Kas pražudė pirmuosius elektromobilius? (Foto)  (0)

Keletą pastarųjų metų nei viena automobilių paroda neapsieidavo be inžinierių įžvalgų elektromobilių tema. Vienos kompanijos pristatinėdavo futuristinius eskizus, kitos – hibdridines įprastų ratuočių versijas. Tačiau visus šio žanro šou lydėjo nesunkiai juntama abejonė, ar iš tiesų būtent šia linkme evoliucionuos transporto pasaulis. Tiksliau pojūtis, kad kažkas panašaus jau yra išgyventa anksčiau. Kaip sako prancūzai – déjà vu. Ar tikrai taip?


Jei jums į rankas kada nors buvo pakliuvusi rimtesnės knyga apie technikos istoriją, greičiausiai jau žinote atsakymą. Elektromobilių idėja pažangiąją žmonijos dalį jau buvo apsėdusi. Netgi ne vieną kartą. Tiek dabartinis skepticizmas, esą kol kas elektra varomos mašinos pernelyg riboja įprastus keliaujančiųjų poreikius, tiek euforija, kad pagaliau rasta lygiavertė alternatyva brangiems naftos produktams, iš tiesų jau buvo patirti. Nuo Izaoko Niutono laikų įvairaus kalibro išradėjai suko galvas, kaip būtų galima judėti vežimais, iškinkius arklius. Savas idėjas siūlė laikrodininkai, spiralinėmis spyruoklėmis išjudinę ratuotas konstrukcijas, ir garo mašinų gamintojai. Antai garsusis škotų išradėjas Jamesas Wattas (jo garbei vatu vadinamas galios vienetas) 1775-aisiais patentavo garo mašiną, kuri anuomet atrodė tikras technikos stebuklas, ir pradėjo itin sėkmingą serijinę jų gamybą. Po keleto metų jis paskelbė apie dar vieną idėją, kurią pristatydamas pats rašė, esą „septintasis mano išradimas apima garo mašinas, skirtas keleivių, prekių arba kitų daiktų pervežimui iš vietos į vietą; tuo atveju mašina turi judėti pati“. Tačiau pats J. Wattas tokio mechanizmo nepagamino, nes – būdamas puikus verslininkas – savo garo mašina pritaikė vandens pumpavimui iš šachtų ir kasyklų, nes tai davė didžiulį pelną čia ir dabar. Tuo pat metu investuoti į garo judinamus vežimus pragmatiškasis išradėjas nepanoro. Dar daugiau – griežtai saugomas jo patentas tapo kliūtimi kitiems konstruktoriams. Bet kokiu atveju pirmieji garo variklius turėję vežimai buvo tokie gremėzdiški, besispjaudantys dūmais ir žiežirbomis, kad arkliai jų baidydavosi, o dievobaimingi parapijonys konstruktorius įtarinėjo susidėjus su nelabuoju. Pasirodžiusios viešumoje, tokios mašinos dažnai būdavo apmėtomos supuvusiais kiaušiniais ir palydimos prakeiksmais. Todėl visiškai natūralu, kad kai tik 1832-aisiais buvo sukonstruoti pirmieji elektros varikliukai – ši garbė priskiriama vengrui Anyos Jedlik – greitai pradėta ieškoti būdų, kaip juos įdarbinti vežimų ratų sukimui. Pastarąjį sprendimą pirmasis sugalvojo škotas Robertas Andersonas ir amerikietis Thomas Davenportas, tapę šiuolaikinių akumuliatorių krikštatėviais ir sugalvoję, kaip į kelionę pasiimti šiek tiek elektros. Deja, jų baterijas pavykdavo įkrauti tik vieną kartą, todėl naudotis išradimu buvo, švelniai tariant, nepatogu. Švino rūgšties pagrindu veikiantį akumuliatorių sugalvojo prancūzų fizikas Gastonas Plante 1859-aisiais (dviem dešimtmečiais anksčiau vokiečių inžinierius Gotlybas Daimleris sukūrė pirmąjį automobilio vidaus degimo variklį). Pakartotinai pakraunamas energijos rezervuaras padėjo pamatus elektromobilių konstravimui. Pirmasis tokią mašiną 1884-aisiais visuomenei pristatė britas Thomas Parkeris, dirbęs prie Londono metro elektros instaliacijos, o Liverpulyje ir Birminghame projektavęs tramvajų trasas. Jo sukonstruotas elektromobilis vizualiai beveik niekuo nesiskiria nuo kitų tuo metu pristatinėtų savaeigių mašinų. Kad ir kokios kuklios buvo pirmųjų elektromobilių techninės charakteristikos, XIX amžiaus pabaigoje elektrinius variklius turinčių mašinų buvo beveik dvigubai daugiau, nei benzinu varomų transporto priemonių. Kurį laiką atrodė, kad elektromobiliai laimi technologines lenktynes: belgai 1899-aisiais pristatė elektra varomą monstrą „La Jamais Contente“, kuris sumušė visus ano meto greičio rekordus, įsibėgėdamas iki 68 mylių per valandą.

Kodėl turėdami tokias geras startines pozicijas elektromobiliai buvo pasiųsti į nokdauną ir ilgam nugrimzdo į užmarštį? Priežastys beveik tokios pačios, kaip ir šiandieniniai elektromobilizacijos „stabdžiai“. Pirmiausia, tuomet naudoti švininiai akumuliatoriai buvo mažos talpos, todėl mašinos galėdavo įveikti nedidelius atstumus. Antra, jų svoris darydavo transporto priemones paversdavo gremėzdiškais monstrais. Trečia – benzinas anuomet buvo neįtikėtinai pigus, todėl visą dėmesį skirti vidaus degimo variklius turintiems automobiliams atrodė kur kas išmintingiau.

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Renaldas Gabartas
(26)
(1)
(25)

Komentarai (0)