Šiurpiausia amžiaus operacija – patikima, kaip rusiška ruletė  (2)

Italų neurochirurgo Sergio Canavero vardas pernai mirgėjo viso pasaulio antraštėse po to, kai šis pareiškė, jog jau greitai prisius vieno žmogaus galvą prie kito žmogaus kūno. Atrodo, jis ne vienintelis pasaulyje žmogus, turintis ambicijų persodinti galvą, rašo „The Businss Insider“.


Kinas chirurgas dr. Xiaopingas Renas iš Harbino medicinos universiteto neseniai dienraščiui „The New York Times“ sakė buriantis komandą tokiai operacijai atlikti.

Skirtingai nuo S. Canavero, kuris tik svajojo apie tokią operaciją, dr. X. Renas turi realių planų ją atlikti, skelbia laikraštis. Mediko teigimu, operacija bus atlikta tuomet, „kai mes busime jai pasiruošę“.

Prieš beveik dvejus dešimtmečius dr. X. Renas priklausė komandai iš Luisvilio universiteto, kuri padėjo atlikti pirmąją Jungtinėse Valstijose rankos transplantaciją. Amerikoje jis praleido 16 metų, o vėliau grįžo į Harbiną, Kinijoje.

Šis gydytojas išgarsėjo tuo, kad atliko tūkstančius galvos persodinimo operacijų pelėms, tačiau graužikai išgyveno tik vieną dieną. Dr. X. Renas sakė, kad jau ėmė praktikuotis su žmonių lavonais, tačiau daugiau detalių neatskleidė.

Apie viso kūno transplantaciją galvoja ne vienas mokslininkas, siekiantis išgelbėti žmones nuo mirtinų ligų, kaip spinalinė raumenų atrofija, ir pratęsti jų gyvenimą. Tačiau iššūkiai, su kuriais susidurtų medikai tokių atvejų, būtų tikrai nemaži.

Štai yra penki pagrindiniai iššūkiai, kuriuos medikai turėtų įveikti, kad tokia transplantacija būtų sėkminga:

1. Galva negali išlikti savaime gyvybinga

Bet kurios transplantacijos metu donorinis organas, kuris bus paimtas iš donoro kūno, turi išlikti gyvybingas iki tol, kol jis bus persodintas recipientui. Kai tik organas yra išimamas jis ima mirti.

Kalbant apie tokius organus, kaip širdis ar inkstai, medikai juos atšaldo, kad šie išliktų gyvybingi kaip galima ilgiau. Šaldymas padeda užtikrinti, kad ląstelėms reikia mažiau energijos, kad jos išliktų gyvybingos. Atšaldymas inkstus išlaiko gyvybingus 48 valandas, kepenis – 24 valandas, o širdį – 5-10 valandų. Tačiau galvos atveju viskas būtų gerokai sudėtingiau.

Galva nėra tiesiog izoliuotas organas. Ji yra sunkiausia ir sudėtingiausia kūno dalis. Joje yra ne tik smegenys, bet ir akys, ausys, nosis, burna, oda, o taip pat joje yra dvi svarbios liaukų sistemos: hipofizė, kuri kontroliuoja organizme cirkuliuojančius hormonus, bei seilių liaukos, kuris gamina seiles.

Daugiau nei šimtą metų su gyvūnais atliekami tyrimai parodė, kad tą akimirką, kai galva yra nupjaunama, kraujospūdis galvoje smarkiai krenta. Nutrūkęs kraujo ir deguonies tiekimas sukelia komą ir vėliau mirtį. Tai veda mus prie kitos problemos.

2. Reikės „įtikinti“ imuninę sistemą, kad ši priimtų svetimą galvą

Kaip ir bet kurios transplantacijos atveju, viena iš pagrindinių problemų, su kuria susiduria pacientai, yra jų pačių organizmas. Jeigu jų imuninė sistema atmeta svetimą organą, gali kilti rimtų bėdų. Būtent dėl visi pacientai, kuriems persodinamas vienas ar kitas organas, vartoja imunosupresantus.

Kadangi galva yra labai sudėtingas organas, kurį sudaro daugybė atskirų dalių, atmetimo rizika yra gerokai didesnė.

3. Operaciją tektų atlikti per valandą

Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo atliktas eksperimentas, kurio tikrai nebūtų leista atlikti šiandien. Neurochirurgas Robertas White'as prisiuvo vienos beždžionės galvą prie kitos beždžionės kūno. Visos procedūros metu abiejų beždžionių kūnai buvo atvėsinti iki maždaug 15 laipsnių Celsijaus.

Beždžionė su persodinta galva išgyveno aštuonias dienas, kol jos imuninė sistema neatmetė persodintos galvos. Tačiau yra viena labai svarbi sąlyga: tokia procedūra turi būti atlikta per valandą, parodė R. White'o eksperimentai.

4. Itin sunku būtų sujungti stuburo smegenis

Tam, kad galva galėtų „komunikuoti“ su kūnų ir jį kontroliuoti, galvos ir stuburo smegenys turi būti tobulai sujungtos. Prisimenant beždžionių transplantaciją, taip neįvyko. Nors beždžionė, kurios galva buvo prisiūta prie donoro kūno, galėjo matyti, judinti akis ir ėsti, nuo kaklo žemyn ji buvo paralyžiuota.

„Didžiausia techninė problema, žinoma, yra tai, kaip sujungti donoro ir recipiento stuburo smegenis. Mano giliu įsitikinimu, tokia technologija atsirado tik dabar“, – sakė S. Canavero. Jo technologija – tai „specialūs biologiniai klijai“, vadinami polietileno glikoliu.

Kai kurie eksperimentus darę chirurgai šiuos klijus, kurie yra tam tikras plastikas, naudojo dar ketvirtajame ir penktajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose sujungti šunų stuburo smegenis.

Tačiau tų eksperimentų metu buvo mėginama prie viso šuns kūno prisiūti antrą galvą, o ne pakeisti šuns galvą svetima galva. Verta paminėti, kad tokios operacijos taip pat buvo atliekamos per mažiau nei valandą.

Po tokios procedūros „pacientui“ buvo dirbtinai sukeliama koma, kuri trukdama iki vieno mėnesio, kad stuburo smegenys suaugtų. Tačiau tokia ilga koma sukelia savų problemų. Harry Goldsmithas iš Kalifornijos universiteto sako, kad vaistais sukeltos komos dažnai priveda prie infekcijų, kraujo krešulių ir sumažėjusios smegenų veiklos.

5. Tokias operacija pirmiausia reikėtų atlikti su gyvūnais, o tik vėliau su žmonėmis

Prieš atliekant galvos transplantacijas žmonėms, visas problemas reikėtų išspręsti pirmas operacijas atliekant su gyvūnais. Tačiau gali kilti problemų tokiems eksperimentams gaunant leidimą, nes kiltų žiaurumo prie gyvūnus klausimas.

Tam, kad tokia procedūra įyktų, reikia įrodyti, jos reikalingumą. Kol kas nėra jokių duomenų, jog taip įvyktų. Tai reiškia, kad bet kokios tokios operacijos reikės dar šiek tiek palaukti.

Aut. teisės: delfi.lt
(31)
(2)
(29)

Komentarai (2)