Paaiškėjo, kodėl mes bučiuojamės  (2)

Naujo tyrimo metu išsiaiškinta, kad net pusėje žmonių kultūrų romantiškas susilietimas lūpomis – visiškai nepriimtinas ir nepraktikuojamas dalykas. Bučiniai ir gyvūnų nelabai domina. Tai kaip gi jie atsirado ir kam jie reikalingi?

Gerai pagalvojus, bučiavimasis – tikrai keistas ir ganėtinai bjaurus užsiėmimas. Šio veiksmo metu kurį laiką mainomės savo seilėmis su kitu žmogumi, o juk vieno bučinio metu apsikeičiama ne tik seilėmis, bet ir keliomis dešimtimis milijonų bakterijų. Ir tikrai ne visos jos yra nepiktybinės, rašo BBC. Nepaisant tokio atgrąsumo, jeigu bučinius vertintume grynai mechanistiškai, savo pirmuosius bučinius prisimename kiekvienas – kiekvieną žavingą ar gėdingą jų detalę. Ir visą likusį gyvenimą bučiniai yra svarbus mūsų romantiškų užsiėmimų elementas. Bet tai galioja ne visiems. Ir netgi ne visiems žmonėms. Vakarų kultūros atstovams gali atrodyti, kad bučiniai yra universalus žmonių užsiėmimas, bet nauja analizė rodo, kad iš tikrųjų tą daro netgi mažiau nei pusė visų planetoje esančių žmonių kultūrų. Be to, gyvūnijos pasaulyje bučiniai yra dar retesnis dalykas. Taigi, kam reikalingas šis keistas užsiėmimas? O jei jis reikalingas, kodėl jo nepraktikuoja visi gyvūnai ir visi žmonės? Kaip bebūtų keista, pats faktas, kad gyvūnai nesibučiuoja, paaiškina žmonių norą bučiuotis. Tyrimo apie bučinius metu nustatyta, kad iš 168 visame pasaulyje išsibarsčiusių žmonių kultūrų, tik 46 proc. bučiniai yra priimtini kaip romantiškas veiksmas. Ankstesniais tyrimais buvo nurodoma, kad bučiavimasis yra priimtinas 90 proc. žmonių. Bet naujojo tyrimo metu buvo atmesti tokie dalykai, kaip tėvų bučiniai vaikams ir dėmesys buvo skirtas vien romantiškiems porų lūpų susilietimams. Praktiškai jokio noro bučiuotis nėra vis dar išlikusiose medžiotojų-rinkėjų bendruomenėse. Kai kuriose bučiniai netgi vertinami kaip bjaurūs. Mehinaku gentis Brazilijoje, anot tyrėjų, teigia, kad bučiuotis yra „šlykštu“. Bet įvertinus faktą, kad medžiotojai-rinkėjai yra artimiausias išsivysčiusių žmonių ryšys su protėvių gyvenimo būdu, galima būtų manyti, kad mūsų protėviai taip pat nebučiavo mūsų promočių. „Iš esmės šiuo tyrimu paneigtas įsitikinimas, kad bučiavimasis – beveik universalus žmonių užsiėmimas“, – sakė Nevados universiteto (JAV) mokslininkas Williamas Jankowiakas. Jo teigimu, tai, panašu, yra vakarų bendruomenių išgalvotas dalykas, perduodamas iš kartos į kartą. Ir tokią prielaidą galima patvirtinti istoriniais duomenimis. Oksfordo universiteto (JK) mokslininkas Rafaelis Wlodarskis teigia, kad bučiavimasis, tikėtina, yra ganėtinai modernus „išradimas“. Jis tyrinėjo istorinius įrašys, ieškodamas, kaip keitėsi bučiavimosi įpročiai. Seniausias atrastas įrodymas, kad žmonės užsiima kažkuo panašiu į bučiavimąsi, užfiksuotas 3500 metų senumo induizmo Vedų tekstuose sanskrito kalba – šiuose šaltiniuose bučiniai aprašyti kaip kito žmogaus sielos įkvėpimas. Tuo tarpu senovės Egipto informacijos šaltiniuose žmonės vaizduojami susilietę ar stovintys arti vienas kito, bet ne besibučiuojantys. Tai iš kur tas mūsų noras bučiuotis? Ar tai yra kažkas natūralu, bet kultūriškai slopinama? O gal tai tik šiuolaikinių žmonių „išmislas“? Minčių apie bučinių raidą galima ieškoti gyvūnijos pasaulyje. Genetiniu požiūriu artimiausi mūsų giminaičiai – šimpanzės ir bonobo beždžionės – bučiuojasi. Emory universiteto (JAV) primatologas Fransas de Waalis ne kartą stebėjo, kaip šimpanzės, išsprendusios konfliktą, apsikabina ir pasibučiuoja.

Šimpanzėms bučinys yra susitaikymo forma. Tarpusavyje dažniau bučiuojasi patinai nei patelės. O apie romantiką šiame veiksme net kalbėti nėra ką. Kitos beždžionės – bonobai – bučiuojasi kiek dažniau. Ir šiame veiksme netgi įdarbinami liežuviai. Bet gal tai neturėtų labai stebinti, nes bonobai yra labai seksualūs sutvėrimai.

