Tai ne pramanas, o tikrovė: 70-90 metų sulaukusios P. Korėjos senolės dėl jūros gėrybių paneria 10 metrų po vandeniu, nenaudoja jokių deguonies kaukių ir taip visą dieną (Video)  (3)

Čedžu saloje gyvena paskutinė karta drąsių žvejų, kurios be baimės ir deguonies įrangos nuneria į gelmes ieškoti jūros gėrybių. Šios bebaimės garbaus amžiaus moterys vadinamos Pietų Korėjos undinėmis.

Trapios, nedidukės Čedžu salos gyventojos kas rytą įsineria į sunkius neperšlampamuosius kostiumus ir be jokių deguonies kaukių pasineria į ledinį Korėjos sąsiaurio vandenį.

Jos užsimaukšlinusios senovines nardymo kaukes, aplink juosmenį apsirišusios svarmenis, kurie padeda nunerti žemyn greičiau. Ant vandens paviršiaus – krepšinio kamuolio dydžio plūduras, po kuriuo kabo rezginėlė su nardant surinktu laimikiu. Ieškodamos austrių, jūrų ežių, aštuonkojų, jūrų agurkų garbaus amžiaus moterys paneria net į 10 metrų gylį, o nekvėpavusios gali išbūti daugiau nei dvi minutes.

Tada iškyla į paviršių įkvėpti ir neria gilyn darbuotis toliau. Visas šitas ritualas užtrunka maždaug šešias valandas, o tuomet senolės savo laimikį neša parduoti į turgų arba supirkėjams.

Šioms korėjietėms jūrų undinėms – per 70 metų. Vyriausiajai – 90.

Deja, jų gretos sparčiai retėja, nes jaunosios Čedžu gyventojas išvyksta į žemyninę šalies dalį mokytis ir ieškoti pelningesnio darbo. Dabartinė gelmių gėrybių žvejoklių karta greičiausiai bus paskutinė.

Dėl to korėjietėms undinėlėms labai skaudu, mat šio amato ištakos siekia net penktąjį mūsų eros amžių. Tiesa, iki pat XVII a. nardymu ieškant jūrų gėrybių daugiausia užsiimdavo vyrai, o nuo XVII a. lyčių pusiausvyra pasikeitė į priešingą pusę. Taip moterys tapo šeimos duonos pelnytojomis ir buvo korėjietiškai pramintos „haenyeo“ (liet. jūros moterimis).

Mokytis savo amato Čedžu gyventojos pradeda labai jaunos – sulaukusios 13–15 metų. Šios moterys į darbą išplaukia valtimis, o jas irkluodamos dainuoja. Kiekviena jų dirba viena, tačiau vandenyje tuo pat metu vienoje teritorijoje jų būna bent dvi – jos viena kitą prižiūri lyg seserys.

„Kiekviena raukšlelė ant moterų veido žymi keteras ir klostes, kurias jos pamato ant jūros dugno. Jūros moters veidas – tarsi motulės gamtos, žemės ir jūros kūrinių laiko kapsulė“, – savo knygoje apie Čedžu salos močiutes rašo jos autorės Brenda Paik Sunoo ir Youngsook Han.

„Haenyeo“ užsiima ne tik žvejyba, bet ir daržininkyste: augina česnakus, kopūstus bei kitas daržoves ir parduoda jas salos turguose. Visas šių moterų gyvenimas susietas su gamtos teikiamomis gėrybėmis.

Kad ir kaip būtų gaila, šis žinių apie gamtą, vandenyną, vėją ir potvynius bagažas, dešimtmečiais kaupta patirtis ir tradicijos gali pasitraukti į užmarštį ne tik todėl, kad jūros moterų gretos nyksta, bet ir todėl, jog jų laimikį mažina žvejybos industrija. 

Parengė Jorūnė Paužienė

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(26)
(2)
(24)

Komentarai (3)