Japoniškas greitintuvas: kam statyti galingiausią pasaulyje antimaterijos anihiliatorių?  ()

Vasarį japonų fizikai už 70 kilometrų nuo Tokijo dusyk bandymo režimu paleido SuperKEKB įrenginį, kuris ateinančius kelis metus jungs materiją su antimaterija. Pasaulyje nauji greitintuvai paleidžiami nedažnai – ir tai pirmas toks įvykis nuo 2008 metų, kai Prancūzijos ir Šveicarijos pasienyje padėjo veikti Didysis hadronų greitintuvas (LHC).

Naujasis projektas kainavo $275 mln., ir tai ne statybos nuo nulio kaina, o kapitalinio remonto ir radikalaus pertvarkymo kaštai. Jei LHC paveldėjo 27 kilometrų ilgio tunelį, išraustą dar 1988 metais kitam eksperimentui, tai SuperKEKB paveldėjo visą senojo KEKB įrengimų infrastruktūrą, jau atnešusią Japonijai 2008 metų Nobelio premiją fizikos srityje.

Tarp LHC ir SuperKEKB atliekamų eksperimentų bendra tik tai, kad abiem atvejais sutrenkiamos beveik šviesos greičiu lekiančios dalelės, tikintis išvysti „naują fiziką“, netelpančią į senųjų eteorijų rėmus.

O toliau prasideda skirtumai.

LHC sutrenkiamos protonų poros – tai gan įprastos stabilios dalelės, kurių daliai tenka pusė mūsų svorio, ir jie taip pat yra vandenilio, labiausiai paplitusio elemento visatoje, atomo branduoliai. O SuperKEKB darbui reikia antimaterijos. Kolaiderio tunelyje į įprastų elektronų srautą kaktomuša paleidžiamas toks pat antielektronų – pozitronų – srautas. Pozitronai – elektronų antidvyniai, dalelės antimaterijos, kurios mūsų visatoje nykstamai mažai. Pozitronai, savaime suprantama, generuojami dirbtinai, įgreitintais elektronais bombarduodami volframo monokristalus.

1 | 2

(40)
(1)
(39)

Komentarai ()