Aštuonetas beprotiškų, tačiau nebeegzistuojančių transporto priemonių (Video)  (0)

Kai žmonija išrado ratą, prasidėjo ne vieną tūkstantmetį besitęsianti įvairiausių transporto priemonių era. Įvairiausių, o kartais – netgi beprotiškų. Bene daugiausiai beprotybės gerąja prasme būta XX a., kai žmonės buvo prikūrę išties neįtikėtinų prototipų.

1. Dinasfera

Arba dinaminė sfera (kartais klaidingai vadinta dinosfera – klaidingai, nes su dinozaurais ši transporto priemonė bendra turi tik tiek, kad ir ji, ir dinozaurai jau išnyko). Ją varanti jėga yra gravitacija – ji ir stumia šį keistą ratą (žr. titulinę iliustraciją) į priekį. Dinasferą 1930-aisiais patentavo Johnas Archivalis Purvesas. Tai – vienratė transporto priemonė, kurią sukurti įkvėpė legendinio Leonardo da Vinčio eskizai. Iš viso buvo pagaminti du šios įspūdingos transporto priemonės prototipai – su elektriniu ir su vidaus degimo (benzininiu) varikliu. Pastarasis įsibėgėdavo iki 50 km/val., o po kelių bandomųjų sesijų buvo pripažintas ateities transporto priemone. Deja, dinasfera taip niekad ir neišaugo iš prototipo stadijos, nes, kaip ir daugelį vienračių, dinasferą buvo beveik neįmanoma tiksliai manevruoti ir stabdyti.

2. Cepelinas

Keisti orlaiviai, praminti cepelinais, mūsų planetos padangėse pasirodė pačioje XX a. pradžioje ir tarnavo gerus tris dešimtmečius. Vienas pirmųjų komercinių orlaivių pasaulyje, vokiečių DELAG 1914 m. per 1,5 tūkst. skrydžių nuskraidino daugiau kaip 10 tūkst. keleivių. O per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai iš cepelinų mėtė bombas ant Didžiosios Britanijos teritorijos. dėl šių atakų žuvo apie 500 žmonių.

Kaip tik todėl vokiečių kompanijoms po Pirmojo pasaulinio karo buvo uždrausta konstruoti šiuos orlaivius. Draudimas panaikintas 1926 m. Tada prasidėjo antrasis cepelinų aukso dešimtmetis, kurio simboliu tapo legendinis LZ-129 Hindenburgas, kursavęs kaip reguliari transatlantinio susisiekimo priemonė – šis cepelinas skraidė iš Vokietijos į JAV ir atgal. Tačiau 1937-aisiais įvyko tragedija – orlaivis suliepsnojo ir šių įspūdingų orlaivių istorijoje padėjo tašką.

3. Buriamobilis

Šios transporto priemonės Senovės Kinijos tekstuose buvo aprašytos dar 500-aisiais mūsų eros metais. Tai – didžiuliai vežimai su stiebais ir burėmis. Vėjo karietos vienu metu paveždavo iki 30 žmonių. Europoje vėjo vežimai buvo pristatyti tik po 1 100 metų – XVII a. Daugiausia – kaip rekreacinė priemonė.

Tačiau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje vėjo vežimai išdžiūvusių ežerų dugnais gabendavo prekes.

4. Skrajojanti tribūna

"JAV Karinių oro pajėgų skraidantis kilimas" arba skrajojanti tribūna. 1955 m. buvo manoma, kad toks daikčiukas gali tapti labai sėkminga asmenine ateities transporto priemone. Hiller VZ1 arba Paunis – rotorinė skraidyklė, kurią sumeistravo JAV Karinių oro pajėgų inžinieriai. "Tribūną" į orą keldavo žemės paviršiun nukreipti rotoriaus sukamo oro srautai.

Kad vairuotų transporto priemonę, pilotui pakakdavo perkelti kūno svorio centrą pirmyn, agal ar į šonus – paprasčiau tariant, Pauniai buvo pilotuojami kūno svoriu. Iš viso buvo pagaminti 6 sėkmingai skraidę prototipai. Maksimalus greitis – 26 km/val. Tačiau atakos orlaiviais Pauniai taip ir netapo dėl lėtumo, mažumo ir juokingo aukščio – šios skraidyklės pakildavo daugiausiai į metro ar dviejų metrų aukštį.

5. Nardanti lėkštė "Denisė"

SP350 "Denisė" artimai susijusi su legendiniu povandeninio pasaulio tyrinėtoju Žaku Kusto. Tai buvo vienas pirmųjų mokslinių povandeninių batiskafų. Ši "nardanti lėkštė" okeanų gelmes skrodė nuo 1959-ųjų. Maksimalus gylis – 350 metrų. Judėjo "Denisė" panašiai kaip aštuonkojis – išstumdama vandenį. Maksimalus greitis – 3,7 km/val.

Dviviečiu batiskafu mokslininkai, įsitaisę ant čiužinių, galėdavo prisiartinti prie įvairiausių povandeninių objektų ir juos apžiūrėti iš labai arti. O kur dar kryptį keičiančios šviesos, filmavimo kameros ir garso įrašymo aparatūra! Garsiajame Ž. Kusto laive "Calypso" "Denisė" tarnavo iki 1965-ųjų.

6. Skraidančios lėkštės

Taip, tokios iš tikrųjų egzistavo. XX a. šeštajame dešimtmetyje ne vienos valstybės karinės oro pajėgos kūrė disko formos orlaivius, kurie buvo labai panašūs į NSO. Šie NSO atskriejo ne iš Marso ir ne iš Veneros :), tačiau buvo laikomi ateities orlaiviais.

7. Oro motoroleriai

1959 m. į vieną hibridinę transporto priemonę buvo sujungtas motoroleris ir skraidyklė. Rezultatas – oro motoroleris (angl. – hover scooter). Deja, netrukus paaiškėjo, kad tokie motoroleriai į orą pakyla ne daugiau kaip keliolika centimetrų. Nedaug pasitikėjimo kėlė gremėzdiški gabaritai ir nepridengtas variklio ventiliatorius. Tai – bene pagrindinės priežastys, kodėl ši transporto priemonė nebuvo pradėta gaminti serijiniu būdu.

8. Reaktyvinis kostiumas

Tokiu kadaise skraidė ir Džeimsas Bondas. Reaktyvinis kostiumas varomas suspaustų dujų srautais. Taip kostiumą vilkintis asmuo pakyla į orą. Tokio kostiumo projektas pradėtas vystyti XX a. 7-ajame dešimtmetyje. Beje, tokiomis skraidyklėmis atvirame kosmose naudojosi ir astronautai.

Deja, Žemės gravitacija ir skrydžiams ne itin tinkamos žmogaus kūno proporcijos tapo rimtomis kliūtimis šio projekto plėtrai kariniais ar rekreaciniais tikslais. Tiesa, moderni šių skraidyklių atmaina – reaktyviniai vandens kostiumai.


Aut. teisės: www.technologijos.lt

(55)
(1)
(54)

Komentarai (0)