Kai susitinka du žmonės, jie vienas kitam paspaudžia ranką. Kai susitinka dvi bonobo beždžionės, jos užsiima lytiniais santykiais: šioms bendrovėms tai prilygsta rankos paspaudimui. Šių beždžionių gyvenimuose sekas naudojamas ir kitose socialinių ryšių stiprinimo situacijose. Taigi, jų būčiniai taip pat su romantika per daug nesusiję, nes ir jų seksas nėra labai jau romantiškas.

Šios dvi beždžionių rūšys yra ne taisyklė, o išimtis. Kiti gyvūnai, kiek žinoma mokslininkams, nesibučiuoja visiškai. Jie gali trintis nosimis, susiliesti snukiais, bet net ir tie gyvūnai, kurie turi lūpas, seilėmis nesikeičia, jie nesiekia savo lūpomis paliesti kitų lūpų. Jiems to visai nereikia.

Štai kad ir šernai. Patinai išskiria aštraus kvapo medžiagų kokteilį, kuris smarkiai vilioja pateles. Esminis šio kokteilio elementas yra feromonas androstenonas – jis paskatina patelių norą poruotis. Patelei tai patogu: patinai, kurių organizmai prigamina daugiausiai androstenono, būna ir patys vaisingiausi. O patelių uoslė yra tokia jautri, kad joms netgi prieiti arti nereikia, kad žinotų, kuris patinas yra geras. Ir tą patį galima pasakyt apie daugybę kitų žinduolių.

Štai žiurkėnų patelės išskiria feromonus, kurie smarkiai jaudina patinus. Pelės savo partnerius, kurie yra stipriai genetiškai skirtingi, taip pat atranda pagal panašius cheminius požymius – didesni genetiniai skirtumai padeda išvengti atsitiktinės kraujomaišos ir palikuonių genetinių defektų. Gyvūnai feromonus dažnai išskiria su šlapimu.

„Jų šlapimas yra gerokai aštresnio kvapo. Jeigu aplinkoje esama šlapimo, gyvūnai gali įvertinti suderinamumą vien per uoslę“, – sakė R. Wlodarskis.

Kvapą lytinio partnerio pasirinkimui naudoja ne tik žinduoliai. Vorų juodųjų našlių patinai gali užuosti feromonus, kuriuos išskiria patelė, taip pranešanti, kad neseniai pasisotino. Vorų patinai, nelabai norintys tapti savo damų pietumis, linkę poruotis tik tada, kai damos yra sočios. Tai rodo, kad gyvūnams visai nereikia priartėti vienam prie kito, kad surastų poravimosi partnerį.

Tuo tarpu žmonių uoslė yra nepalyginamai silpnesnė. Todėl mums reikia labiau suartėti su potencialiu partneriu. Kvapas – ne vienintelė priemonė nustatyti partnerio tinkamumą poruotis, nors tyrimais išaiškinta, kad ir žmonėms tai yra svarbus partnerio pasirinkimo veiksnys.

1995 metais buvo publikuotas tyrimas, parodęs, kad moteris, kaip ir peles, labiau traukia kvapas tų vyrų, kurie nuo jų smarkiai skiriasi genetiškai. Evoliuciniu požiūriu tai yra prasminga, mat poravimasis su skirtingų genų nešiotoju didina sveikų palikuonių susilaukimo tikimybę. O bučiavimasis yra puikus būdas priartėti pakankamai, kad būtų galima užuosti potencialaus partnerio genus.

2013 metais R. Wlodarskis išsamiai analizavo bučiavimosi priežastis. Jis kelių šimtų žmonių klausė, kas jiems svarbiausia ką nors bučiuoti. Ir kito žmogaus kvapas buvo gana aukštai svarbiausių dalykų sąraše. Dar aukščiau kvapas pakildavo jeigu į klausimus atsakinėjo moteris vaisingiausių ciklo dienų metu.

Pasirodo, tam tikrą šernų feromono versiją išskiria ir vyrai. Jo yra prakaite, o kai moterys šiuos feromonus užuodžia, jos šiek tiek susijaudina. Anot R. Wlodarskio, feromonai yra itin svarbus partnerių pasirinkimo veiksnys gyvūnijos pasaulyje, bet ir žmonėms jų įtaka nėra visiškai išnykusi.

„Visą savo biologiją paveldėjome iš žinduolių, tik evoliucija mums pridėjo vieną kitą bruožą“, – sakė mokslininkas. Vertinant iš šios pusės bučiavimąsi galima vadinti tiesiog kultūriškai priimtinu būdu priartėti prie kito žmogaus tiek, kad galėtume užuosti jo feromonus.

Kai kuriose žmonių kultūrose priartėjimas norint užuosti partnerį tapo fiziniu lūpų kontaktu. Sunku pasakyti, kada tiksliai toks elgesys išsivystė, bet jo tikslas akivaizdžiai yra poravimosi partnerio atranka, teigia R. Wlodarskis.

Bet jeigu jums mintis keistis seilėmis ir jose esančiomis bakterijomis neatrodo labai jau patraukliai, o poreikis poruotis nėra išnykęs, partnerį galite bandyti rinktis ne bučiniu, o apuostymu. Atrankos efektyvumas turėtų būti tas pats. Nors potencialaus partnerio požiūris į jus gali būti kiek kitoks.

Aut. teisės: delfi.lt

(27)
(3)
(24)

Komentarai (2)