Atšiauriau už kosmosą: gelbėtojai į šią vietą drįso atskristi vos du kartus  ()

Du nedideli lėktuvai praėjusią savaitę praleido skrisdami iš Kanados į Pietų Ameriką. Tačiau čia kelionė nesibaigė: orlaiviai nuvyko gelbėti Pietų ašigalyje sunegalavusių žmonių.

Kol Lietuvą kepina karščiai, kitoje pasaulio pusėje – pats žiemos vidurys. Pietų ašigalyje saulė nusileido dar kovo 20 dieną, o kitąkart pakils tik rugpjūtį.

Atšiauriausiame pasaulio taške, kur spaudžia daugiau nei 70 laipsnių šaltis, net ir žiemą dirba mokslininkai. Paskutinis lėktuvas Amundseno-Scotto mokslinių tyrimų stotį paliko kartu su pasitraukusia dienos šviesa ir įprastai negrįžta iki spalio.

Iki tol apsupti pūgų, vėjo, šalčio, ledo, sniego ir nakties čia žiemoja 48 žmonės. Jie prižiūri stotį, stebi atmosferą ir tyrinėja kosmosą teleskopais. Tačiau jų jau liko tik 46. Du iš jų sunegalavo ir, regis, taip stipriai, kad stotį valdantis JAV Nacionalinis mokslo fondas nusprendė pasiųsti lėktuvą, kuris paslaptinguosius ligonius parskraidintų namo.

Tokio tipo gelbėjimo operacijos ypač retos: nuo 1957 metų į Pietų ašigalio tyrimų stotį lėktuvai žiemą skrido tik dukart.

Atšiauriau už kosmosą

Vasarą lėktuvai į tyrimų stotį ir iš jos kursuoja dažnai. Bet žiemą, kai Pietų ašigalio gyventojų skaičius sumažėja keturgubai, čia pasilieka tik ištvermingiausi ir sveikiausi. Mat iš čia ištrūkti galima tik išskirtiniu atveju.

Tris žiemas Amundseno-Scotto stotyje praleidusi vadovė Katy Jensen prisimena, kad Pietų ašigalyje liekantys žmonės kasdien stengiasi būti atsargesni nei namuose: „Rūpinamės vieni kitais. Jeigu kas nors nutiktų, jokios pagalbos nesulauktume.“

Stotyje lieka ir gydytojas, kuris prižiūri mokslininkus, jeigu juos ištiktų nedideli sveikatos sutrikimai. Tačiau kai negalavimai tokie rimti, kad be operacinės ar specialių prietaisų išsiversti neįmanoma, pradedama svarstyti apie kelionę namo bet kokia kaina.

Blogiausia, kai suserga pats gydytojas, kurio niekas negali pakeisti. Būtent taip nutiko 2001 metais, kai praėjus pusantro mėnesio nuo to, kai stotį paliko paskutinis lėktuvas, sunegalavo medikas Ronas Shemenski.

Gydytojas pajuto pilvo skausmus ir pradėjo be atvangos vemti. Specialistas suprato, kad kenčia nuo kasos uždegimo, bet tikėjosi, jog pats galės išsigydyti.

„Esame įstrigę vietoje, kuri yra sunkiau pasiekiama nei Tarptautinė kosminė stotis, todėl privalome kapstytis savo jėgomis“, – vėliau pripažino gydytojas.

Tačiau JAV Nacionalinis mokslo fondas, pasikonsultavęs su kitais medikais, nusprendė: egzistuoja 50 procentų tikimybė, kad R.Shemenski neišgyvens likusių šešių mėnesių, kol pagerėjus orams vėl atvyks lėktuvai. Be to, nuspręsta nerizikuoti ir kitų 49 stotyje likusių žmonių gyvybe. Mat netekę vienintelio gydytojo mokslininkai taip pat galėjo pradėti kristi kaip musės.

„Viskas vyko kaip kariuomenėje: gavau įsakymą išskristi, todėl paklusau“, – prisimena R.Shemenski. Tiesa, gydytojas ir pats neblogai pasirūpino savo sveikata, nes gelbėtojai teigė jį radę jau begyjantį.

Kelionė atgal medikui paliko didelį įspūdį. „Iš pradžių, kol skrendi visiškoje tamsoje, net atrodo, kad esi sustingęs vietoje. Tačiau tada horizonte pasirodo plonytė rausva juosta – saulėtekis. Gražu žiūrėti, kaip ta juosta pamažu storėja, lyg sakydama: viskas bus gerai, nes jūs keliaujate tinkama kryptimi“, – šypsojosi R.Shemenski.

Žiemą smulkmenos nerūpi

Gydytoją išgelbėję pilotai Seanas Loutittas ir Markas Cary pavojingą kelionę pakartojo ir po dvejų metų, kai stotyje buvusiam aplinkosaugos specialistui Barry McCue išsivystė rimta tulžies pūslės infekcija.

Anot R.Shemenski, matyt, kad ir dabar Pietų ašigalyje įstrigusių asmenų būklė yra tokia rimta, jeigu mokslininkai nusprendė, jog evakuacija yra geriausia išeitis.

Mat vasarą lėktuvai pasiunčiami ir dėl paprastesnių priežasčių – pavyzdžiui, dėl muštynių kalėdinio vakarėlio metu, po kurių du mokslininkai apsikumščiavo ir vienas jų susižeidė žandikaulį. O poliarinės žiemos gūdumoje dėl smulkmenų nerizikuojama. Tad Nacionalinis mokslo fondas svarstė, ką daryti, net pusantros paros, tačiau galų gale birželio 14 dieną sutiko pasiųsti lėktuvą.

