Žmonių visata: ar galėtume tapti dievais?  (3)

Ko reikėtų, kad taptume dievais savo sukurtos visatos, apgyvendintos tokiais išmaniais ir smalsiais sutvėrimais, kaip mes patys?

Esame smalsi rūšis ir iš smalsumo kilo idėjos apie mūsų vietą visatoje: dievus, evoliuciją, kvantinę sąmonę ir multivisatą.

Bet ko gero įdomiausia iš visų yra idėja, kad visata nėra tikra ir mes gyvename kompiuterio simuliacijoje, sukurtoje pranašesnio proto. Tiesą sakant, pasak Nicko Bostromo, šią idėją išvysčiusio filosofo, tai yra labiausiai tikėtinas mūsų egzistavimo paaiškinimas.

Koks bebūtų tokio teiginio pagrįstumas, kyla viliojantis klausimas: ar mes kada galėtume sukurti tokią simuliaciją? Ar galėtume tapti dievais dirbtinės visatos, apgyvendintos tokiais protingais sutvėrimais, kad jie galėtų kelti savo vietos jų visatoje klausimą?

Pirmiausia reikėtų sukurti dirbtinį intelektą, galintį atlikti tokias pat protines užduotis, kaip ir žmogus. Kognityvinės robotikos specialisto Murray'aus Shanahano iš ICL manymu, nėra priežasčių manyti, kad tai neįveikiama užduotis, nors jos įvykdymui gali prisireikti ne vieno dešimtmečio. „Smegenyse nėra nieko stebuklingo; jos nereikia transcendentinės fizikos. Tad, žinoma, įmanoma sukurti fizinę visumą, galinčią atlikti tą patį, ką gebame ir mes,“ sako jis.

Bet norint sukurti smegenis, vien grubios kompiuterinės galios nepakaks. „Svarbu struktūra, modelis, ryšiai,“ sako Peteris Bentley'is iš UCL, ir kol kas neturime pakankamai detalių smegenų brėžinių, kad galėtume jas atkurti. Bet Europos Sąjungos 10 metų Žmogaus smegenų projektas tuo užsiima.

Tuo tarpu paprastesni smegenys jau simuliuojami. OpenWorm projektas deda baigiamuosius štrichus virtualioje mažučio nematodo Caenorhabditis elegans versijoje, taip pat ir jo nervų sistemą iš 302 neuronų. Dėl tokio santykinio paprastumo galima atsekti ir simuliuoti visus ryšius tarp visų ląstelių ir įvairiausios elgsenos.

Ar taip artinamės prie išties protingų, panašių į tikr, smegenų simuliavimo? „Tai galėtų būti pirmas žingsnis šia kryptimi,“ sako vadovaujantis OpenWorm bendradarbiavimui Stephenas Larsonas iš San Diego, Kalifornijos.

Bet virtualios smegenys pačios savaime nieko neišmoks, nekalbant jau apie savo vietą pasaulyje. Joms reikia įvairių juslių ir aplinkos, kurioje jis galėtų veikti. Dabartinėms technologijoms iki to dar toli. „Mums reikia superkompiuterio elektronų debesies apskaičiavimui vos viename atome. O pasaulyje atomų visai nemažai,“ sako Bentley'is. Laimei, tikslas nėra atkurti viską, ką žinome apie visatą, bet kažką pakankamai turiningo, į ką simuliuojamos būtybės galėtų suleisti savo skaitmeninius dantis. Taip pat galime nuspręsti simuliuojamoje žemėje užkasti fosilijas, idant mūsų kūriniai mūsų nesuostų.

Jeigu ir kai tai pasieksime, kaip elgtumėmės su tokiais sutvėrimais? Kokie dievai būtume? Gal kaprizingi: yra interneto puslapių, skirtų sadistiškiems The Sims videožaidimų veikėjų nužudymo būdams.

Bet Senojo Testamento stiliaus rūstavimai galėtų užleisti vietą švelnesniam elgesiui, jei vertintumėme tai, ką sukūrėme. „Turime atsikratyti idėjos, kad programinė įranga yra nerealu,“ sako Bentley'is. „Programinė įranga yra minia elektronų – leptonų tipas – zujančių specialiais keliais elektroninėse jūsų kompiuterio detalėse. O kas esate jūs? Krūva kvarkų ir leptonų, zujančių tam tikroje apibrėžtoje struktūroje.“

Bostromas iš Oxfordo universiteto pritaria. „Manau, turėtume atjausti visus sąmoningus padarus, nesvarbu, jie skaitmeniniai ar ne.,“ sako jis.

Prieš apsvaigdami nuo visagalybės perspektyvos, atminkite, kur pradėjome mes: yra didesnė nei 50/50 tikimybė, kad viskas, ką jūs ir visi kiti žino, ju yra simuliacijos dalis, ir taip be galo. Bet taip mūsų vieta didžiojoje schemoje regisi visai kitaip.

Aut. teisės: Input.lt
Input.lt

(45)
(15)
(30)

Komentarai (3)

Visi šio ciklo įrašai