Pats paprasčiausias namuose atliekamas eksperimentas, jau po 10 minučių „nunešantis stogą“  (2)

Spoksojimas į kito žmogaus akis ilgą laiką gali paveikti mūsų sąmoningumą ir sukelti haliucinacijas. Tai neseniai atrado italų mokslininkas Giovanni Caputo iš Urbino universiteto. Jis atliko ne vieną eksperimentą šioje srityje.

Pirmasis eksperimentas įvyko 2015-aisiais. G.Caputo pakvietė 50 savanorių ir pasodino juos prieblandoje prieš veidrodžius. Jie turėjo į savo atvaizdus žiūrėti 10 minučių.

Dauguma savanorių jau po 1 minutės pranešė, kad pakito jų sąmonės būsena. Pasak savanorių, jų veidai ėmė keisti formas. Jie veidrodyje pradėjo matyti monstrus, gyvūnus ir net mirusius šeimos narius.

G.Caputo to neužteko: jis nusprendė veidrodį pakeisti kitu žmogumi. Naujausiame mokslininko eksperimente dalyvavo 40 suaugusiųjų.

Jie prieblandoje sėdėjo ant kėdžių, metro atstumu nuo vienas kito. Apšvietimas buvo toks, kad būtų galima įžiūrėti veido bruožus, tačiau buvo sunkiau suvokti spalvas. Dalyviai buvo suskirstyti į 2 grupes. Pusė jų sėdėjo nugaromis į vienas kitą, o kitos grupės nariai buvo veidais atsisukę į savo partnerį, ir žiūrėjo vienas kitam į akis.

Dalyviai nežinojo tikrosios tyrimo paskirties – mokslininkai sakė, kad tai bus meditacija. Po 10 minučių spoksojimo vienas kitam į akis, žmonės turėjo užpildyti klausimyną apie savo patirtį.

Rezultatai buvo neįtikėtini. Į kito dalyvio veidą žiūrėję žmonės spalvas matė ryškiau, o garsai jiems atrodė šaižesni. Jie taip pat jautėsi apsvaigę, ir jiems atrodė, kad laikas sulėtėjo. 90 proc. žmonių teigė, kad partnerio veidas atrodė deformuotas, 75 proc. jame įžvelgė pabaisas, o 15 proc. matė savo giminaičių veidus.

G.Caputo teigia, kad tai – atsiribojimo simptomai.

Šis terminas apibūdina atsiskyrimą nuo realybės. Mokslininkas pastebėjo koreliaciją tarp atsiribojimo ir veido deformacijos, tačiau haliucinacijų paaiškinti negalėjo. Buvo iškelta hipotezė, kad haliucinacijos gali kilti dėl sugrįžimo į realybę po atsiribojimo būsenos, kurią sukelia jutiminės stimuliacijos trūkumas.

Tai – tik hipotezė, kuri prieštarauja dar vienam galimam paaiškinimui, kurį pateikė G.Caputo. Kai ilgą laiką žiūrime į vieną tašką, aplink jį esantys vaizdai ima nykti. Tai vadinama Trokslerio efektu.

Tačiau tai nepaaiškina, kodėl dalyviai matė keistus dalykus, o ne pastebėjo, kaip po truputį nyksta veido bruožai.

Pasak „Scientific American“, kai trūksta vizualinės informacijos, smegenys užpildo spragą pasiremdamos ankstesne patirtimi arba lūkesčiais. Apie šį įdomų fenomeną žinome nedaug, ir G.Caputo sutinka, kad jo darbas dar nebaigtas.

Parengė Dorotėja Noreikaitė

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(63)
(7)
(56)

Komentarai (2)