės buvo laikoma pastovioje parengtyje, tam tikro dalinio teritorijoje, didžiausia dalis būtent ir buvo laikoma tokiose branduoliniuose arsenaluose-saugyklose. Lietuvoje jų buvo dvi: Šiaulių rajone ir Kėdainių rajone.

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Šarūnas Jasiukevičius

(89)
(10)
(79)

Komentarai (0)