Žinių apie nelaimėlius vis dar nedaug. Nacionalinio mokslo fondo poliarinių programų vadovė Kelly Faulkner pranešė, kad mažiausiai vienam sezoniniam JAV aviacijos ir gynybos kompanijos „Lockheed Martin“ darbuotojui reikalinga medicininė priežiūra, kurios jam negalima suteikti stotyje.

Gelbėja galingi lėktuvai

Tad praėjusį antradienį iš Kalgario miesto Kanadoje pakilo du lėktuvai „Twin Otter“, kurių laukė ilga kelionė į priešingą Žemės rutulio pusę. Stabtelėję Čilėje, kur laukė geresnių orų, orlaiviai atvyko į Adelaidės salą, kuri stūkso greta Antarktidos pusiasalio – link Pietų Amerikos ištįsusio smaigalio.

Vienas „Twin Otter“ liko čia, o kitas leidosi į dar 2,4 tūkst. kilometrų kelionę. Jeigu jam būtų nepavykę pasiekti ašigalio, paskui jį būtų išskridęs ir antrasis lėktuvėlis. Kiekviename jų skrido po du pilotus, inžinierių ir gydytoją.

„Keistas jausmas sėdėti vieninteliame orlaivyje virš viso žemyno. Jei iškiltų problemų, reikėtų išsisukti pačiam“, – svarstė „Twin Otter“ 2001 metais skraidinęs S.Loutittas. Šio tipo lėktuvai – vieninteliai, galintys žiemą pasiekti pirmųjų Pietų ašigalį pasiekusių tyrinėtojų Roaldo Amundseno ir Roberto Falcono Scotto vardu pavadintą stotį.

Mat daugumos orlaivių degalai sušąla net ir 30 laipsnių aukštesnėje temperatūroje nei Pietų ašigalio žiemos vidurkis. O „Twin Otter“ varikliai veikia net 75 laipsnių šaltyje, o vietoj ratų jie turi slides, nes pilotams reikia leistis ant ledo. Be to, didžioji dalis skrydžio virš Antarktidos žiemą vyksta visiškoje tamsoje, tik prie Pietų ašigalio juos pasitinka stoties gyventojų užkurti laužai, žymintys įsivaizduojamą nusileidimo taką.

„Skrydis trunka maždaug 10 valandų, o degalų bake užtenka 12–13 valandų skrydžiui. Visą laiką reikia stebėti orus, tačiau kai pasieki tam tikrą tašką, apsisukti nebegalima. Būtina pasiekti ašigalį“, – pasakojo S.Loutittas.

Tiesa, kelionė ne visada baigiasi laimingai. Prieš trejus metus Italijos mokslininkams kurą gabenęs „Twin Otter“ sudužo atsitrenkęs į vieno aukščiausių Antarktidos kalnų šlaitą. Žuvo trys kanadiečiai, tačiau nelaimės priežastis taip ir nebuvo išsiaiškinta.

Laukdami gydosi patys

Tiesa, kartais lėktuvams atvykti tiesiog neįmanoma, tad Pietų ašigalyje įstrigusiems mokslininkams nelieka nieko kito, kaip tik pasirūpinti savimi. Antai 1999 metais Amundseno-Scotto stotyje gydytoja dirbusi Jerri Nielsen pati sau diagnozavo krūties vėžį, tačiau dėl prastų orų niekas jos negalėjo išskraidinti į tikrą ligoninę dar šešis mėnesius.

Tad specialistė per tą laiką sugebėjo pati sau atlikti biopsiją – chirurginiu būdu išpjauti audinio gabalėlį tyrimams. Vėliau krovininis lėktuvas atskraidino būtinų reikmenų ir medikamentų chemoterapijai. Pirmasis pavasario lėktuvas į stotį buvo išsiųstas keliomis savaitėmis anksčiau, kad J.Nielsen būtų kuo greičiau sugrąžinta į JAV.

Po dvylikos metų į panašią situaciją pateko ir insultą stotyje patyrusi amerikietė Renee Nicole Douceur. Rugpjūtį ji paprašė, kad į Pietų ašigalį jos pasiimti atvyktų lėktuvas, tačiau gelbėtojai atsisakė, nes dėl prastų orų kelionė būtų buvusi pernelyg pavojinga, o ir inžinierės būklė nebuvo tokia sunki.

„Aš tikėjausi, kad Nacionalinis mokslo fondas pasirūpins visais, kuriuos išsiunčia į Antarktidą, ir nedarys staigių sprendimų. Tačiau suprantu, koks pavojus būtų iškilęs orlaivio įgulai“, – pripažino į Naująją Zelandiją galiausiai parskraidinta R.N.Douceur.

JAV Nacionalinis mokslo fondas šiemet vėl sprendė tą pačią problemą – ar rizikuoti tolima ir pavojinga kelione. „Tai sudėtingas procesas, – aiškino poliarinių programų vadovė K.Faulkner. – Dažniausiai esminis klausimas yra ligonio sveikatos būklė, o dėl jos mes stengiamės surinkti kuo daugiau specialistų nuomonių.“

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(45)
(2)
(43)

Komentarai ()