Kur rasti gyvybę juodžiausiame kosmoso vakuume  ()

Galaktikose gali būti pilna toli nuo žvaigždžių skriejančių „nepaklusnių planetų“

Šilumą gyvybė irgi gali gauti iš kitų šaltinių. Kai kurie mokslininkai mano, kad pirmoji gyvybė Žemėje energiją gaudavo ne iš Saulės, o iš ugnikalnių energijos, besiveržiančios iš Žemės vidaus per karštąsias versmes jūrų gelmėse. Netgi dabar iš jų veržiasi šiltas, kupinas mineralų sultinys.

Karšio netrūksta ir didžiuosiuose Jupiterio palydovuose. Jis randasi iš milžiniškos planetos potvynio jėgos, suspaudžiančios palydovų vidų ir trintimi jį įkaitinančios. Ši potvynių energija išlaiko apledėjusių Europos ir Ganimedo palydovų skystus poledinius okeanus, ir sukelia vulkanus Io paviršiuje.

Sunku įsivaizduoti, kaip kosmose prie ledo kristalėlių prilipusios molekulės galėtų rasti nors šiek tiek tokios palankios energijos. Tačiau tai gali būti ne vienintelė galimybė.

1999 metais planetologas Davidas Stevensonas iš Kalifornijos technologijų instituto iškėlė mintį, kad galaktikose gali būti pilna toli nuo žvaigždžių skriejančių „nepaklusnių planetų“, pernelyg toli nuo „gimtųjų“ žvaigždžių, kad galėtų jausti jų gravitaciją, karštį ar šviesą.

Šie pasauliai, pasak Stevensono, galėjo susiformuoti, kaip ir visos kitos įprastos planetos, netoli savo gimtosios žvaigždės iš ją supančio dujų ir dulkių ūko.

Bet tada didelių planetų, tokių, kaip mūsų Jupiteris ir Saturnas, gravitacija kai kurias planetas gali kai kurias planetas nukreipti į „pabėgimo trajektoriją“, išsviesdamos jas už savo žvaigždės ribų į tarpžvaigždinę erdvę.

Gali pasirodyti, kad taip jos pasmerkiamos šaltai ir nykiai ateičiai. Tačiau Stevensonas su tuo nesutiko, teigdamas, kad šios klajojančios planetos gali būti „labiausiai paplitusios gyvybės vietos Visatoje“, – nes jos gali likti šiltos pakankamai ilgai, kad išlaikytų skystą vandenį.

Visos vidinės saulės sistemos planetos turi du vidinius šilumos šaltinius.

Pirmiausia, visos planetos turi branduolį, vis dar karštą nuo susiformavimo. Be to, juose yra radioaktyvių elementų. Skildami jie kaitina planetos vidų, kaip kad urano gabalas, išliekantis nuolat šiltas. Žemėje radioaktyvusis skilimas mantijoje suteikia maždaug pusę viso kaitinimo.

Pirminis karštis ir radioaktyvusis skilimas uolinių planetų viduje gali šildyti jas milijardus metų – tiek veikiausiai gana planetos vulkaninio aktyvumo ir gyvybės atsiradimo palaikymui.

Klajojančios planetos taip pat gali turėti tankią, šilumą sulaikančią atmosferą. Palyginus su tokiais dujų gigantais kaip Jupiteris ir Saturnas, Žemės atmosfera plona plona ir reta, nes Saulės šviesa šiluma ir šviesa nupūtė lengvesnes dujas, tarkime, vandenilį. Merkurijus taip arti Saulės, kad atmosferos praktiškai visai neturi.

Tačiau ant Žemės dydžio klajojančios planetos, toli nuo žvaigždės, didžiuma pradinės atmosferos galėtų išlikti. Stevensono skaičiavimais, temperatūros ir slėgio turėt pakakti, kad planetos paviršiuje skystas vanduo išsilaikytų netgi be jokios saulės šviesos.

Be to, klajojančių planetų nedaužytų milžiniškų meteoritų smūgiai, kokie teko Žemei. Iš gimtosios saulės sistemos jos galėtų būti išsviedžiamos netgi su savo palydovais, kas suteiktų dar ir šiokį tokį šildymo potvynio jėgomis.

Net jei klajojanti planeta tankios atmosferos neturėtų, vis vien galėtų būti gyvenama.

2011 metais planetologas Dorianas Abbotas ir astrofizikas Ericas Switzeris iš Čikagos universiteto paskaičiavo, kad maždaug 3,5 karto didesnes už Žemę planetas gali padengti storas ledo sluoksnis. Jis izoliuotų skysto vandens okeanus, esančius daug kilometrų po jais ir šildomus iš vidaus.

„Bendras biologinis aktyvumas tokioje planetoje būtų mažesnis, nei, tarkime, Žemėje, bet kažkokia gyvybė turėtų egzistuoti,“ sako Abbotas.

Jis tikisi, kad, kai per ateinančius dešimtmečius kosminiai zondai ištirs po Jupiterio palydovų apledėjusiu esančius vandenynus, sužinosime daugiau apie gyvybės galimybes ledu padengtose klajojančiose planetose.

Abbotas ir Switzeris šiuos pasaulius pavadino „Steppenwolf planetomis“, nes, kaip jie sako, „bet kokia gyvybė šiose atokioje priegloboje egzistuotų kaip vienišas vilkas, klajojantis po galaktines stepes“. Tokia planeta galėtų būti tinkama gyvybei maždaug 10 milijardų metų, panašiai, kaip ir Žemė, sako Abbotas.

Jei šios idėjos teisingos, už mūsų sistemos ribų tarpžvaigždinėje erdvėje dvoklinėjančios planetos galėtų būti artimiausios vietos, kur egzistuoja nežemiška gyvybė.

Tokius tolimus, tamsius ir santykinai nedidelius objektus pastebėti būtų itin sunku.

Bet jei pasisektų, tokia planeta, skriejanti arčiau nei 1000 a.v., galėtų būti aptikta iš nedidelio atspindėtos šviesos kiekio ir savo pačios šilumos infraraudonojo spinduliavimo. Galime tikėtis išvysti ją teleskopais, kuriais dabar ieškome egzoplanetų šalia kitų žvaigždžių.

Tai, kad gyvybė gali užsimegzti ir išgyventi tarpžvaigždinėse Steppenwolf tipo planetose, pasak Abboto ir Switzerio, turėtų rimtas implikacijas: gyvybė „turi būti paplitusi visoje Visatoje“.

Tarpžvaigždiniuose pasauliuose gyvenimas būtų keistoka. Įsivaizduokite maudynes šiltose vulkaninėse versmėse, aplink tvyrant amžinai nakčiai, primenančias žiemos atostogos Islandijoje. Bet jei tiek teregėjote per visą gyvenimą, tikriausiai turėtų būti visai jauku.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

1 | 2

(25)
(0)
(25)

Komentarai ()